Savaitgalį krikščioniško labdaros fondo įsteigtuose „Tėvo namuose“ Kaune kvepės šašlykais. Juos savo likimo draugams keps azerbaidžanietis Ilgaras Musajevas. Prie bendro stalo vyrai juokaus, gardžiuosis maistu ir taip sutiks šv.Velykas. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Tikėtina, kad jų gyventojus aplankys ir tortais nešinos gerbėjos – yra nemažai moterų, kurių neatbaido kalinio duonos ragavusių vyrų praeitis.
Prisikėlimo šventės proga galbūt ne vienas iš 20 „Tėvo namų“ gyventojų tyliai pasvajos apie tai, kad norėtų sukurti šeimą. Kitų tikslas – baigti mokslus ir imti dirbti.
Tačiau daugumos šių žmonių stipriausias troškimas – daugiau nepaslysti.
Kad buvę kaliniai gali atsitiesti, tiki toli gražu ne visi. Nemažai kauniečių nerimauja, kad kitąmet Žemuosiuose Šančiuose bus įkurti ir „Pusiaukelės namai“, kuriuose laisvai gyvens nuteisti asmenys.
Dvasininkas Virginijus Birjotas įsitikinęs, kad nusikaltę žmonės aplinkinių pasitikėjimą gali pelnyti, tačiau tik patys stengdamiesi keistis.
Į belangę grįžti nenorėjo
Kai atvykome į „Tėvo namus“, kur gyvena bausmes atlikę ir naujo gyvenimo besimokantys vyrai, už lango skardėjo žvalus balsas. Netrukus duris pravėrė neaukštas žvitrus vyras. Šypsodamasis jis tiesė ranką.
„Prieš 10 metų čia radau prieglobstį, namus, gavau protingų patarimų ir net sutikau būsimą žmoną. Dabar esu įsikūręs vos už kelių žingsnių. Todėl negaliu praeiti pro šalį. Rūpi, kaip vyrams sekasi“, – linksmai kalbėjo 31 metų P.Kupcikevičius.
Kaunietis neslėpė nelengvos savo gyvenimo istorijos. Vaikystėje mirus motinai, o tėvui susirgus, jis pateko į vaikų globos namus.
„Vėliau – gatvė, draugai, nusikaltimai. Pirmą kartą buvau teistas už tai, kad sulaukęs 17 metų su draugu troleibuse į žmogų įrėmėme dujinius pistoletus. Norėjome atsiimti bičiuliui priklausiusį fotoaparatą“, – prisiminė vyras.
Vėliau kaunietis ir vėl kelis kartus įkliuvo už vagystes. Teko atlikti bausmes.
„Prieš 10 metų išėjęs į laisvę atsidūriau gatvėje kaip stoviu. Ką daryti, kai lieki vienas kaip pirštas, turi tik tai, kuo esi apsirengęs, ir nežinai kur prisiglausti? Supratau: jei nesikeisiu, gyvenimo kelias vienas – ten, kur daug belangių kambarių. Laimei, mane priėmė į šiuos namus“, – prisiminimais dalijosi P.Kupcikevičius.
Sutiko būsimą savo žmoną
Gyvendamas „Tėvo namuose“ ir vis eidamas į netoli esantį prekybos centrą apsipirkti Povilas pastebėjo dailią merginą. Pradėjo suktis aplink ją. Savo telefono neturėjo, todėl pasiskolindavo iš namuose dirbusių psichologių, kad galėtų parašyti meilią žinutę.
Netrukus įsiplieskė meilė. Eglės nuo pat pradžių negąsdino jauno vyro praeitis.
Netrukus pora susituokė. Dabar augina 8 metų sūnų ir 5 metų dukterį.
Šeima įsikūrusi žmonos namuose greta „Tėvo namų“.
P.Kupcikevičius dirba samariečių organizacijoje, lankosi ir „Tėvo namuose“.
„Anksčiau dariau nusikaltimus. Dabar stengiuosi padėti kitiems“, – sakė vyras.
Įkliuvo su narkotikais
Sukurti šeimą, turėti vaikų – tokia yra ir dabartinio „Tėvo namų“ gyventojo azerbaidžaniečio Ilgaro Musajevo svajonė.
Vyras į Lietuvą atvyko dar sovietmečiu, tarnavo kariuomenėje. Atlikęs tarnybą liko Kaune, sukūrė šeimą, dirbo įvairius darbus. Įkliuvo, kai vežė ir vienam asmeniui perdavė narkotines medžiagas. Už tai kalėjo 10 metų.
