Tai buvo pirmoji švedės S.Rosengren viešnagė mylimojo gimtinėje. O Švedijoje gyvenantis ledo ritulininkas M.Armalis Prezidentūroje per Lietuvos ledo ritulio nacionalinės rinktinės, čempionate iškovojusios bronzos medalius, pagerbimo ceremoniją atrodė žavingai lyg modelis, kuriuo jam taip pat kartais tenka padirbėti, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „Gyvenimo būdas".
Vėliau Mantas ir Stina prisipirko jiems itin patikusio lietuviško šokolado ir kitą dieną išskrido į Stokholmą. Vasarą pora ketina į Lietuvą atvykti ilgesniam laikui ir Žemaitijoje atšokti Manto pusbrolio vestuves. Viešnagės metu ledo ritulininkas norėtų ne tik savo draugei aprodyti gražiausias Lietuvos vietas, bet ir pats jas pamatyti.
Mat Mantas su savo plungiškiais tėvais, orientacinio sporto entuziastais, į Švediją emigravo, kai jam buvo vos keturi mėnesiai. Ledo ritulio šalyje užaugęs, tačiau Lietuvos pilietybę turintis M.Armalis liko ištikimas savo gimtinei.
Penkeriais metais jaunesnis Manto brolis turi Švedijos pilietybę ir kurį laiką taip pat žaidė ledo ritulį, tačiau sportinių aukštumų nepasiekė.
O Mantas prieš porą metų gynė Lietuvos jaunimo rinktinės vartus, šiemet Vilniuje buvo pagrindinis nacionalinės komandos vartininkas.
Vartininko likimą jam nulėmė trejais metais vyresnis kaimynas, kuris pats labai norėjo šėlti aikštelėje, todėl mažesnį draugą įkalbėdavo stovėti vartuose.
„Esu ambicingas, visada noriu laimėti. Tėvai mane skatino eiti į priekį, siekti pergalių“, – kalbėjo Mantas.
Praėjusį sezoną M.Armalis rungtyniavo „Mora IK“ klube, o kitą sezoną atstovaus „Djurgardens IF“ komandai, rungtyniaujančiai aukščiausiojoje Švedijos lygoje SHL.
„Man tai yra svajonės išsipildymas. Augdamas nuolat stebėjau Stokholmo „Djurgardens“ klubo rungtynes ir buvau didelis šios komandos gerbėjas“, – džiaugėsi Mantas.
Galimybė žaisti aukščiausiojoje lygoje Stokholme Mantą džiugina ne tik tuo, kad jis turi progą palypėti karjeros laipteliu aukštyn, bet ir dėl meilės reikalų. Kol žaidė Mūroje, jis rečiau galėjo matytis su Stina, kuri gyvena Stokholme.
„Dabar mums nereikės gyventi nuo susitikimo iki susitikimo. Dar prieš prasidedant ledo ritulio sezonui su Stina įsikursime po vienu stogu“, – planavo sportininkas.
M.Armalio tėvai taip pat gyvena Stokholme, yra įkūrę įmonę, kuri prekiauja autobusais.
Mantą nuo vaikystės tėvai nuolat skatino sportuoti. Jis domėjosi orientaciniu sportu, žaidė futbolą, tačiau ledo ritulys tapo didžiausia aistra.
Manto tėvai buvo atvykę į Vilnių stebėti Lietuvos ir Kroatijos rinktinių mačo.
M.Armalis norėtų dažniau apsilankyti Lietuvoje. Kol gyveno su tėvais, kiekvieną vasarą viešėdavo pas gimines Žemaitijoje, ilsėdavosi Nidoje. Įsisiūbavus sportinei karjerai viešnagės tapo retesnės.
Mantas gali didžiuotis ne tik sporto pergalėmis, bet ir laimėjimais mados pasaulyje. Sportininkas net keturis kartus demonstravo mados namų „Versace“ kolekcijas Milane. Išvaizdus vaikinas pasiūlymų suktis mados labirinte sulaukia neretai, tačiau savo ateitį sieja tik su sportu: „Noriu žaisti ledo ritulį. Modelio karjera man suteikia tik papildomą uždarbį.“
Šio pokalbio susitikome po Lietuvos ledo ritulio rinktinės vakarinės treniruotės prieš kitos dienos rungtynes su Kroatija dėl sidabro medalių.
Turėjau progą įsitaisiusi tuščiose „Siemens“ arenos tribūnose valandą stebėti, kaip sportininkai, apsišarvavę lazdomis, skraido po aikštę, o su galinga jėga jų nusviesti kaučiukiniai rituliai dunksėdami atsimuša į plastiko užtvaras.
Sunkią amuniciją dėvintys sportininkai atrodė lyg nuožmūs gladiatoriai. Bet po treniruotės ši vyriška pasaka baigėsi. Sportininkai, išsinėrę iš masyvių kostiumų, virto ramiais ir draugiškais vyrukais, neišsiskiriančiais iš aplinkos. Kol duše plovė prakaitą, persirengimo kambaryje griaudėjo kurtinami roko garsai.
Ledo ritulininko aprangą į tiesaus silueto kelnes ir sportinį džemperį iškeitęs Mantas tapo panašus į mados podiumo žvaigždę.
– Ledo ritulys yra nuožmus, vyriškas sportas. Bet jūsų gyvenime yra ir modelio karjera. Kaip suderinate šias sritis?
– Vaikščiojimas podiumu nėra mano gyvenimo prasmė. Tai viso labo lengvas būdas papildomai užsidirbti. Šios veiklos nesureikšminu, nors man įdomu pasidairyti po aukštosios mados užkulisius.
– Kaip komandos draugai reaguoja, kai gražusis vartininkas vaikšto pusnuogis podiumu, vilkėdamas stilizuotą senovės Romos karvedžio kostiumą?
