53 metų keramikė, įsikūrusi sename malūne Kurkliuose netoli Anykščių, nuo 1991-ųjų ruošia savo darbus Kaziuko mugei. Kol Linos vyras Levas buvo gyvas, į mugę moteris vykdavo kartu su juo. Prieš devynerius metus susirgęs vėžiu vyras mirė, bet jo žmona neapleido mugės. Mugė Linai – tai pirmiausia bendravimas su žmonėmis.
Nuošalioje sodyboje gyvenančiai moteriai ilgi žiemos mėnesiai reiškia ramybę. Nors restauruotas senas malūnas, kur savo dirbtuvę įrengė moteris, nesuka girnų, bet šniokščiantis krioklys jos netrikdo. Kovo pradžia - keramikei naujų darbų startas, nes laukia ne viena tarptautinė paroda. Bet Kaziuko mugė jai mieliausia.
„Mama, privalai važiuoti į mugę“, - šįkart paragino Liną jos trys vaikai - 20metis sūnus Adomas, 27-erių Marija ir 29-erių Simona, kuri šiuo metu gyvena Berlyne.
Derėtis būna linksma ir smagu
Dažnai menininkams sunku pasakyti, kiek kainuoja jų darbai. O pirkėjai neskuba atidaryti piniginės.
Iš pradžių Linai taip pat būdavo nejauku ir sunku nurodyti, kiek kas kainuoja. Skaičiai ją gali suklaidinti, nes svarbu ne tik medžiagų savikaina, bet ir sugaištas laikas. Būna, kad užsisakę darbus žmonės laukia ištisus metus, kol Lina juos pagamins.
O kartais ateina į mugę koks žmogus ir taip susižavi darbais, kad Lina mielai nuleidžia kainą.
Rankos ėmė ilgėtis molio
Lina kasdien lipdo po 7-8 valandas, nedaro išimčių savaitgaliais. Jai būna labai keista, kai žmonės sėdi ir skundžiasi, kad neturi ką veikti, nes daug ko nespėja.
Jei pritrūksta duonos, Lina užmaišo miltų ir išsikepa duonos. Artimiausia parduotuvė yra už keturių kilometrų. Bet vien duonos moteris nevažiuoja į šią parduotuvę, nebent reikėtų įsigyti dar kitų prekių.
„Kaip mezgėjos negali nurimti, kol į rankas nepaima virbalų, taip nėra ramybės ir man be lipdymo. Kai atsisėdusi lipdau, viską užmirštu“, - prisipažino Lina.
Šešis hektarus žemės turinti moteris imasi ir ūkinių darbų. Daug ką ji atlieka iš pareigos, bet lipdyti jai gyvybiškai būtina
Lina pradėjo lipdyti, kai dar buvo maži vaikai, moteris negalėjo atitrūkti nuo šeimos, tuo metu nedirbo, o namuose buvo degimo krosnelė. Kartą atvyko į Kurklius vienas bičiulis ir pamokė Liną lipdyti.
„Kol molis nėra išdegtas, galima jį vėl suminkyti ir nulipdyti naują darbą. Nulipdei, nepatiko, suminkei ir vėl gimsta naujas darbas. Net išdžiūvusį molinį daiktą galima vėl sudrėkinti, suminkyti ir lipdyti“, - apie molio privalumus pasakojo Lina.
Jaunystėje žavėjosi sportu
Lina gimė Panevėžyje, kai baigė vidurinę mokyklą, tėvai persikraustė į Druskininkus.
Jaunystėje ji daug sportavo, todėl ateitį siejo su fizine kultūra, buvo rankininkė, patiko plaukimas. Baigusi tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą ji suprato, kad profesionalus sportas nėra sveika.
Po studijų sugrįžusi į Druskininkus keletą metų sanatorijoje vesdavo gydomąją mankštą. Gimus vaikams Bekeriai atsikraustė į Anykščių rajoną. Tada moteris drąsiai ėmėsi keramikos.
Genus lipdyti paveldėjo ir duktė
Dabar Linos vaikai jau savarankiški. Duktė Simona yra galaktikas tyrinėjanti astrofizikė, Berlyne besimokanti doktorantūroje.
Kita duktė Marija, baigusi persų kalbos studijas, buvo išvykusi į Afganistaną, dabar dirba Lietuvos krašto apsaugos ministerijoje.
Užsienyje studijavęs garso dizainą sūnus Adomas grįžo į Lietuvą.
Arčiausiai meno yra Simona, gyvendama Berlyne ji turi savo vonios kambaryje krosnelę, kur degina savo keraminius darbus. Ji įkūrusi taip pat savo internetinę parduotuvėlę, kurioje žmonės iš įvairiausių šalių gali įsigyti lietuvės papuošalų.
Neteko artimo žmogaus
Sunkiausias metas Linai buvo vyro Levo netektis. Vyras sirgo sunkia onkologine liga. Jo mirtis Linai buvo kaip neganda, iki šiol jai buities sunkumai atrodo tik kaip maža smulkmena.
„Vyro netektis reiškė kitą gyvenimo etapą. Praėjo nemažai laiko, jau devyneri metai, su artimo žmogaus netekimu daug kas keičiasi“, - tikino Lina.
Keramika – sritis, kurią ne tik ji, bet ir jos vyras geriausiai išmanėi. Lina niekada nekonkuravo su savo vyru, kuris buvo taip pat menininkas.
„Nebuvo konkurencijos, nes mes dirbome skirtingais metodais. Retai taip atsitikdavo, kad pirktų abiejų darbus. Jei pirkdavo Levo, tai nepirkdavo mano“, - pasakojo Lina.
Dabar dalį darbų sodyboje vienai gyvenančiai Linai padeda atlikti vaikai. Būna kirvių balius, kai antroje vasaros pusėje kapojamos malkos, o tada užkuriama pirtis. Būna degančių skulptūrų festivalis.
Dažnai apie savo sumanymus vaikai prasitaria motinai paskutinę akimirką, bet ji dėl to nepyksta, nes daug kas jos pačios gyvenime esmingo įvyko be didelių išankstinių planų.
