Dūminėse pirkiose tebegyvenama
Miežiškių seniūnijoje esantį Tumagalį rasti sunkoka. Kaimas žemėlapyje pažymėtas, tačiau jokiu keliu važiuojant nematyti nuorodų su jo pavadinimu. O ir į patį kaimą įsukęs ne visada rasi ko paklausti ar čia pataikyta: dalis namų stovi tušti, kitų šeimininkės vos kruta, į kiemą nebeišeina arba, pabeldus svetimam, durų nedaro.
Kaimas savo gyvavimą skaičiuoja šimtmečiais. Čia stūkso prieš pusantro šimto metų ir dar anksčiau statytos rąstinės trobos, kadaise buvusios dūminėmis pirkiomis. Tokių statinių Lietuvoje vargu ar dar įmanoma kur nors rasti.
Laiko, vėjų bei darganotų orų nupilkintos rąstų sienos neapkaltos jokiomis lentelėmis, visa šių senoviškų trobesių puošmena – langinės, dailiai drožinėtos stoglentės, girnapusėmis ar didžiuliais akmenų luitais grįsti slenksčiai bei masyvios ąžuolinės durys.
Gyvasis Tumagalio lobis yra tose gryčiose gyvenančios žilagalvės močiutės, iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas perduodančios savo kaimo istoriją.
„Bet mums saulė jau nusileido, eisim tuoj į kalnelį pasilsėti. Beveik visos esam bendraamžės, numirs su mumis ir kaimas“, – atsidūsta senosios.
Specialistai domėjosi rakandais
Kada kaimas pradėjo savo gyvenimą?
Dar prieš dešimtmetį viena moteris rodė savame darže rastą sudilusį pinigėlį, kuriame buvo matyti 1603 metų data. Pagal jį spėjo, kad jau prieš 400 metų šioje vietovėje virė intensyvus gyvenimas.
Stebuklui prilygo žinia, kad tebestovi dūminės pirkios, jų konstrukcijos išlikusios autentiškos.
Tada muziejininkai, istorikai ir archyvų saugotojai prisipažino, kad šio kaimo praeitis jiems yra mįslė. Istoriniu požiūriu Tumagalys netyrinėtas. Tik kartą į kaimą buvo nuvykusi etnografų ekspedicija, kuri domėjosi papročių, valgių gamybos, buities rakandų paveldu, bet į kadaise dūminėmis pirkiomis buvusius namus neatkreipė dėmesio.
Etnokultūrinio paveldo saugotojams Tumagalio praeitis ir šiandien nežinoma: nerandama duomenų nei kada kaimas įkurtas, nei koks gyvenimas čia vyko.
Be pagalbos nebeperžengia
Tumagalio pradžioje stūkso du storakamieniai ąžuolai. Vienam, pasak senbuvių, daugiau nei 300 metų, kitas šimtmečiu jaunesnis.
Sukame į seniausia laikomos Tumagalio trobos kiemą. Sujuda užuolaida, pro langą sužiūra dvi senolės. Tai – namų šeimininkės seserys 88 metų Veronika Selevaitė ir 86 metų Marijona Lazauskienė.
Milžiniškas slenksčio akmuo ir iš girnapusės padaryta pakopa kaip reikiant nuzulinti tūkstančių savų ir svetimų žingsnių.
Visos kaimo namų durys uždaros, o seserų – atlapotos iki galo. Iš plačios priemenės patenkame į gyvenamąjį galą. Erdvus kambarys iščiustytas kaip prieš šventę ir šiltai prikūrentas. Veronika ir Marijona sėdi prie stalo priešais pasidėjusios medžiaginius maišelius ir pinigines. Seserys laukia atvykstant parduotuvės ant ratų.
Ji privažiuoja prie pat durų, vairuotojas ir pardavėjas Valdas Šepkus užeina į vidų ir abi senutes už parankių nuveda prie prekių furgono, paskui į kambarį įneša pirkinių maišelius. Močiutės šventėms perka skanėstų: silkės, kalakutienos, saldainių.
Prieš dešimtmetį šiame name dar vyko triukšmingi kaimynų susiėjimai, duonos kepimo šventės, nes seserų name yra didžiausia kaime duonkepė.
„Mama pašaudavo po šešis kepalus. Kol sveikesnė seselė buvo, Velykoms ir Kalėdoms pilną krosnį sausainių skardų prikišdavo“, – sako Veronika.
