Prieš aštuonerius metus emigravusi 43-ejų A.Ambrasaitė tvirtina, kad iš jos dukters atimta teisė kalbėti gimtąja kalba, išpažinti katalikybę, laikytis lietuviškų tradicijų ir papročių, rašo „Lietuvos rytas“.
Europos Parlamento prašoma išsiaiškinti, kodėl jau penkerius metus lietuvei negrąžinamas vaikas, kurį dėl priklausomybės nuo alkoholio iš jos atėmė Jungtinės Karalystės institucijos.
Senelių globos namuose dirbanti lietuvė tikina nebevartojanti alkoholio nuo tada, kai neteko dukters, bet to nesugeba įrodyti Anglijos teismams.
Paauglystės sulaukusi mergaitė jau nebekalba lietuviškai, neatsimena Lietuvos. Ji auga netikinčių britų vegetarų šeimoje.
Motina dukterį matydavo tik du kartus per savaitę stebint socialiniams darbuotojams. Tačiau net ši galimybė buvo atimta, kai ji dukteriai užsiminė apie skundą Europos Parlamentui. Dabar lietuvė mato savo vaiką tik kartą per mėnesį, nes esą tokiomis kalbomis jį traumavo.
Mokytojai išvydo girtą motiną
„Neslepiu savo ankstesnio girtavimo, nes neturiu ko slėpti: Lietuvoje žmonės matė, kad turėjau šią problemą“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo A.Ambrasaitė.
Moteris pradėjo rašyti knygą apie savo kovą už atimtą vaiką.
Lietuvei skaudu pripažinti, kad ji praregėjo tik netekusi dukters. Kartą ji atėjo parsivesti mergaitės iš mokyklos išgėrusi alkoholio ir pedagogų iškviesti policininkai jas abi parvežė namo.
Kitą kartą ji savaitę šventė artėjantį gimtadienį ir atvykęs pasisvečiuoti patėvis pasisiūlė mergaitę parvesti iš mokyklos. Bet pakeliui išgėrė svaigalų ir išsitiesė paslikas prie mokyklos tvoros.
Policija nuvyko atvežti motinos, tačiau ir ji buvo apsvaigusi, todėl pareigūnai paprašė pūsti į alkoholio matuoklį. Nuo to laiko dukterį A.Ambrasaitė matė tik stebima socialinių darbuotojų. Pažadėta, kad duktė bus grąžinta motinai, jei ji pasikeis.
Laukiasi antrojo vaiko
Pasiryžusi atgauti dukterį A.Ambrasaitė pasinėrė į savitarpio pagalbos grupių veiklą, lankė psichoterapeuto konsultacijas ir teigia pradėjusi gyventi blaiviai. Specialistai esą tikino dar nematę, kad žmogus taip sėkmingai įveiktų savo problemą ir visiškai pasikeistų.
Tačiau socialinėms tarnyboms nė motais, kad moteris penkerius metus vykdo visus jų nurodymus, nevartoja alkoholio, turi darbą, gali išlaikyti save ir šeimą.
Šiuo metu A.Ambrasaitė laukiasi antrojo vaiko ir baiminasi dėl jo likimo.
Lietuvę lankanti socialinė darbuotoja aiškino neturinti jokių priekaištų dėl jos gyvenimo būdo. Bet dukters vis vien negrąžina.
Netekusi vilties lietuvė įtaria, jog socialiniai darbuotojai turi savų interesų. Juk mergaitė protinga ir savarankiška, ji – geriausia mokyklos matematikė, vaiko elgesys nekelia jokių problemų globėjų šeimai, o ši už globą gauna 500 svarų sterlingų (apie 2100 litų) per savaitę.
Nebegali kreiptis į teismą
A.Ambrasaitė net negali bylinėtis. Prieš ketverius metus jos skundą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nutarė negrąžinti mergaitės motinai ir uždraudė tą sprendimą skųsti.
Socialinių tarnybų išklausiusių teisėjų neįtikino ekspertų išvados, jog grąžinti dukterį prašanti motina nebegeria, jie rėmėsi plaukų tyrimais, kurie rodė nežymų alkoholio kiekį.
Anot A.Ambrasaitės, plaukus tyrę laboratorijos darbuotojai teisme aiškino, jog negalima daryti išvadų remiantis tik šiuo tyrimu, tačiau nulėmė socialinių tarnybų žodis.
