Nupirko ir antrą pastatą
Biržų rajono Onos Milienės senelių namai įsikūrę nuošalioje gatvėje Nemunėlio Radviliškio miestelyje. Jie nė iš tolo neprimena valdiškų pastatų, nes yra lygiai tokie pat kaip ir kiti gyventojų dviaukščiai namai.
Beveik prieš 20 metų seniūnu dirbęs dabartinis globos įstaigos direktorius Liudvikas Pleškys senelių namus ketino steigti vaikų darželyje, bet padarius sąmatas paaiškėjo, kad per daug kainuos remontas.
„Darykite pas mane“, – tuomet L.Pleškiui tarusi jo kaimynė O.Milienė. Abu tikėjosi, kad bus paprasta: pasamdys virėją, slaugę, ir senukai gyvens iš savo pensijų moters namuose.
Tačiau to neleido įstatymai – globos namus reikėjo registruoti, įveikti daug biurokratinių kliūčių. Mirdama O.Milienė savo mūrinuką paliko globos namams, todėl įstaiga buvo pavadinta jos vardu.
Atvykę Maltos ordino atstovai susižavėjo idėja apgyvendinti senelius kaimo mūrinuke ir pasiūlė pinigų dar vienam pastatui nupirkti, tarė: „Tik plėskitės!“
Sutapo, kad kitoje L.Pleškio sodybos pusėje gyvenantys kaimynai kaip tik nusprendė parduoti namą, ir vokiečiai jį nupirko ir padovanojo įstaigai. Nuo to laiko seneliai ir jaunesni, bet nesugebantys savimi pasirūpinti žmonės gyvena dviejuose namuose, o direktoriaus sodyba – per jų vidurį.
Gyvena savo režimu
L.Pleškys sako, kad palikęs darbą turėtų pakeisti ir namus – pats nebežino, kada jam atostogos, kada ne darbo dienos.
Šiuo metu senelių namuose gyvena 25 žmonės. Stipresnieji kopia laiptais į antrą aukštą, o silpniau bevaikštantieji įsikuria apačioje. Ligotiems gyventojams darbuotojai valgyti atneša į kambarius, kiti susirenka virtuvėje, prie bendro stalo.
Kiekvienas gyvena taip, kaip nori – gulasi ir keliasi savo režimu, pusryčiai – ne per anksti, 9 valandą. Keturiems žmonėms tenka tualetas ir praustuvė, tad susitvarkyti ar net pasipuošti visi be vargo spėja.
Vyriausiam senelių namų gyventojui – 96-eri, jauniausiam 39 metai. Pastarasis – šeimos neturintis ir dėl sveikatos vienas negalintis gyventi vyras. Vyrų ir moterų – maždaug per pusę, yra dvi poros. Gyvendami po du, padeda vienas kitam apsirengti, susitvarkyti.
L.Pleškys šypsosi, kad vienos poros santykiai gana šeimyniški – su barniais, scenomis. Nereikia nė muilo operų per televizorių žiūrėti.
Atšilus eina pasivaikščioti
L.Pleškys neslepia, kad ir senelių namuose verda žmogiškosios aistros, kai kas prie pasikeitusio gyvenimo pripranta labai lengvai, kitiems santykiai – sudėtingesni.
Štai kartu gyvenančios dvi seserys esą niekaip neranda bendros kalbos. Atvažiavus į globos namus rajono merei viena tiesiai šviesiai rėžė, esą viskas būtų čia labai gerai, jei tik seserį iškeltų.
Už vieno senuko išlaikymą savivaldybė įstaigai primoka maždaug po 550 litų. Įstaiga laikosi iš globotinių pensijų – 80 proc. tenka įstaigai, o 20 proc. lieka žmogui.
Jeigu gyventojas turi vaikų, priemoką padengia pastarieji.
L.Pleškys neskuba smerkti tėvus globos namuose apgyvendinusių vaikų. Vienos senutės dukra dirba užsienyje, sukūrusi ten šeimą, o Kaune gyvenantis sūnus pasirūpinti motina neturi laiko. Be to, moteriai reikalinga ir medicininė priežiūra.
„Gyventų uždaryta bute lyg kokiame kalėjime. O čia – didžiulė teritorija, pavasarį viskas sužaliuoja. Atšilus orams išnešame suolus, gyventojai išeina į kiemelį pasivaikščioti ir pabendrauti, pasikaitinti saulutėje“, – pasakojo direktorius.
Globos namai turi ir savo sodą, daržą. Uogų ir daržovių prineša ir darbuotojai – jų yra 13, visi vietiniai.
Žmonės kaip savi paliko
Senelių namus aplankėme kaip tik po pietų. Nameliuose ramu ir šilta, kai kas klausosi radijo, kai kas prigulęs poilsio.
Pirmąjį sutinkame Romą Bagdoną, jis – „Panevėžio ryto“ prenumeratorius. Sunkiai vaikštantis, kadaise kolūkio fermose dirbęs vyras išeina ir į miestelį, domisi, kas vyksta apylinkėse ir visame pasaulyje.