„Dabar jau vos judam, be pagalbos į lauką nebeišeinam“, – abi vienu metu taria seserys ir vardija galybę kankinančių negalavimų.
Šalia kūrėsi dėdės ir pusbroliai
Čia kambario lubos neįprastai aukštos, per visą plotį eina storos sijos. Kadaise jų namas buvęs dūmine pirkia.
Seserys skaičiuoja, kad namui netoli 200 metų – jis pats seniausias kaime. Dūminę gryčią statė jų tėvų tėvai.
Buvo mažučiai langiukai, plūktinė krosnis, lubose įtaisyta atidaroma anga. Kai užkurdavo krosnį, atverdavo pusę angos, dūmai kildavo aukštyn. Visas kaimas į jų gryčią sunešdavo dešras bei lašinius, sukabindavo pastogėje ir tie išsirūkydavo.
„Mama sakydavo, kad kaimynams nereikia kūrenti, lašiniai už dyką pas mus išsirūko, nors nė gabaliuko paragaut nė vienas nedavė“, – motinos pasakojimą atkartoja Veronika.
Į kaimo gatvę atsuktas namo galas išlikęs toks pat, kaip buvęs pastatytas, tik lubose užtaisytas dūmams išeiti tarnavęs skląstis.
„Kai mama ištekėjo, sudėjo didesnius langus, permūrijo krosnį“, – dūminės pirkios virtimą patogesniu būstu atpasakoja seserys.
Šioje vietoje yra Selevų giminės šaknys. Aplinkui namus buvo pasistatę ir prosenelio broliai, vėliau netoliese trobas rentė Veronikos ir Marijonos dėdės, pusbroliai.
Ir dabar kitapus gatvės, taipogi protėvių statytame rąstiniame name, gyvena tolimas giminaitis Pranas Birbilas.
„Selevos vis Birbilaites į žmonas ėmė, taip giminiavosi ne viena karta. Pranukas – mūsų kojos ir rankos, vandens prineša, malkas suskaldė, žadėjo ir sukraut. Jis ir kiaušinių mums pridažo, štai krienų bliūdą pritarkavęs atnešė“, – vienišo vyriškio talka džiaugiasi senolės.
Senolėms dėmesio netrūksta
Marijona ir Veronika turėjo 6 seseris, bet dabar jau visos kapuose. Dvi pasaulį paliko sulaukusios vos pusės metų, kitos dvi mirė būdamos aštuonerių, o pernai Anapilin iškeliavo Klaipėdoje gyvenusi sesuo.
Veronika gyveno įvairiose vietose, tuoj po karo gavo darbą durpyne, vėliau dirbo geležinkelyje, o galiausiai įsitaisė slauge Raguvos ligoninėje. Ištekėjusi niekad nebuvo, bet dukros susilaukė. Ši gyvena Panevėžyje. Dabar Veronika turi 2 anūkes, anūką ir 3 proanūkius.
Marijona iš tėvų namų niekad nebuvo išsikrausčiusi – kai ištekėjo, vyras atėjo užkuriom.
„Vyras buvo 2 metais jaunesnis, prieš 20 metų mirė, vaikų neturėjom“, – paaiškina ji ir priduria, kad iš šitų namų jokiu būdu niekur neis, čia gimė, čia ir numirti nori.
Kai uždarė Raguvos ligoninę, Veronika nebeturėjo ką ten beveikti, pardavė butelį ir atsikraustė į gimtus namus pas seserį. Čia labai smagiai atšventė 70-metį.
„Anūkas gyvena Anglijoje, pernai su žmona per atostogas buvo atvažiavęs, malkas sukrovė“, – pasidžiaugia ji.
O ir šiaip senolėms dėmesio netrūksta, aplanko ir giminaičiai, ir mieste gyvenantys buvusių kaimynų vaikai. Kai reikia ir pas daktarus nuveža, ir pirkiniais aprūpina.
„Buvo neseniai giminaičiai atvažiavę, langus nuvalė. Jolanta mums patalynę pakeičia, rūbus išplauna, visokių naujų drapanų priveža. Ji vis barasi, kad šitos striukės neišmetu, grasina prievarta atimsianti, nes jau labai sunešiota, liepia naują vilktis, o kad man šita labai patogi“, – juokiasi Marijona rodydama murziną nebeišsiplaunantį rūbo priekį.