– Kartais išgirstu nepiktų replikų, bet dažniausiai jie dėl manęs džiaugiasi. Daugiausia problemų kyla tuomet, kai treneriai mano, jog man labai svarbu būti modeliu ir dėl to gali nukentėti ledo ritulys. Bet aš noriu būti ledo ritulininkas ir bandau į šalį nustumti modelio karjerą.
– Ar mados pasaulyje žmonės žino, kad esate ledo ritulininkas?
– Jeigu ir nežino, tai neabejotinai pamato. Esu stambesnis ir raumeningesnis nei kiti modeliai.
Iš pradžių važiavau į Milaną demonstruoti mados namų „Calvin Klein“ kolekcijos. Bet ten nebuvo mano dydžio drabužių.
„Versace“ kuriami drabužiai yra šiek tiek didesnio dydžio nei kitų mados namų ir man jie tinka. Donatella Versace ir vėl mane kviečia demonstruoti kolekcijos šią vasarą.
– Sutiktumėte lieknėti, kad galėtumėte dažniau žengti podiumu?
– Ne. Tada turėčiau baigti ledo ritulininko karjerą. Norint sportuoti ir ant savęs nešti sunkią aprangą, reikia jėgų, raumenų ir ištvermės.
– Per rungtynes ar treniruotes pasitaiko traumų, mėlynių. Kaip pasirodote ant podiumo nubalnotomis kojomis?
– Ant kojų retai būna mėlynių. Daugiausia kliūva viršutinei kūno daliai. Aikštės žaidėjai gali dažniau susižeisti, gauti lazda į dantis. Vartininko apranga gana saugi.
– Sėkmingai tobulinate savo kūną. Gal duodate peno ir dvasiai bei protui?
– Šiemet planavau studijuoti teisę. Bet man taip gerai sekėsi žaisti ledo ritulį, tad nutariau studijas atidėti. Dar turėsiu laiko mokytis. Mėgstu lankytis kino teatre, skaitau knygas.
– Ar savo išvaizdai skiriate daug dėmesio?
– Nelabai. Žinoma, galvoju, kaip atrodysiu su vienais ar kitais drabužiais. Pasidomiu, kokios mados tendencijos, kokios spalvos dominuoja.
– Gyvenate intensyviai – daug sportuojate, demonstruojate drabužius, keliaujate po pasaulį. Ar lieka laiko meilei?
– Žinoma, lieka. Informacinių technologijų srityje dirbanti ir dar studijuojanti mano širdies draugė Stina yra vienais metais jaunesnė.
– Ar ji nepavyduliauja, kad žavų draugą pastebi ir kitos merginos?
– Ji žino, kad nėra reikalo pavydėti. Nesidairau į kitas.
– Koks jūsų laisvalaikis?
– Viskas priklauso varžybų grafiko. Jei būnu pavargęs, laisvalaikiu noriu nuveikti ką nors ramaus, pabūti namie, paruošti kokį patiekalą.
– Ar mokate ruošti maistą?
– Geriausiai sekasi gaminti makaronus su lašiša.
– Ar tėvai jus griežtai auklėjo?
– Su tėvais esu labai artimas, stengiamės bendrauti nuoširdžiai. Mūsų šeimos nariai ne iš tų, kurie plepėtų valandų valandas, guostųsi dėl nesėkmių. Tačiau jei per rungtynes žaidžiu blogai, tėvai nepataikauja ir tiesiai šviesiai pasako, kad pasirodžiau prastai. Jei žaidžiu sėkmingai, pagiria.
Man tai patinka. Noriu žinoti tikrąją nuomonę, be pagražinimų.
Tėvai mane mokė kovoti ir niekada nepasiduoti. Visada norėjau, kad tėvai būtų manimi patenkinti.
– Kokia kalba namuose bendraujate?
– Tiktai žemaitiškai. (Juokiasi.) Nedaugžodžiaujame, vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.
– Girdėjau, kad išmokti lietuviškai jums buvo nelengvas iššūkis?
– Lietuvių kalbą labiausiai patobulinau būdamas Lietuvos ledo ritulio rinktinėje, persirengimo kambaryje. Man buvo 16 metų, kai patekau į Lietuvos jaunimo rinktinę, tada beveik nieko nesupratau gimtąja kalba. Reikėjo trejų metų, kol pradėjau susikalbėti su komandos draugais. Jie vartodavo tokius sudėtingus, man negirdėtus žodžius, šalia dar pasitelkdavo rusų kalbą. Iš viso nieko negalėdavau suprasti.
– Ar išmokote keiktis rusiškai?
– Šiek tiek išmokau. Na, kai vyrai supyksta, truputį pasikeikia.
– Kokios jūsų, kaip ledo ritulininko, stipriosios savybės?
– Kaip ledo ritulininkas ir vartininkas esu ramus ir stabilus.
– O kokiais atvejais užverda jūsų žemaitiškas kraujas?
– Tada, kai kiti komandos žaidėjai gerai neatlieka savo darbo. Jei kas nors nepavyksta taip, kaip suplanuota, labai ant savęs supykstu.
– Žemaičiai ir švedai turi daugiau panašumų ar skirtumų?
– Švedai santūrūs ir uždari, nelinkę pasakoti, girtis, džiaugtis laimėjimais. O aš nebijau pasipasakoti, pasigirti, kad važiuoju į Milaną demonstruoti drabužių, džiaugiuosi, kai man sekasi. Man ne gėda būti atviram.
– Ar įsivaizduojate save kada nors gyvenantį Lietuvoje?
– Visą gyvenimą praleidau Švedijoje, todėl nemanau, kad sugalvočiau pakeisti gyvenamąją vietą. Ten dabar mano namai.
