Augau katalikų šeimoje. Ėjimą į bažnyčią suvokiau daugiau kaip pareigą, todėl paaugęs jos vengiau. Taip laipsniškai atitrūkau nuo bažnyčios ir visko, ką gero ji duoda.
Pradėjau dirbti dar studijuodamas, vėliau dirbau dar apie dešimt metų, kol nusprendžiau vėl mokytis. Tada įstojau į neakivaizdines vadybos magistrantūros studijas Jungtinėje Karalystėje ir jas per tris metus baigiau.
Įgyto išsilavinimo ir patirties dėka gaunamos pajamos po kiek laiko leido gyventi per daug savęs nevaržant. Sukūriau šeimą. Susitvarkiau buitį. Iš šalies pažiūrėjus, buvau sėkmingas žmogus, lėkiau paskui paskutines gyvenimo būdo madas.
Tačiau, artėjant 46-ajam gimtadieniui supratau – viską turiu, viską išbandžiau, bet džiaugsmo širdyje nėra. Patyriau, kad aplinkos siūlomi malonumai suteikia tik laikiną smagumą. Ir ne tik tai. Po to smagumo neretai likdavo kartėlis, nes buvau atsidavęs pasauliui, kuriame pagal šv. Joną visa yra „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16).
Mane apniko nerimas ir blaškymasis, ieškant tikrojo, negęstančio džiaugsmo šaltinio. Iš to nerimastingumo padidėjo mano irzlumas šeimoje. Augo egoizmas, kitų kaltinimas, nepakantumas. Ir galop, džiaugsmas trukdavo tik akimirkas, o pastoviai lydėdavo liūdesys ir nerimas, kurio neužgesindavo jokie nauji pojūčiai, vaizdai, valgiai, gėrimai, daiktai, patirtys.
Kritiškiausias šių vidinių nuotaikų momentas sutapo su pasirengimu mano vyresniosios dukters Pirmosios komunijos iškilmėms. Netikėtai mano žmona užsiminė, kad ir man reikės priimti komuniją kartu su dukra ir prieš tai atlikti išpažintį.
Išsigandau, nes bijojau savo parapijos kunigui atverti, ką pridariau per 30 metų nuo paskutinės išpažinties, atliktos paauglystėje.
Sukau galvą, ieškodamas kaip išsisukti, ir labai apsidžiaugiau, kai žmona prieš dvi dienas iki mišių nuramino, kad tai nebūtina, nes niekas to nematys. Tuomet atvykau į mišias, kaip į įprastą ritualinę šeimos šventę.
Mišių metu po Evangelijos apie paikąsias ir protingąsias mergeles su žibintais (Mt 25, 1-13) klebonas tarė Pirmajai komunijai pritaikytą pamokslą, kurio vienas sakinys tiesiog pradūrė mano širdį.
Jo žodžiai skambėjo maždaug taip: „Per katechezę mes ruošėme jūsų vaikus pažinti Dievą, tačiau nuo jūsų, tėvai, dabar priklausys, ar jie tapę pilnamečiais bus Dievą mylinčiais gerais žmonėmis“.
Tada labai aiškiai supratau, kad iš tos košės, t. y. dviveidžio gyvenimo – vienoks privačiai, kitoks viešai – nieko gero nebus su mano vaikų ateitimi. Suvokiau, kad man būtina kuo greičiau nusikratyti nuodėmių naštą.
Tuomet, pasitaikius pirmai progai, provincijos miestelio bažnytėlės zakristijoje vikarui išklojau visus savo nuopolius, virpėdamas iš baimės ar jaudulio, tačiau jėga verčianti nusimesti naštą buvo didesnė.
Nuleidęs akis klausiausi, ką sako kunigas, ir tada netikėtai išgirdau, kad Dievas man atleidžia. Tai buvo pirmoji gera naujiena – pasirodo, Dievas yra gailestingas. Kažkaip realiai patyriau, ką reiškia, „kai tėvas džiaugsmingai apsikabina grįžusį sūnų paklydėlį“.
