Laukiau šlovės nušviesto, stilingo, kiek pakėlusio nosį, keistos formos akiniais pasidabinusio italo, kurio temperamentas kaip diena ir naktis skirtųsi nuo lietuviško kuklumo. Iš pradžių net nesupratau, kad ant scenos užlipo garsusis rašytojas B.Ferrero.
Pražilusį vyrą tamsiai mėlynu megztiniu į prožektorių šviesą atlydėjo vienuolė. Ji pradėjo iš italų kalbos versti rašytojo žodžius.
B.Ferrero labiau priminė ramų gydytoją ar trijų anūkų senelį. „Bruno Ferrero yra katalikų kunigas, vienuolis ir salezietis“, – viską į savo vietas sudėliojo renginio vedėja.
Vienuolis, kuris nevažinėja „Ferrari“, nors galėtų. Bet jis apskritai neturi automobilio, o mobilųjį telefoną – paprastą, ne išmanųjį – paveldėjo iš mirusio savo bendruomenės nario.
Vien lietuvių kalba išleista 16 jo knygų. Visas jas sudaro trumpi pasakojimai, skaitytojui suteikiantys išminties. Bene žinomiausia jo knyga – „365 trumpi pasakojimai sielai“.
„Mano likimas primena Giovanni Bosco (Jono Bosko) gyvenimą“, – į auditoriją kreipėsi Saleziečių ordino vienuolis.
1934 metais šventuoju paskelbtas italų kunigas Giovanni Melchioras Bosco dar XIX a. viduryje įkūrė Saleziečių draugiją. Kunigas ypač mylėjo vaikus ir jaunimą, mokė juos gyventi dorai. Šiuo metu šventojo relikvijos lankosi Lietuvoje.
G.Bosco dvasios įkvėptas į draugiją būdamas 17-os įstojo ir B.Ferrero.
Reiklus tėvas ir švelni motina
„Turėjau reiklų tėvą ir labai švelnią mamą. Taip pat jaunesnį brolį. Buvome tipiška Pjemonto šeima,“ – su žurnaliste akis į akį susitikęs Vilniaus saleziečių bendruomenės namuose pasakojo žinomas italas
Iš Pjemonto kilęs ir rašytojo minimas šventasis. Šis Italijos regionas su Turino miestu centre turi savitą dialektą. B.Ferrero namuose niekada nekalbėjo bendrine italų kalba.
Ferrero šeima buvo nepanaši į kitus italus ir dėl santūrumo. Jie namuose niekada nerodydavo jausmų.
„Kai nutariau stoti į Saleziečių naujokyną (taip vadinami pirmieji gyvenimo vienuolyne metai. – Red.), buvo vienintelis kartas, kai mačiau tėvą verkiantį. Tik nesupratau – iš laimės, ar iš liūdesio“, – pasakojo vienuolis.
Bruno tėvas sūnui turėjo kitokį gyvenimo projektą. Savo įmonėje jis gamino žemės dirbimo techniką, pardavinėjo traktorius ir tikėjosi, kad sūnus perims šeimos verslą. Dėl to leido berniuką mokytis į privačią saleziečių mokyklą, o tai šeimai brangiai kainavo. Negana to, Bruno buvo įrašytas į dar aukštesnio lygio mokyklą ir netrukus turėjo į ją pereiti.
„Nors žemdirbystė buvo visai prie širdies, traktoriai manęs netraukė“, – prisimena B.Ferrero.
Net ir pamačius tėvo ašaras, B.Ferrero širdis nesudrebėjo. Viską nugalėjo troškimas tapti dvasininku.
Lėkštės gyviesiems ir mirusiesiems
Sūnaus sprendimas stoti į vienuolyną nudžiugino jo motiną. Ji rūpinosi, kad šeima išlaikytų tikėjimą. Prieš 60 metų Pjemonte visi eidavo į bažnyčią, vaikai lankydavo tikėjimo pamokas.
Bruno giliai į atmintį įstrigo tai, kaip šeima minėdavo Visų šventųjų dieną. „Buvo jausmas, kad mirusieji yra su mumis“, – tikino vienuolis.
Per visų šventųjų minėjimą ant stalo mama padėdavo keptų kaštainių ir jauno vyno. Stalas būdavo padengiamas aštuoniems žmonėms – keturios lėkštės tėčiui, mamai, dviem vaikams ir dar keturios mirusiems seneliams.