Stalinas – aukštyn galva
„Kai ištekėjau, sienas iškalėm lentelėm, kad būtų patogiau tapetus klijuoti. Vaikystės metais stovėjo pliki rąstai, buvo įjuodę nuo dūmų. Būdavo, tėtė išklijuoja sienas laikraščiais, kad nors kiek pašviesėtų. Vienąkart papuolė, kad Staliną žemyn galva priklijavo. Kaip tyčia užvažiavo rajono valdžia, ot gavom pylos, tuoj tapetai atsirado, o taip sakydavo, kad popieriaus sienoms nėra“, – krizena Marijona.
Visą savo darbingą amžių ji plūkėsi kolūkyje, ėjo į laukus, dirbo sandėlyje, rinko akmenis, beicavo grūdus.
Prisimena, kad kartą buvusi kažkokia medicininė komisija, kuri pakėlė vėją kolūkio vadovams, jog prie beicavimo dirbantiems žmonėms neduoda specialių rūbų ir saugančių kaukių. Daktarai tada pasakė, kad su nuodingomis medžiagomis plušę kolūkiečiai po 10 metų, geriausiu atveju, jei neišmirs, taps invalidais.
„Parėkavo ir viskas nurimo, dirbom kaip dirbę, bet tas darbas sveikatą tikrai suėdė“, – padejuoja ji.
Abi seserys prisimena, kad prieš kelerius metus viena moteris iš miesto jas įkalbinėjo parduoti unikaliąją sodybą. Atvažiavo į duonos kepimo šventę kaip kviestinė viešnia ir susižavėjo autentiška gryčia. Tada močiutėms vis kalbėjo, kad tik šios nesugalvotų įjuodusių sijų nudažyti, antraip namas prarastų vertę.
„Sakė, kad namą nupirktų, bet mums leistų čia gyventi iki mirties, atvažiuotų tik pavasaroti. Bet kodėl turėtume parduoti? Nesileidom į kalbas“, – iš miestietės įgeidžių juokiasi tumagalietės.
Bernai lėkdavo kiaurai namus
Sukame ir į P.Birbilo kiemą. Jo namas vienas įspūdingiausių kaime, dailiausiai išpuoštas, viename gale šviečia dažytos ir drožinėtos langinės, o kitame tebėra maži senoviniai langiukai.
Prie durų pūpso lygiai toks pat, kaip kaimynystėje, kojų nutrintas slenksčio akmuo.
Masyvios ir žemos durys, kad įeidamas nusilenktum slenksčiui, užrakintos, 65 metų šeimininkas darbuojasi darže.
Šviežiai suartame sklypelyje prikaišiota tarškančių baidyklių kurmiams.
„Kol tėvas buvo nevedęs, važiavo į Ameriką pinigų užsidirbti. Grįžęs šitą namą pirko iš giminaičio“, – P.Birbilas paaiškina, kad ne čia gimė ir kaip atrodė senieji pastatai savo akimis nematė, žino tik iš vyresniųjų pasakojimų.
Gryčios galo, atsukto į gatvę, langus tėvas padidino ir langines gražias pakabino, taip tada buvę madoje. Galo į kiemo pusę langeliai liko kokie buvę, maži ir apkraštuoti nedažytomis, šiek tiek figūriškai papjaustytomis lentelėmis.
Už keliolikos metrų nuo namo stovi rąstinė pirtis. Kadaise gryčia tęsėsi iki pat pirties, nes po vienu stogu buvę gyvenamos patalpos, tvartas ir daržinė.
Taip atrodė visi Tumagalio kaimo namai: šiaudastogiai, ilgi kaip traukiniai, talpinantys žmones, gyvulius ir derlių. Anuomet tik pirtys stovėdavo atskirai, o visa kita jungė viena konstrukcija.
Vėliau žmonės atskirai pasistatė tvartus, į sklypo gilumą nukėlė kluonus, priešais gyvenamą būstą surentė klėtis, padarė uždarus kiemelius. Tada dalį namo, tarnavusio ne gyvenimo reikmėms, nuardydavo.
„Bernai, kai ankstų rytą nenorėdavo eiti keliu, visą kaimą perlėkdavo per daržines. Durys būdavo abiejose pusėse, jų niekas nerakindavo“, – pasakoja P.Birbilas.
