Jos knyga „Virtuvė be pelių“ – pusiau autobiografinis pasakojimas apie tobulo gyvenimo planus kūrusią moterį, kurios svajas sugriovė likimas, o paskui privertė išmokti gyventi iš naujo, visai kitaip.
Knygos veikėjai Ana ir Tobijas ilgus metus troško susilaukti vaiko, tačiau jų duktė gimė neįgali, vilties, kad ji pasveiks, nėra. Šeima išvažiuoja į atkampią Prancūzijos vietovę, namelį kalnuose. Ana jaučiasi pakliuvusi į spąstus ir ryžtasi lemtingam žingsniui...
„Virtuvė be pelių“ – jaudinantis, šiltas, išmintingas, kartais juokingas pasakojimas apie meilę, ištvermę ir apie tai, kad patys sunkiausi dalykai gyvenime pasirodo esantys patys geriausi.
***
Gimus Ailsai, Sairos Shah dukteriai, paaiškėjo, kad su ja ne viskas gerai. Dabar, praėjus penkeriems metams, Saira Shah prisimena, kaip jautėsi išgirdusi, kad jos vaikas niekada nepažins savo tėvų. Tačiau dabar ji džiaugiasi meile, kurią duktė atnešė į šeimą. Pateikiame rašytojos pasakojimą, kuris buvo publikuotas britų dienraštyje „The Guardian“.
Motinystės instinktas
„Tą akimirką, kai po skubiai atlikto Cezario pjūvio pirmąkart pažvelgiau į savo dukterį, mane aplankė keistas įžvalgumas. Man pasirodė, kad kažkas ne taip – jos veidukas buvo apsiblausęs, akytės skirtingo dydžio. Bet tada man tarsi spragtelėjo galvoje jungiklis ir aš pajutau, kad žiūriu į patį mieliausią, patį gražiausią veiduką pasaulyje. Mane užliejo aiškus, visa nustelbiantis jausmas: „Aš esu motina.“
Iš pradžių bijojau, kad neturiu to prigimtinio motinystės instinkto. Tikrai nemaniau, kad mokėsiu tvarkytis su kūdikiais. Apie savo vaiką galvojau kaip apie daigelį, kurį reikia išauginti: iš pradžių teks vargti su vystyklais, bet netrukus ji ims vaikščioti ir bus smagu padėti jai atrasti pasaulį. Tą vienintelę dieną ligoninėje mes visi buvome laimingi.
Atėjo pediatras ir pranešė, kad Ailsa yra absoliučiai sveika. Aš bandžiau ją pamaitinti – jos burnytė vis prasižiodavo tarsi rykliuko ir juokingai puldavo mano krūtį. Bet kažkas buvo ne taip.
Ji rietėsi visu kūneliu, traukėsi nuo manęs, galiausiai šiltas kūnelis vėl prisirangė man prie krūtinės. Tai neatrodė svarbu: buvau tiek prisiskaičiusi apie pirmąkart gimdžiusias moteris ir maitinimą krūtimi, kad žinojau, jog nereikia per daug nerimauti ir pernelyg jautriai į tai reaguoti.
Mudvi gulėjome siaurutėje ligoninės lovoje snūduriuodamos ir jausdamos viena kitos šilumą, tada pagalvojau, kad gal tikrai būsiu gera mama.
Mus pažadino slaugė: „Viešpatie! Mamyte, aprenkite savo mažylę, kitaip ji mirs.“ Aš netvirtai bandžiau protestuoti, kad Ailsai tikrai nešalta, gal greičiau karšta, bet slaugė jau buvo išėjusi, o Scottas didvyriškai grūmėsi su vystyklais.
Tą akimirką išvydau, kad jis dreba sugniaužęs kumščius. Jis šaukė: „Ją ištiko priepuolis!“
Kita savaitė ligoninėje mano atminty iki šiol tebėra išskydusi, lyg siaubingų prisiminimų dėmė. Prisimenu gausybę sekinančių, nuodugnių tyrimų – atrodė, kiekvienas ligoninės daktaras nori dalyvauti procese, tik nė vienas nieko nepaaiškina. Bent kol nebuvo tikri dėl diagnozės.
