Vyras neneigia buvęs įklimpęs į alkoholizmą ir prisipažįsta, jog net buvo priėjęs ribą – kartą bandė nusižudyti, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Iš kilpos jį ištraukė, kaip dabar visiems sako, labai mėlynas dangus ir labai žalia žolė.
„Staiga suvokiau, kad galiu atsistoti, palikti viską ir išeiti viena kryptimi. Ir visą likusį gyvenimą taip daryti.
Vėliau man pačiam pavyko išgelbėti kelis savižudžius.
Visi, kurie gelbėja iš gyvenimo pasitraukti nusprendusį žmogų, sako: „Tu tik baik, grįžk, mes tau tą ir tą padarysime, tą ir tą pasiūlysime.“
Savižudį reikia ne traukti, o stumti. Tokiam žmogui reikia parodyti kryptį – mesk viską ir eik, manydamas, kad jau nusižudei, ir tau nieko nebereikia. Pirk patį pigiausią bilietą į autobusą ar traukinį ir nuvažiuok kur nors. Pamatyk pasaulį, kitomis akis į viską pažvelk, ir praeis bet koks noras žudytis“, – sakė A.Kulikauskas.
Daug gyvenimo tiesų jam suprasti padėjo geras draugas dzenbudistų vienuolis Kęstutis Marčiulynas.
Po to Arūnui be didelių pastangų pavyko nustoti gerti ir rūkyti – tarsi kupra nuo nugaros būtų nukritusi.
Išgelbėjo emigracija į JAV
Devynerius metus nė lašo alkoholio nevartojantis ir penkerius metus nerūkantis fotografas prisipažįsta, jog vargu ar šių žalingų įpročių būtų atsikratęs, jei laiku nebūtų išvykęs į JAV.
„Kaip ir daugelis to meto menininkų, Lietuvoje gyvenau bohemiškai. Po darbų mėgau draugijas, kur skambėdavo muzika ir liedavosi vynas.
Gėriau iš linksmumo, o ne iš nevilties ar noro nuskandinti liūdesį. Niekada negėriau vienas – tik su draugais“, – teigė Arūnas.
Paklaustas, ar nesigaili grįžęs į Lietuvą, jis ilgai negalvodamas atsako, kad niekada nebuvo išvažiavęs iš čia – būdamas Amerikoje jautėsi lyg ilgalaikėje komandiruotėje.
„Visos priežastys, dėl kurių Lietuvoje gyventi man buvo nemiela, liko ir tebėra, bet jos manęs nebegąsdina. Širdį kaip skaudėjo dėl veidmainystės, taip ir tebeskauda, kaip norėjosi kokiam valdžios niekšeliui duoti į snukį, taip ir dabar norisi.
Lietuva per tuos 22 metus, kol manęs čia nebuvo, beveik nepasikeitė: kaip anksčiau žmonės nesisveikino ir vienas kito nekentė, taip ir dabar. Skiriasi tik automobiliai, durys ir šviestuvai, o žmonės – visiškai tokie pat.
Vietoj senų rusiškų dabar Lietuvos gatvėmis važinėja seni vakarietiški automobiliai, iš kurių mėgstamiausia spalva yra mėšlavabalio. Vietoj normalių durų atsirado geležinės, šarvuotos, dar labiau atskiriančios žmogų nuo žmogaus“, – kalbėjo Arūnas.
Gimtinėje neištvėrė intrigų
Jo ir žmonos Oksanos pavyzdžiu buvo užsikrėtusi viena jauna lietuvių šeima, su kuria juodu susipažino socialiniame tinkle „Facebook“. Jie grįžo į Lietuvą.
Dešimt metų Anglijoje gyvenę žmonės mūsų šalyje neišbuvo nė metų – vėl grįžo į svetimą šalį.
„Jiems teko dirbti kolektyvuose – vietos, lietuviškuose, kur pilna pavydo ir intrigų, mažai šypsenų ir mandagumo. Tiems žmonėms buvo per sunku, jie nepritapo“, – teigė Arūnas.
Pasak Arūno, daug pažįstamų ir draugų lietuvių emigrantų stebi dabartinį jo gyvenimą Lietuvoje.
„Jie džiaugiasi, bet patys dar nesiryžta grįžti“, – tikino pašnekovas.