Išėjęs į laisvę 49 metų vyras taip pat neturėjo kur gyventi.
„Ten, kur tavęs nelaukia, nesiverši. Ieškojau kas priglaustų, nusišypsotų. Taip atsidūriau čia“, – pasakojo puikiai lietuviškai kalbantis azerbaidžanietis.
„Tėvo namuose“ vyras įgijo suvirintojo ir elektrinio krautuvo vairuotojo įgūdžius. Dabar nori gilintis į pastatų renovatoriaus bei administratoriaus specialybę.
„Man patinka suburti žmones, organizuoti darbus“, – pasakojo I.Musajevas.
„Tėvo namų“ vadovybė pastebėjo vyro pastangas ir gebėjimus. Paskyrė vyresniuoju, patikėjo vadovauti gyventojams, rūpintis namais ir tvarka juose. Taip pat tiki, kad azerbaidžanietis ateityje įkurs savo verslą.
Laukia antrojo stebuklo
Pasakodamas savo gyvenimo istoriją I.Musajevas ir vėl grįžo prie šeimos.
„Anksčiau žvalgiausi į dailias moteris. Dabar supratau, kad grožis – kaip pirmoji žolė. Greitai nuvysta. Todėl norėčiau sutikti gerą žmogų, kuris mane suprastų“, – kalbėjo azerbaidžanietis.
Jis prisipažino pastebintis moterų dėmesį ir pats stengiasi gerai atrodyti.
„Pirmas stebuklas įvyko tada, kai sutikau žmones, kurie manimi patikėjo ir priėmė gyventi. Antras stebuklas gal įvyks, jei sukursiu šeimą. Nuo jos viskas prasideda. Tik suprantu, kad pačiam reikia labai stengtis. Mintys gali išsipildyti. Apie ką galvosi, svajosi, to ir pasieksi. Svajonėse antrojo stebuklo, prisikėlimo, ir prašysiu per šventes, kai vyrams kepsiu šašlykus“, – viltingai kalbėjo vyras.
Apie vaiką kalbėti sunku
Kitas „Tėvo namų“ gyventojas 29 metų Simonas Klimas taip pat patyrė sunkių išbandymų.
Motina gėrė, todėl būdamas 10 metų turėjo pats rūpintis ką valgyti, kuo apsirengti. Nematydamas kitos išeities kreipėsi į vaiko teisių apsaugos darbuotojus, prašė, kad leistų gyventi su vyresniu broliu.
„Nuo 13 metų prasidėjo savarankiškas gyvenimas. Gatvė, draugai, paslydimai. Spėjau sukurti šeimą, bet žmona mirė, vaikas gyvena pas jos gimines. Tada vėl susidėjau su draugų kompanijomis.
Įkliuvau už chuliganizmą ir pasipriešinimą pareigūnams. Laimei, bausmė buvo nedidelė. Tačiau įkalinimas įkrėtė proto – supratau, kad jei nesikeisiu, nusivažiuosiu“, – sunkiai žodžius rinko vyras.
„Tėvo namuose“ jis mokosi baldžiaus specialybės, anglų kalbos ir automobilio vairavimo įgūdžių. Labiausiai patinka naršyti internete. Taip pat S.Klimas planuoja įgyti aukštalipio specialybę. Tokių specialistų reikia Skandinavijos šalyse dirbti naftos platformose.
„Neseniai mane surado jau mirusio brolio giminės. Tai buvo likimo dovana. Pirmą kartą su jais susitikau per Kalėdas. Labai norėčiau sukurti ir savo šeimą. Galbūt kada nors susitikti ir su vaiku. Kol kas tai per skaudi tema“, – sakė S.Klimas.
Svajoja daugiau nepaslysti
Nedą Molevičių „Tėvo namų“ darbuotojai vadina šios įstaigos talismanu. Jis namuose gyvena antrus metus, dirba kūriku, prižiūri koplyčią, tvarkosi kieme, skalbykloje ir virtuvėje, nes tokių etatinių darbuotojų namuose tiesiog nėra.
Užaugęs Žemuosiuose Šančiuose vyras pažįsta visus vietos gyventojus ir čia įsikūrusius menininkus, padeda jiems įvairiuose darbuose.
„Pažinęs šį žmogų manau, kad Nedas kalėjo ne už savo nusikaltimus“, – sakė „Tėvo namų“ vadovas Vytautas Vaitkevičius.
