Pilviškiuose gimęs ir augęs Virgilijus po privalomos tarnybos sovietų armijoje 1982-aisiais grįžo į gimtinę, miestelio gamykloje įsidarbino vairuotoju-tiekėju, po dvejų metų vedė.
Retkarčiais vyriškis buvo kviečiamas į karinius mokymus, todėl, kai 1987-ųjų gruodžio viduryje gavo šaukimą nedelsiant prisistatyti į Vilkaviškio karinį komisariatą, pernelyg to nesureikšmino, manė, jog tai bus eiliniai mokymai.
„Vilkaviškyje prabėgomis patikrino visų pašauktųjų sveikatą. Tą patį vakarą mus išvežė į Rygą – esą mokymai vyks Latvijoje.
Į namus mūsų nebeišleido, matyt, kad neišsilakstytume.
Apie sprogimą Černobylio elektrinėje, aišku, buvome girdėję, tačiau neįtarėme, jog teks atsidurti mirtinai pavojingoje zonoje.
Kai atvežė į Rygą, civilius drabužius turėjome išsiųsti į namus. Mums niekas nesakė, kur būsime vežami.
Būrį jaunų, stiprių ir darbingų vyrų susodino į vagonus ir užrakino.
Kur vykstame, supratome, kai traukinys pravažiavo užrašą perone „Kijevo kryptis“. Vagonuose kilo baisus triukšmas, aidėjo keiksmai, – vyrai nenorėjo į Černobylį“, – pasakojo V.Matulevičius, į radiacija užterštą zoną patekęs 26 metų.
Virgilijus prisiminė pirmą įspūdį, kai nedidelėje gyvenvietėje, 30 kilometrų iki Černobylio, išlipo iš traukinio: „Mirtina tyla. Aplinkui miškai, tačiau nei paukštelio, nei garso. Atrodė, jog viskas išmirę“.
Pirmos klasės vairuotojui į rankas buvo įbruktas kastuvas ir Pripetėje, buvusiame Černobylio atominės jėgainės darbininkų mieste, kurio gyventojai jau buvo evakuoti, liepta kasti gruntą.
„Nukasdavome paviršinį gruntą, kurį išveždavo į didžiules duobes. Mums nurodymus davę viršininkai tikėjosi, jog nukasus apie 15 centimetrų grunto žemė liks švari nuo radiacijos. Tačiau dozimetrai parodė, jog radioaktyvios medžiagos niekur nedingo. Mūsų sunkus darbas buvo beprasmis. Aukšti pareigūnai prasitarė, jog dar 300 metų šiose apylinkėse nebus gerai“, – nelengvas dienas prisiminė V.Matulevičius.
Pilviškiečiui teko dirbti ir pačiame atominės nelaimės židinyje – nuo reaktoriaus stogo kasė sniegą. Vyrai pamainomis triūsdavo tik po 10 minučių, nes grėsė mirtinas radiacijos poveikis.
„Nežinojome, ar pirmadienis, ar penktadienis, – visos dienos buvo vienodos: parveža iš zonos, nusiprausi, pavalgai, pamiegi – ir vėl į darbus. Teko tris paras iš eilės nemiegoti. Gyvenome palapinėse.
Žiemą prie kelio plaudavome iš zonos išvažiuojančias mašinas. Reikėdavo kruopščiai nuplauti visus kampelius, nes po to mašinas tikrindavo dozimetrais. Jei šie cypdavo, tekdavo su guminėmis žarnomis darbuotis iš naujo.
Minčių, jog negrįšiu namo gyvas, nebuvo, bet supratau, kad vis tiek bus blogai.
Sveikatai darbas Černobylyje labai pakenkė – prasidėjo skydliaukės, kurios dabar jau nebeturiu, problemos, kankino nemiga.
Kiti vyrai pasiligojo dar stipriau, daugelis jau mirė. Jaunus žmones į kapus nuvarė įvairios plaučių, onkologinės ligos.
Mes net nemanėme, jog dirbame gyvybei pavojingoje zonoje. Tai sužinojome tik baigiantis tarnybai. Ir tai – neoficialiai.
Iš Vilkaviškio rajono į Černobylį buvo išvežta 115 jaunų vyrų. Dabar gyvų likę 86“, – kalbėjo V.Matulevičius.
Jam ypatingai slogų įspūdį padarė ištuštėjusi Pripetė bei aplinkiniai kaimai.
„Butuose – siaubingas vaizdas, kaimuose – kraupu. Tie vaizdai išliks atmintyje iki gyvenimo pabaigos.