„Sunkus buvo Romo gyvenimas, nieko šviesaus nematė. Bet atsikėlęs pas mus atkuto“, – kalbėjo L.Pleškys.
Ilgiausiai – 15 metų senelių namuose gyvenanti Ona Griauzdienė pasakoja anksčiau eidavusi į bažnyčią melstis. Bet dabar sveikata jau nebe ta, todėl laukia atvykstančio klebono.
85 metų moteris pasakoja, kad per gyvenimą ištvėrė daug operacijų. Iš Pasvalio rajono Namišių kaimo čia atsikelti įkalbėjo senelių namuose dirbusi giminaitė.
„Ta giminaitė mirė būdama 47-erių ir paliko mane vieną tarp svetimų... Bet nieko, šie žmonės man kaip savi paliko“, – pasakoja šviesaus veido, tvarkingai apsirengusi senutė.
L.Pleškys giria O.Griauzdienę, kad puikiai sutaria su visomis kaimynėmis, yra ramaus ir gero būdo, todėl dažnai sulaukianti svečių – ją lanko giminaičiai.
O.Griauzdienė jau 8 metai viename kambaryje gyvena su Irena Aukštikalniene. Iš Svidžių kaimo kilusi moteris sako, kad jų rūpestis tik toks – pasikloti lovą ir susitvarkyti stalą. Tad ir pyktis nėra dėl ko – sėdi ir kalbasi apie gyvenimą.
Senutė bijo šalčio
Trys silpnesnės moterys gyvena pirmame aukšte.
„Toks ir gyvenimas – ligų apsėsta... Dabar jau tikrai sušalsiu, taip bijau šalčio...“ – dejuoja megztuką vilkinti ir po keliomis antklodėmis palindusi 94 metų Ona Kvedaravičienė.
Sutikęs klausiamą mano žvilgsnį – kambaryje per karšta! – direktorius kantriai aiškina, kad moteriai, matyt, sutrikusi kraujo apykaita.
Jis siūlosi gyventojai atnešti dar vieną apklotą. Bet senutė nenori apkloto – rankos nebepakelsianti.
Iš Medeikių O.Kvedaravičienė čia atsikėlė prieš 10 metų – moters sūnus miręs, nebebuvo kam ja pasirūpinti.
Senelių namuose šiuo metu gyvena 7 žmonės su psichikos negalia – neagresyvūs, nekeliantys kitiems pavojaus, bet gyvenantys savame pasaulyje. Viena iš jų įsikūrusi šiame kambaryje. Ji sėdi lovoje ištiesus kojas ir nuolat jas trina rankomis.
Direktorius aiškina, kad tai likimo nuskriausta, bet labai gera mergaitė, ir kreipdamasis į ją mažybiniu vardu apgailestauja, kad šįkart neatnešė saldainių.
Važiuoja pats autobusu
Albinas Bučas ir Ona Rožėnaitė gyvena viename kambaryje.
„Na, Albinai, tai prisidirbai? Pas tave iš prokuratūros atvažiavo“, – juokais gąsdina A.Bučą direktorius.
Bet žvitraus vyriškio plikom rankom nepaimsi – sėdi sau ir šypsosi.
A.Bučas anksčiau gyveno antrame aukšte, o silpnai girdinti, todėl mažai su mumis bendraujanti O.Rožėnaitė čia, galima sakyti, senbuvė. Abu kilę iš to paties krašto, buvę gerai pažįstami, todėl kai moters kambaryje atsilaisvino vieta, pasiprašė priimamas.
„Blogai matau – laikraštį galiu skaityti, bet labai trumpai, viskas susilieja. Glaukoma. Čia geriau – Onutė man padeda, laiptais nereikia laipioti, valgykla arčiau“, – privalumus vardija vyriškis.
Į Biržus, pas gydytoją, A.Bučas nulekia autobusu, nors senelių namai turi autobusiuką ir pavėžėti gyventojus – ne problema.
Paklaustas, tai gal pas panas važiuoja, kad nesinaudoja tokia galimybe, A.Bučas paslaptingai šypsosi – laikas, anot jo, jau nebe tas.
Geriau skyrium nuo vaikų
Rita Bečiūtė pavalgė ir prigulė – saulė pro langą šviečia, bet lauke šaltukas, žvarbus vėjas, tad skubėti nėra kur.
Biržų rajone gimusi moteris noriai pasakoja savo gyvenimą. Ji – buvusi pradinių klasių mokytoja. Pagal paskyrimą iš pradžių dirbo Kelmės rajone. Tėvams pasenus, grįžo tėviškėn.
R.Bečiūtė sako, kad jos darbas – ne juokai, reikėję išmanyti visus dalykus. Dirbti jai patikę, todėl su vaikais praleido 20 metų. Ne tik mokyklos klasėje, bet ir internate, stovyklose.
Padėjo seseriai jos vaikus auginti, o nebegalėdama viena gyventi žengė, jos žodžiais tariant, paskutinį žingsnį – atsikėlė į globos namus.