Jis kantriai laukė manęs apie 30 metų.
Antra gera naujiena buvo tai, kad, kai aš atgailai perskaičiau iš dukros maldynėlio „Sveika, Marija“ ir „Marijos litaniją“, mano vidinis nerimas kažkur dingo, vidų užpildė ramybė ir pilnatvė bei buvimo artumoje su Dievu perspektyva.
Supratau, kad čia ir yra tas neišsenkantis tyro džiaugsmo šaltinis. Nauja buvo ir tai, kad dėl dėkingumo Viešpačiui manyje atsirado suvokimas, kad man būtina priimti Sutvirtinimo sakramentą ir kas du mėnesius atlikinėti išpažintį.
Kilo troškulys pažinti Dievo žodį, siekimas išmokti maldas, dalyvauti sekmadienio mišiose, kasdien ryte ir vakare melstis, bendrauti su Dievu.
Tokioje pakylėtoje būsenoje buvau maždaug apie mėnesį. Po to vakarinės maldos metu vis tekdavo pripažinti, kad kažką įskaudinau, ant kažko buvau supykęs, kažko nesusilaikiau ir kt.
Vėl pradėjo kilti nerimas dėl to, kad dabar aš pats nebenoriu būti nuodėmėje, bet esu per silpnas pasaulio gundymams ir puolimams. Vieną dieną po darbo važiuodamas namo pastebėjau, kad mano mašina streikuoja ir kad ją reikia skubiai remontuoti, nes po nakties laukė išvyka darbo reikalais į Alytų.
Kalbinti servisai atsisakė vakare tuoj pat priimti ir tvarkyti mašiną. Tada nusprendžiau kreiptis į Šiaurės miestelio garažuose besidarbuojančius ir kai pas juos važiavau, mašinoje garsiai šaukiausi Dievo pagalbos. Ir ta pagalba neužtruko. Gana greitai suradau, kas man maloniai sutiko padėti, o kol vyko mašinos tvarkymas, įsijungiau Marijos radiją.
Tuomet pirmą kartą išgirdau Veiklių žmonių bendrijos laidą. Paprastos, nuoširdžios giesmės ir drąsūs liudijimai patraukė. Suklusau išgirdęs, kad ten susirenka vyrai, kurie patiria dvasines kovas, ir būdami bendrystėje, randa palaikymą, užtarimą maldoje, patarimą ir dvasinį sustiprinimą. Supratau, kad man reikia būtent to. Grįžęs namo per internetą susipažinau su bendrija detaliau, vos ne vienu ypu perskaitydamas jos įkūrėjo Demoso Šakarijano knygą „Laimingiausi žmonės žemėje“.
Kitą savaitę atėjau į šios bendrijos Vilniaus skyrių ir po pusės metų tapau jo nariu. Taip aš patekau į naują informacijos lauką, kuris atskleidė krikščioniško gyvenimo turtingumą, spalvingumą, intensyvumą ir nuo pirmųjų amžių sukauptą išminties paveldą.
Dėl to mano gebėjimas atsispirti pasaulio gundymams ir netyrų minčių puolimams sparčiai augo, laisvėjau nuo karštakošiško reagavimo į netikėtus dirgiklius ir nuo egoizmo, kurio nepastebėdavau savyje anksčiau.
Mano šeimoje per Dievo duotą savo vaidmens joje supratimą, bendras maldas, vienas kito laiminimą, gailestingumo skatinimą pradėjo įsitvirtinti ramybė ir palaima. Tokį pat nusiteikimą nešu visur kitur, kur tenka būti.
***
A.Arbatauskas kvietė visus pasimetusius ir nematančius vilties šį sekmadienį 16 val. ateitį į Veikliųjų žmonių bendrijos kviestinius pietus Vilniaus viešbutyje „Best Western“. Renginys nemokamas. Susitikime vyrai ir moterys pasakoja savo gyvenimo istorijas – kaip buvo pasiekę gyvenimo dugną ir kaip iš jo išsikapstė.