Vaikai po vakarienės eidavo miegoti, o pabudę senelių lėkštėse neberasdavo kaštainių, taurėse – vyno. „Tėvai sakydavo, kad seneliai buvo atėję ir viską suvalgė, išgėrė“, – prisimena kunigas.
Jis juokavo, kad iki šiol yra įsitikinęs, kad seneliai tikrai ateidavo. Surimtėjęs pridūrė: „Mirusieji yra su mumis, tai – tikrovė. Galėčiau numirti gindamas tikėjimą amžinuoju gyvenimu.“
Bruno dvasininku buvo įšventintas 28-erių.
Jaunystėje supo daug merginų
Ar jo gyvenime buvo mylima moteris? „Ne, bet dar galiu apie tai pagalvoti“, – į žurnalistų dažnai užduodamą klausimą atsakė vienuolis.
„Net ir dabar galėčiau be problemų atsisakyti vienuolystės“, – laisvą pasirinkimą pabrėžė kunigas.
Italas tikino, kad jį supo daug merginų ir visos jam patiko, net buvo sunku vieną išsirinkti.
Vyras visada mąstė, kas merginai būtų geriausia. Jei jam panelė patikdavo, jis pradėdavo galvoti, kad nėra jai tinkamas, nėra toks geras kaip ji.
„Dirbu su vaikais, jaunimu, juos palaikau dvasiškai, tai daug labiau pripildo gyvenimą nei moteris. Niekada nejutau, kad man trūksta moters. Aš esu laimingas, jei matau laimingą žmogų“, – aiškino vyras.
Ta pati taisyklė galioja, jei Bruno sutinka nelaimingus žmones – susidūrimas su kitų nelaimėmis ir jam sukelia blogumo jausmą.
„Jaunimas, kuris neturi darbo, tie, kurie norėtų kurti šeimą, bet negali, moterys, kurias palieka sutuoktiniai, vyrai, kuriuos išduoda žmonos, – visi tie žmonės kenčia. Sutikęs juos, stengiuosi padėti, bet tai nėra lengva“, – pasakojo rašytojas.
Ir garsieji jo pasakojimai atsirado iš noro padėti.
Turime tai pasakyti vaikams
Pirmiausia B.Ferrero pradėjo pasakoti istorijas vaikams. „Vaikai sudėtingų kalbų nesiklauso. Tada atradau – pakanka pradėti „Vieną sykį gyveno karalius...“, ir visi suklūsta“, – atskleidė savo paslaptį vaikų ugdytojas.
Vaikai mėgaujasi istorijomis – prireikia vos kelių sekundžių, kad jie apliptų pasakotoją. Be to, jie labai spontaniškai pagauna istorijos prasmę.
„Vaikams pasakoju ir apie mirtį ar skausmą. Jie supranta ir sudėtingus dalykus. Mano moto – iš rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio „Idioto“: „Turime tai pasakyti vaikams.“
Tai visiškai priešinga tam, kaip šiandien suaugusieji elgiasi su vaikais – nori nuslėpti daug tiesų. Toks slapukavimas vaikams sukuria nesaugumo, netikrumo jausmą. Augti tampa vis sudėtingiau“, – pasakojo dvasininkas.
Jam pradėjus pasakoti istorijas, žmonės ėmė prašyti pasidalinti jomis. „Tada išleidau pirmą mažytę knygelę. Visi jos norėjo. Taip prasidėjo knygų leidyba“, – prisimena žymusis rašytojas.
Už autoriaus teises - nė cento
Bruno stebina tuo, kad neima pinigų už autoriaus teises.
„Konge vienas vyskupas verčia mano knygeles. Jos platinamos Afrikoje ir labai ten mėgstamos“, – stebėjosi rašytojas.
Paklaustas, ar negaila, kad iš didžiulių tiražų rašytojas nieko neuždirba, jis purtė galvą. „Ne. Dabar galima daugiau uždirbti skaitant pranešimus“, – juokėsi pašnekovas.
Nieko neuždirba ir jo bendruomenė. Anot saleziečio, ir jo viršininkai dejuoja, kad vienuolija neturi pinigų. Bet net ir tai nepriverčia vienuolio pakeisti nuomonės dėl autoriaus teisių.