L.Pleškys ramina, esą ir pats jau pagalvojantis apie senatvę, bet geriau gyventi skyrium nuo vaikų – kad ir kokie geri bebūtų, bet supratimas ir mąstymas ne tas.
„Pas mus apsilankantys turtingi vokiečiai pasakojo, kad net jie senatvėje keliasi į pensionus, o ne kraustosi gyventi pas vaikus“, – sakė direktorius.
R.Bečiūtė senelių namuose apsigyveno rudenį ir jau taria įsitikinusi, kad direktorius – auksinis žmogus.
Kambario draugė Genė Bliūdnikaitė, iki šiol ramiai skaičiusi laikraštį, irgi ima vardyti L.Pleškio nuopelnus: „Rudenį lapai gražiai sugrėbstyti, malkos suskaldytos, sukrautos – gražu žiūrėti. Be direktoriaus čia viskas griūtų.“
Nė vieno blogo žodžio
Senukai, kuriems reikia daugiausia priežiūros, guli specialiose lovose – ir ligoniams patogu, ir darbuotojams lengviau, nereikia globotinių kiloti rankomis.
Ant sienos šalia baltuose pataluose gulinčios 91 metų Olgos Laumienės – kačiukų ir šuniukų atvaizdai. Direktorius ją kalbina, bet senutė mūsų gėdijasi.
„Neseniai pas mus atvežta. Labai gera moterytė“, – sako L.Pleškys. Iš jo lūpų neišsprūdo nė vienas blogas žodis apie įstaigos gyventojus.
Besikankinantieji dėl sunkių ligų paguldomi ir į slaugos ligoninę, bet, anot direktoriaus, senukams čia geriau, nes grįžę labai džiaugiasi.
Pasak L.Pleškio, yra tekę iš ligoninės atsiimti savo gyventojus ir nenupraustus, ir su pragulomis, o čia jie turi savo felčerę, ambulatorijoje – gydytoją.
Sunkiausia būna atsisveikinti
„Sunkiausia būna tuomet, kai niekuo nebegali padėti kenčiančiam senukui. Vėliau – išlydėti jį į paskutinę kelionę. Kartais būna skaudžiau atsisveikinti negu su gimine – su globotiniais matausi kiekvieną dieną, žiemą vasarą“, – kalbėjo L.Pleškys.
Direktorius prisimena senuką, prašiusį nebevargti dėl jo sveikatos – stebuklo gydytojai nepadarysią, nesudėsią naujų organų. Ką atsakyti šviesaus proto žmogui, jau laukiančiam mirties?
Iš viso Onos Milienės senelių namuose yra gyvenę 87 žmonės, 51 išėjo į Anapilį. Kai kuriuos palaidoti išsiveža giminės, bet dalis atgula vietinių kapinaičių pakraštyje. Įstaigos darbuotojai prižiūri 11 kapų. Per Vėlines žvakeles uždega ir kaimo gyventojai.
O.Milienė – išsilavinusi moteris
L.Pleškys pasakojo, kad su O.Miliene ir jos vyru susipažino dar dirbdamas kolūkyje agronomu ir, nors buvo gabalą jaunesnis, vertino šiuos žmones už šviesų protą, malonų bendravimą, tvarkingumą.
O.Milienė buvo baigusi gimnaziją ir žemės ūkio mokyklą – pagal smetoninius laikus ji buvo išsilavinusi moteris.
Tėvas – Nemunėlio Radviliškio valsčiaus viršaitis, o motina pagal mergautinę pavardę – Šernaitė kilusi iš garsios Šernų giminės. Nemunėlio Radviliškyje palaidotas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jokūbas Šernas – irgi iš tos pačios šakos.
O.Milienės tėvai turėjo žemės, greičiausiai dėl pasiturimo gyvenimo tėvas buvo išvežtas ir ilgai gyveno Rusijoje. Motina namuose augino mažąją Onutę ir vis žadėdavo: „Parvažiuos tėtis ir nupirks tau raudoną suknią.“
Su būsimuoju vyru O.Milienė susipažino irgi ištremta į Sibirą. Iki tremties jis Biržuose turėjo savo verslą – veldavo audinius. Grįžo susituokę, bet buvo nebejauno amžiaus, vaikų nesusilaukė.
Abu dirbo kolūkio fermoje. O.Milienės ūkyje buvo įkurta kiaulidė, ir moteris joje prižiūrėdavo motinines kiaules.
Turėjo didžiulį sodą, veždavo arkliais į Rygą parduoti obuolius.
Kai maždaug 80 metų O.Milienė pasiūlė jos namuose apgyvendinti vienišus senukus, jos vyras jau buvo miręs. Jai irgi atsiliepė darbas Rusijos kasyklose – dėl pažeistų sąnarių vaikščiojo pasiremdama ramentais, bet mėgo dėmesį, mielai pozavo fotografams.
O.Milienė mirė maždaug prieš 10 metų, artimųjų nebeturėjo. Ji – reformatė, todėl palaidota reformatų kapinėse šalia anksčiau atgulusių giminaičių ir vyro.