Pripetėje mums reikėjo iškraustyti butus. Matėsi, jog žmonės bėgo iš namų žaibiškai: ant stalo lėkštėse likę po pusę kotleto, tvartuose iš gyvulių – tik kaulai, iš prie būdos grandine pririšto šuns – griaučiai.
Parduotuvių lentynose pilna prekių, tačiau visame mieste – nė gyvos dvasios“, – prisiminė pilviškietis slogius vaizdus.
Vyras pasakojo, jog ne visi avarijos likvidatoriai suvokė radiacijos grėsmę. Kai kurie gviešėsi radioaktyviomis medžiagomis užterštų daiktų, kuriuos aptiko evakuotų gyventojų butuose.
„Kai mus veždavo iš darbų, visuomet tikrindavo, ar ko nepaėmėme iš butų ar parduotuvių.
Vienas kaunietis bute rado didžiulį auksinį žiedą. Kadangi žinojo, jog bus patikrinimas, žiedą susikišo į intymią vietą.
Per patikrinimą dozimetras rodė per didelę radiaciją. Kaunietį žiemą išrengė iki nuogumo, dozimetras cypė, bet tikrintojai žiedo taip ir nerado.
Kitas vyras – jurbarkiškis – vieno buto seife aptiko amerikonišką cigarą ir patraukė kelis dūmus.
Po pusvalandžio vyrą teko skubiai gabenti į ligoninę Kijeve. Gydytojai sakė, jog jo plaučiai beveik išsilydė. Rūkaliams Černobylyje buvo apskritai labai blogai.
Jurbarkiškio būklė buvo prasta. Jis dar spėjo grįžti į Lietuvą, tačiau po kurio laiko mirė.
Dar prisimenu, kaip trys kazachstaniečiai išplėšė vieną butą. Jie prisirinko įvairių brangių daiktų. Milicija plėšikus sulaikė, vos tik jie išėjo iš buto. Pasirodo, jame buvo įrengta signalizacija, o buto šeimininkas – vienas iš milicininkų“, – pasakojo V.Matulevičius.
Pilviškietis Černobylyje išbuvo pustrečio mėnesio – ilgiau nei buvo nustatyta: „Mums laiku neatvežė pamainos. Mirtiną radiacijos dozę mano kūnas sugėrė per dvi savaites“.
Iš radioaktyvios zonos į Lietuvą grįžtantiems jauniems vyrams buvo duota įvairių nurodymų ir patarimų. Vienas jų – neskubėti susilaukti vaikų.
Virgilijaus šeimoje pirmagimė ėmė krykštauti 1991-aisiais. Šiemet mergina baigs universitetą ir, tėvo teigimu, grįš į gimtuosius Pilviškius.
Černobylio pragarą patyręs Virgilijus neslepia, jog ne savo noru radioaktyvią taršą tvarkę ir sveikatą susigadinę vyrai anksčiau sulaukdavo daugiau pagalbos.
„Visos lengvatos pamažu sunyko. Galėdavome važiuoti į sanatoriją, pigiau keliauti traukiniais ir autobusais, avarijos likvidatoriai būdavo būtinai įdarbinami.
Dabar turime specialius pažymėjimus, esame įtraukti į 1939–1991 metų tremtinių sąrašus, ir tiek.
Daugeliui vyrui labai reikia psichologinės pagalbos, nes po Černobylio pakriko nervų sistema. Nemažai kainuoja gydymasis ligų, kurios išsivystė dėl gautų didžiulių radiacijos dozių.
Labai seniai gavome po vienkartinę pašalpą. Daugiau – jokių išmokų.
Prieš keliolika metų buvę Černobylio avarijos likvidatoriai mitingavo prie Vyriausybės, kuriai tuomet vadovavo Algirdas Brazauskas.
Kas iš to. Niekas mūsų nepriėmė ir neišklausė. Iš Vilkaviškio rajono tąsyk surinkau ir į mitingą nuvežiau 50 vyrų“, – apie gyvenimo skaudulius kalbėjo V.Matulevičius.
Virgilijus yra dažnai kviečiamas į įvairias mokyklas: „Civilinės saugos pamokose vaikams pasakoju apie Černobylį. Jie labai domisi, visuomet užduoda daug klausimų“.
Vyras pernelyg gyvenimu nesiskundžia, tačiau jam skauda širdį dėl likimo draugų, kurie tyliai gęsta, taip ir nesulaukdami pagalbos ir dėmesio.
Atominio sprogimo zonoje Černobylyje iš viso dirbo beveik 7 tūkstančiai jaunų Lietuvos vyrų. Maždaug du tūkstančiai jų jau iškeliavo amžinybėn. ˙