Valdininkų raštuose ji buvo vadinama melage ir apsimetėle, įtarimai, jog ji slapta vartoja alkoholinius gėrimus, pateikiami kaip faktas.
Slapta perdavė atviruką
Iš pradžių A.Ambrasaitės duktė dar lankė lietuvišką šeštadieninę mokyklą.
Tačiau po pusės metų ją lydėjusi socialinė darbuotoja nutarė, kad mergaitė mokykloje netinkamai elgiasi, ir daugiau jos ten nevedė.
A.Ambrasaitė bandė atsargiai paruošti dukterį žiniai, kad socialinės tarnybos parengė jos įvaikinimo planą. Tuomet duktė parašė motinai atviruką ir slapta perdavė tualete.
„Aš tave myliu. Aš tikiuosi, kad nebūsiu įvaikinta“, – parašė angliškai.
Istorijos – jaudinančios
Lietuvės kovą už vaiką remia asociacijos „McKenzy Friends“ nariai. Europos Parlamento Peticijų komiteto posėdyje šios organizacijos narė vokietė Sabine McNeill atstovavo A.Ambrasaitei ir dar penkioms šeimoms, kurios neteko vaikų Jungtinėje Karalystėje.
Politikę labiausiai šokiravo, kad iš portugalų šeimos socialiniai darbuotojai atėmė visus penkis vaikus, dabar nė vienas jų nebekalba gimtąja kalba.
Airių pora neteko trijų vaikų, kai dešimt minučių paliko juos be priežiūros.
Bandė ieškoti pagalbos
Prievarta įvaikintų vaikų gynėjai kreipėsi į premjerą Algirdą Butkevičių prašydami padėti Lietuvos piliečiams, iš kurių buvo prievarta paimti vaikai.
Pati A.Ambrasaitė prašė Lietuvos vaiko teisių gynėjų, Užsienio reikalų ministerijos pagalbos. Tačiau mūsų šalies pareigūnai patarė moteriai dar kartą kreiptis į Jungtinės Karalystės teismą.
Kalbėdama su „Lietuvos rytu“ moteris neslėpė nusivylimo Lietuvos institucijomis, kurios esą nepalaikė jos kovos dėl dukters.
Lietuvės žiniomis, Slovakijos, Portugalijos ir Latvijos pareigūnų įsikišimas padeda emigrantų šeimoms susigrąžinant britų tarnybų atimtus vaikus.
Negalima bausti visą gyvenimą
Vytautas Landsbergis
Europos Parlamento narys
„Kodėl vaikui neleidžiama būti su motina, net kalbėti gimtąja kalba? Juk faktą, jog lietuvė nebevartoja alkoholio, galima nesunkiai įrodyti.
Dėl priklausomybės nuo alkoholio motina jau skaudžiai nubausta: jos mergaitė buvo paimta, kultūriškai ir emociškai atskirta nuo jos įprastos aplinkos.
Didžiosios Britanijos socialiniai darbuotojai yra visagaliai. Vaikų globos tarnybos yra tokios įtakingos, kad teismas nesprendžia kitaip, nei pasiūlo socialiniai darbuotojai.“
Socialinių tarnybų darbuotojai – visagaliai
Zita Čepaitė
Londone gyvenanti žurnalistė ir rašytoja
„Pernai Jungtinės Karalystės vaikų rūpybos tarnybos pateikė per 10 tūkst. prašymų iš tėvų prieš jų valią paimtus vaikus perduoti įvaikinti ar laikinai globoti.
Esu girdėjusi bent dešimt istorijų apie vaikus, prievarta atimtus iš Anglijos lietuvių, bet tokios bylos yra labai įslaptintos.
Įvaikinimo ar perdavimo laikinai globai bylas nagrinėjantys Šeimos teismų posėdžiai Anglijoje yra uždari ir teisėjas sprendžia, kas gali jame dalyvauti, o kas – ne. Paprastai dalyvauti leidžiama tik bylos šalims ir jų advokatams.
Visais valdininkų pateiktais dokumentais ir paaiškinimais teisėjai besąlygiškai tiki, o socialinių tarnybų darbuotojai teisme dažnai jaučiasi ne kaip bylos proceso dalis, o kaip teismo salės šeimininkai.
Kartą pažįstama paprašė, kad pasiklausyčiau teismo proceso ir gal padėčiau susigaudyti byloje, – ji būgštavo, jog gali ką nors ne taip suprasti.