Motinystės instinktas mane nenumaldomai traukė prie Ailsos, vis kartojau sau, kad viskas bus gerai. Vienas daktaras netyčia prasitarė, kad Ailsa bus toliaregė, ir tą akimirką mano galvoje vėl kažkas spragtelėjo – gražiausias pasaulyje veidukas transformavosi į mielą keistą mergaičiukę, žvelgiančią į mane pro didžiulius akinius iš mokyklinės nuotraukos. Deja, pamažu pradėjome suvokti, kad Ailsa turės rimtesnių sveikatos problemų. Meldžiausi, kad jos negalia būtų tik fizinė.
Savaitei baigiantis, gydytojai pasakė tiesą: Ailsos smegenyse rasta daugybė anomalijų. Jų spektras buvo toks platus ir visa apimantis, kad didelė dalis jos smegenų net nesusiformavo. Mums buvo paaiškinta, kad ji bus fiziškai ir protiškai neįgali.
Niekada nevaikščios, nekalbės ir netgi nesuvoks, kas mes esame. Ilgainiui Ailsai gali prireikti dirbtinio kvėpavimo ir maitinimo, taip pat reikės specialios įrangos jai pakelti.
Pasijutau niekam tikusia motina. Buvau pažadėjusi savo dukrytei, kad ginsiu ją, bet tą akimirką pajutau, kad nieko negaliu padaryti, negaliu net su savo emocijomis susidoroti. Mudu su Scottu sužinojome, kad kai kurie neįgalių vaikų tėvai palieka juos ligoninėje, jie perkeliami į specialiosios slaugos namus.
Malonumai atsitraukia į antrą planą
Rūpintis Ailsa patiems atrodė neįmanoma. Internetas lūžte lūžo nuo bauginamų istorijų apie tėvus, kurie kas dvidešimt minučių turi daryti dirbtinį kvėpavimą savo vaikams ir dirbti pasikeisdami dieną naktį. Varginanti vaiko priežiūros rutina nepalieka jiems nei laiko, nei jėgų kitokiai veiklai. Šeima, kiti vaikai ir bet kokie malonumai atsitraukia į antrą planą.
Gydytojai vienas po kito siūlė pasirašyti dokumentus „negaivinti“ ir bandė perkalbėti mus, kad nesivežtume jos namo.
Aš tiek mažai miegojau, kad man beveik prasidėjo haliucinacijos. Atrodė, kad Ailsa yra netikras kūdikis, be to, visi tai žino ir iš manęs juokiasi.
Žiūrėjau į ją, prijungtą prie visokiausių vamzdelių ir monitorių, ir niekuo negalėjau jai padėti. Tas bejėgiškumas mane padarė apatišką ir nejautrią. Jaučiau, kad negaliu leisti sau jos pamilti.
Mane apsėdo mintys apie motinystę – klausiau savęs, ar galima laikyti save motina, jei tavo vaikas niekada nežinos, kas esi? Ar tu vis dar motina, jei palieki savo kūdikį slaugos namuose?
Dabar gėdijuosi tokių minčių, bet tada svarstėme, ar mūsų duktė, turėdama tiek neurologinių anomalijų, išvis gali būti laikoma žmogumi.
Mano motina paklausė: „Ar jos smegenys mirusios?“ Tam tikra prasme, buvo lengviausia tuo patikėti. Mano šeima visada didžiavosi savo liberaliomis pažiūromis, bet tada pradėjau suprasti, kad mums būdingas giliai užslėptas intelektinis snobizmas.
Išsekinta vidinės kovos, nuėjau aplankyti Ailsos specialiosios slaugos palatoje. Net ir negalėdama pati apsiversti ar kitaip pajudėti, ji sugebėjo priglausti skruostuką prie minkštos žaislinio triušiuko letenėlės. Tai mane pribloškė.
Sėdėjau prie jos lovelės ir nesustodama raudojau. Pagalvojau: turiu išgelbėti šį vaiką. Turiu ją pasiimti namo. Jeigu mažylė randa paguodą priglusdama prie triušiuko, negi ji neverta mano pastangų?
Juk tai aš, motina, turiu jai dovanoti tą paguodą ir jaukumą. Negi dar nepakankamai ją nuvyliau? O juk jos gyvenimas tik prasidėjo...
Kaltai palinkau prie dukters ir pabučiavau į kaktą. Tai buvo stebuklinga. Uodžiau naujagimio kvapą, jaučiau, kokie švelnūs jos plaukučiai, bučiavau ją dar ir dar kartą. Su Scottu nusprendėme parsivežti Ailsą namo ir įgyvendinti planus, puoselėtus dar prieš gimstant dukrelei, – persikelti į Prancūziją.