Pats N.Molevičius neslėpė, kad per savo 46 gyvenimo metus kalėjo 21-erius. Iš pradžių už vagystes. Paskutinius 11 metų už tai, kad jo namuose mirė draugas, o N.Molevičių teismas kaltino žmogų sumušus, dėl ko šis mirė.
„Laisvėje gyvenu ketvirtus metus. Didžiausia svajonė? Nepaslysti“, – trumpai apie tai, kas svarbiausia jam ir likimo broliams, kalbėjo N.Molevičius.
Moterys lepina tortais
„Tėvo namų“ vadovas V.Vaitkevičius pasakojo, kad per metus įstaigoje gyvena 30–40 žmonių. Namuose yra 20 vietų, o norinčių čia patekti – kur kas daugiau.
„Priimame tik tuos vyrus, kurie tikrai nori keistis, įgyti specialybes. Iš anksto lankomės įkalinimo įstaigose ir sužinome, kas turi motyvacijos kapstytis iš praeities“, – teigė V.Vaitkevičius.
Gyvenant šiuose namuose galima įgyti 9 specialybes. Tapti ne tik vairuotojais, siuvėjais, baldžiais ar kitų įprastų darbų specialistais. Mokomasi ir naujų profesijų – įmonės išteklių valdymo, verslo organizavimo, darbo su klientais, taip pat pastatų renovacijos ir administratoriaus profesijų.
„Ne vienas vyras už gyvenimo užsikabina, įkūrė savo verslus. Pavyzdžiui, vienas tapo teisininku, padeda kalėjusiems žmonėms. Kitas vadovauja tarptautinei firmai“, – pasakojo namų vadovas.
Pasitaiko, kad žmonės, palikę „Tėvo namus“, paslysta, patenka į kalėjimą. Atlikę bausmę vėl prašosi prieglobsčio. Būna, kad gyventoją už nusižengimus tenka iš namų pašalinti.
Tačiau džiugiausia stebėti, kaip moterys atsitiesti bandančius buvusius nuteistuosius lepina tortais, kaip įvairių nuopuolių patyrę vyrai kuria šeimas.
Pasitikėjimą turi užsitarnauti patys
Virginijus Birjotas
Kauno Švč. Jėzaus širdies (Šančių) parapijos klebonas ir Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų kapelionas
„Kad ir kokio amžiaus būtų nusikaltę žmonės, kad ir kiek kartų jie tai yra padarę, kiekvienam visuomenė turi suteikti galimybę pasitaisyti. Gerai, kad steigiami namai, kuriuose iš įkalinimo įstaigų išėję žmonės gali apsistoti, mokytis.
Teko girdėti apie norvegų patirtį, kur veikia „Pusiaukelės namai“. Teigiama, kad tuose rajonuose, kur jie įkurti, nusikalstamumas net sumažėja.
Suprantu, kad žmonės bijo kalinių kaimynystės, kad ir darbdaviai vengia kalėjusius asmenis priimti į darbą.
Todėl manau, kad patys nuteistieji turi labai stengtis, ne tik svajoti apie namus, šeimą, darbą, bet ir keisti save. Tik kai įrodys, kad jais galima pasitikėti, visuomenės nuomonė taps palankesnė.“
Kauniečiai kalinių kaimynystės vis dar bijo
Lietuvoje kitais metais ketinama įkurti „Pusiaukelės namus“. Juose gyvens nuteisti ir bausmes paskutinius 6 mėnesius atliekantys žmonės. Jie privalės dirbti, tačiau nakvoti turės grįžti į šiuos namus.
Taip nuteistuosius norima paskatinti geriau integruotis į visuomenę.
Kaune namai, skirti 20 žmonių, turėtų įsikurti Drobės gatvėje greta „Tėvo namų“.
Taip pat juos norima įsteigti Vilniuje, Marijampolėje. Šiaulių gyventojams pasipriešinus, juos nutarta perkelti į Alytų.
Projektas bus finansuojamas Norvegijos fondų lėšomis.
Ne visi Šančių gyventojai nori, kad kaimynystėje įsikurtų nuteistieji, nors teigiama, kad jau 20 metų veikiančių „Tėvo namų“ gyventojai nė karto nepakliuvo į teisėsaugos akiratį. 48 procentų jų pakeitė gyvenimo būdą, turi darbus, šeimas.