Teismo sekretorei neprieštaraujant įsikūriau salės gale. Posėdžiui prasidėjus prie manęs priėjo iš motinos vaiką atėmusios socialinės tarnybos darbuotoja ir liepė išeiti. Paklausiau: „Kodėl?“ Atsakė, kad taip nusprendė teisėjas. Kai išeidama pasiteiravau, ar ji yra teismo darbuotoja, kad perduoda teisėjo nurodymus, moteris rėžė, kad ji neprivalo man aiškintis.
Tokia nuostata, kad socialiniai darbuotojai yra absoliučiai teisūs ir niekam neprivalo aiškintis, yra giliai įsišaknijusi Anglijoje.
Pavyzdžiui, dėl kokių nors priežasčių nusprendę, kad vaiko sveikatai ir saugumui yra iškilusi grėsmė, jie turi teisę be jokio paaiškinimo ir be jokių dokumentų paimti vaiką iš namų ir tik vėliau ieškoti argumentų, kaip pateisinti savo sprendimą.
Didelės vaikų rūpybos tarnybos galios kelia tėvų pasipiktinimą; kai kurie atvejai, nepaisant didelio slaptumo ir draudimų bendrauti su žiniasklaida, pasiekė platesnę publiką.
Beje, į kovą su itin didelėmis socialinių tarnybų galiomis kilo ne tik tėvai ir žiniasklaida, bet ir vienas aukščiausio rango teisėjų – Aukščiausiojo teismo Šeimos bylų poskyrio prezidentas seras Jamesas Munby.
Pernai rudenį šis teisininkas aštriai kritikavo šeimos teismų uždarumą, ragino nustoti spręsti bylas po absoliučios paslapties skraiste.
J.Munby nuomone, Jungtinės Karalystės teisėjai apskritai neturėtų spręsti iš užsienio atvykusių motinų ir jų vaikų likimo. Jis taip pat kritikavo draudimą tėvams viešai kalbėti apie bylą.
Mačiau dokumentą, kurį pašaliečiams rodyti uždrausta, tad konkrečių detalių pasistengsiu neminėti.
Ten radau vietinės savivaldybės socialinių darbuotojų parengtą raportą su pastabomis, kad dėl savo atžalos kovojanti motina „YouTube“ platina nufilmuotą medžiagą apie prievartinį vaiko paėmimą, bendrauja su žurnalistais, be to, rašė pagalbos prašymus įvairioms valstybės institucijoms tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje.
Panašų socialinių tarnybų prašymą uždrausti tėvui internetu platinti vaizdo medžiagą apie vaiko paėmimą yra atmetęs šeimos bylų teisėjas J.Munby. Negana to, jis paragino sodinti socialinius darbuotojus į kalėjimą už melą ar nekompetentingą dokumentų teismui parengimą.
Iki šiol galimybė atsidurti kalėjime, jei jie nesilaiko teismo nurodymų, grėsė tik tėvams, o socialiniai darbuotojai, net įrodžius jų kaltę, likdavo nenubausti.“
Teikti peticijas – ES šalių piliečių teisė
Daiva Jakaitė
Europos Parlamento informacijos biuro Lietuvoje vadovė
„Per penkerius Europos Parlamento kadencijos metus buvo gauta 71 peticija iš Lietuvos: iš jų 37 priimtos nagrinėti, 18 nepriimtos, o dėl 16 dar sprendžiama. Šiais metais iš Lietuvos buvo pateiktos 3 peticijos.
Peticijoje gali būti pateikiamas asmeninis prašymas, su ES teisės taikymu susijęs skundas, pastaba arba prašymas, kad Europos Parlamentas priimtų poziciją konkrečiu klausimu.
Tokios peticijos Europos Parlamentui suteikia galimybę atkreipti dėmesį į atvejus, kai Europos piliečio teises pažeidžia valstybė narė, vietos valdžios arba kita institucija.
Atsižvelgiant į aplinkybes Europos Parlamento peticijų komitetas gali paprašyti Europos Komisijos atlikti pirminį tyrimą ir suteikti informacijos apie suderinamumą su atitinkamais Bendrijos teisės aktais, perduoti peticiją toliau svarstyti arba susipažinti kitiems Europos Parlamento komitetams.
Europos Parlamentas – ne teisminė institucija, todėl konkrečių nuosprendžių priimti negali.“