Žinoma, badauti garsiam kūrėjui netenka. „Priklausau didelei bendruomenei, turiu už ką valgyti, ką apsirengti. Tai labai naudinga dvasiniam gyvenimui – nereikia galvoti apie buitį. Tai teikia didelę laisvę“, – pripažino kunigas.
Jis gėdijasi net ir šių patogumų, kai sutinka vargšus. Kita vertus, neturi nieko savo, ką galėtų jiems duoti.
„Daug mano brolių turi išmaniuosius telefonus, kurie net kavą pagamina, o maniškis paprastas. (Juokiasi.) Jį paveldėjau, kai vienas brolis mirė. Po mirties tą patį perleisiu kitam. Kai brolis miršta, jo daiktai atitenka kitiems. Tai bendruomenės turtas“, – tikino vienuolis.
Visur lydėjo sėkmė
Italas nesimėgauja šlove ar tuo, kad yra kuo nors ypatingas. Jis nuo pat įstojimo į vienuolyną darė tai, ko prašė vyresnieji.
„Man pasakė – važiuok studijuoti į Romą, aš ir išvykau. Paskui Romoje pasakė – užteks studijų, važiuok į Turiną ir leisk laikraštį vaikams, taip ir padariau“, – prisimena B.Ferrero.
Kai buvo mažas, jam didelį įspūdį padarė Abraomo istorija. „Ko Dievas prašė Abraomo? Jis sakė: „Tu keliauk, paskui aš tau pasakysiu, kur turi eiti.“ Tai labai gražu – eiti ir laukti, kur tolesni ženklai nukreips. Ir aš einu“, – sakė rašytojas.
Laikraštis vaikams, kuriam jis vadovavo, labai išaugo, surinko 100 tūkst. prenumeratorių. Po šios sėkmės vyresnieji paskyrė jį rūpintis laikraščiu jaunimui.
„Paskui manęs paprašė vadovauti leidyklai „Elledici“, pasirūpinti „Saleziečių žinių“ leidyba. Dabar „Saleziečių žinios“ Italijoje leidžiamos 400 tūkst. egzempliorių tiražu. Iki šiol užsiimu tuo pačiu“, – aiškino paklusnusis vienuolis.
Pirmiausia vienuolis, tik paskui rašytojas
Vienintelis dalykas, kuriuo jis didžiuojasi, tai pergalės Alpių viršūnėse. „Esu užlipęs į beveik visas Alpių viršūnes, kurios yra aukštesnės nei 4 kilometrai. Dabar, kai esu vyresnis, į viršukalnes keliuosi keltu. Vienintelė viršūnė, kurios pėsčiomis nepasiekiau, – Materhorno kalnas Šveicarijos ir Italijos pasienyje. Ten labai gražu. Kopiant į jį būtinai reikia vadovo, o vadovas brangiai kainuoja“, – pasakojo dvasininkas.
Vos prasitaręs apie savo aistrą, tuoj ir vėl pasuko kalbą apie vaikų ugdymą, mokyklas. Jis sakė, kad dabar svarbiausia vaikus mokyti kūrybingumo, lavinti jų vaizduotę. „Mokykla dažnai ruošia tam, kad jie baigę mokyklą surastų darbą, o dabar reikia ne tiek rasti, kiek pačiam susikurti darbą.
Jei nėra ugdoma fantazija, ką jie gali sukurti? Jie tik vartoja ir naudoja tai, ką kiti sukūrė. Mažas vaikas, paėmęs medžio gabalėlį ir vinį, gali sukurti bet ką, bet kai jį išsiunčia į mokyklą, tas gebėjimas užgniaužiamas“, – susirūpinimą dėl vaikų ateities liejo vienuolis.
Nors ir žinomas visame pasaulyje kaip rašytojas, B.Ferrero vienuolyno nekeistų į pasaulinę rašytojo šlovę.
„Gal ir norėčiau parašyti romaną, bet jei tik pradedu, tas noras dingsta. Tiek daug visokių romanų prirašyta. Aš mielai būčiau parašęs knygą apie Harį Poterį, bet ir tai jau padaryta“, – šypsojosi žilagalvis išminčius, beveik savaitę svečiavęsis Lietuvoje.