Lengva nebuvo. Ailsą nuolat ištikdavo priepuoliai, jie kartojosi vis dažniau. Turėjome sunkumų dėl kalbos ir mums nepažįstamos sveikatos apsaugos sistemos.
Kai pirmąkart išsikvietėme greitąją pagalbą, mus nuvežė į vietos ligoninę. Gydytojai pareiškė, kad su Ailsa viskas gerai. Mums buvo liepta grįžti namo, bet kaip tik tuo metu jai vėl prasidėjo traukuliai.
Tada Ailsa buvo skubiai išgabenta į kitą ligoninę – šįkart į neurologijos kliniką Monpeljė mieste. Nuo tada viskas pasikeitė – prancūzų medikai išties puikiai pasirūpino mano dukrele.
Tačiau priepuolių jie negalėjo sustabdyti. Ištisas naktis praleisdavau šalia Ailsos, bejėgiškai stebėdama, kaip jos mažytis, traukulių purtomas kūnelis mėlsta nuo deguonies trūkumo. Negalėjau nieko padaryti, tik apkabindavau dukrelę ir tikėdavausi, kad ji ištvers. Tai buvo tikra kankynė.
Norėčiau pasakyti, kad sulaukėme pagalbos iš socialinės rūpybos tarnybų, bet realybė buvo kitokia – iš tikrųjų slaugė atsirado tik tada, kai Ailsai sukako dveji. Mane jau buvo apėmusi neviltis.
Kai dukrelei buvo metukai, socialinės rūpybos specialistų maldavau pagalbos, neslėpiau, kad tuoj palūšiu. Ilgą laiką mums nesisekė rasti kvalifikuotos slaugės, galinčios prižiūrėti traukulių kamuojamą vaiką.
Kažkuriuo metu, išsekusi nuo miego stokos, pagavau save žvelgiančią pro ketvirto aukšto langą ir galvojančią: „Imsiu ir nušoksiu su ja.“ Tai atrodė geriausia išeitis.
Išmoko šypsotis ir apsimesti, kad verkia
Mus aplankė ištisa armija socialinių darbuotojų ir kiekvienas žadėjo visapusę pagalbą, bet tada paaiškėdavo, kad vėl kažkur suklydome pildydami dokumentus. Jie išeidavo, mus palikę pildyti krūvos dokumentų, – deja, mums, išsekusiems nuo miego stokos, tai atrodė neįveikiama užduotis.
Laimei, kaimelyje pagaliau radome puikią moterį, kuri, padedama savo vyro, ėmė rūpintis mūsų mažyle. Tada ėmiau suprasti, kad tokiam vaikui kaip Ailsa reikia daugiau nei vieno „tėvų komplekto“.
Kažkuriuo momentu Ailsa mums ėmė šypsotis. Tai buvo ypatinga akimirka. Mes supratome, kad ji stengiasi su mumis bendrauti.
Ailsa taip ir neišaugo iš kūdikystės, bet mes išmokome tai vertinti. Nors jai jau penkeri, ji tebėra kaip dviejų mėnesių kūdikis. Pamažu ėmėme suprasti, kad ne raida lemia žmogiškumą, jis slypi kažkur giliau. Ailsa negali pati judėti, bet sugeba prisiglausti prie mūsų.
Ji negali kalbėti, bet bendrauja su mumis verkdama. Kai išalksta ar nori gerti, iškiša liežuvį. Be to, neseniai ji išmoko apsimesti, kad verkia, ir naudojasi šia gudrybe tada, kai nori būti apkabinta, – tai jau didelis laimėjimas.
Ailsa, kaip ir jos tėtis, labai mėgsta draugiją. Jeigu atėjus svečiams paliekame ją gulėti ant sofos, ji tuoj pat ima reikšti nepasitenkinimą piktais šūksniais. Kai atnešame Ailsą arčiau, ji ima bendrauti su susirinkusiais – šypsosi kiekvienam, sėdinčiam prie stalo, ir visais jai prieinamais būdais reikalauja dėmesio.
Daugeliu atžvilgių Ailsa tapo mūsų mokytoja. Nors ji nesivysto įprastu būdu, akivaizdu, kad ji mus atpažįsta ir myli. Būtent Ailsa padėjo mums rasti savyje drąsos ją pamilti.“
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