Iki karo kaimas buvo didelis, daug tankiau užstatytas. Abipus gatvės vienas šalia kito rikiavosi namai, kaimynų stogus skyrė vos pusmetris. „Kolūkių laikais čia viską sujaukė, daug namų ir ūkinių pastatų nugriovė kaip per didelius ir nereikalingus. Vieni buvo iš tiesų apgriuvę, kitų rąstai skambėjo lyg nauji“, – pasakojo tumagalietis.
Žada grįžti į tėvų namus
Kodėl vyras liko gyventi kaime, neieškojo kelių į miestą?
Pašnekovas šypsosi ir sako, jog ilgus metus važinėjo į miestą, dirbo „Ekrano“ gamykloje elektromonteriu. Sesuo išsikėlė į Vilnių, brolis įsikūręs netoli Panevėžio. Reikėjo kažkam ir gimtinėje likti, neleisti namams sugriūti.
P.Birbilas lenkia pirštus, kiek Tumagalyje likę gyvenamųjų namų. Tik 6. Dar du pusiau „gyvi“ , senieji šeimininkai mirę, bet gryčias prižiūri vaikai, vasarų savaitgaliais nuolat atvažiuoja.
Vyras rodo į tokią pat seną gryčią kitapus gatvės, buvusią Janulių sodybą. Senųjų nebėra, bet Panevėžyje gyvenanti dukra žada persikelti gyventi į gimtinę.
Ant Janulių giminės namo durų staktos įrėžti statybos metai: 1897. Gryčia gerokai jaunesnė, nei Selevų, bet buvo statyta tuo pačiu principu, ilga lyg žarna, ištįsusi apie 20 metrų ir visa sukišta po vienu stogu. Vėliau namas, kaip ir kiti, patrumpintas.
„Mano namas be pamato, guli ant akmenų, taip tuomet statydavo. Kai šlapia, jis sėda. Janulių irgi toks buvo, bet paskutinysis šeimininkas Jokūbas buvo labai darbštus, namą pakėlė ir pamatus padėjo“, – pasakoja P.Birbilas.
Iš radinio spėjo kaimo amžių
Sukame į dar vienos, garbingą amžių skaičiuojančios gryčios kiemą. Ji išskirtinė ne amžiumi, bet kad suręsta iš labai storų pušinių rąstų. Kai kurių apatinių sienojų skersmuo siekia net 96 centimetrus.
Kai prieš dešimtmetį čia lankėmės, gryčios šeimininkė Stefanija Letkauskienė, kaimo siuvėja, pripasakojo įdomiausių istorijų. Tai ji ardama savo sklypą rado 1603 metais pažymėtą pinigėlį.
Iš pradžių tinkamai nesureagavo, parsinešusi namo įmetė į sagų dėžutę. Vėliau pamąstė, kaip čia gali būti, išsitraukė nudilusį radinį, geriau apžiūrėjo, parodė kaimynėms ir visos suėjusios krūvon nusprendė, jog pinigas liudija, kad tuomet, kai čia buvo pamestas, kaimas, matyt, neblogai klestėjo. Vadinasi Tumagalys gyvuoja kelis šimtus metų.
Storasienę gryčią S.Letkauskienė pirko. Tikrieji jos giminės namai buvę kitapus gatvės. Gyvenamojo namo nebelikę, stovi tik daržinė ir tvartas.
Tą kartą S.Letkauskienę užtikome minančią kojinę siuvimo mašiną, šalia gulėjo iškarpos ir audinių rėžiai. Siuvėja pasakojo, kad jau seniai niekas nebeprašo nei suknių, nei sijonų ar palaidinių, visu kuo apsirūpina iš „skudurynų“, tada neša pasiaurinti ar patrumpinti.
Našlėms siuvo įkapes
Bet štai jau trečia tumagalietė S.Letkauskienės užsisako įkapių.
Anksčiau puošniausi apdarai, kokius auksarankei siuvėjai yra tekę siūti, buvusios nuotakų suknios. Dabar – drabužiai paskutinei kelionei.
S.Letkauskienė ilgus metus gyveno Panevėžyje, dirbo buitinio kombinato siuvykloje, į kaimą grįžo kai mirė tėvai. Vėliau pas ją atsikraustė dukra su mažais vaikais, kartu apsigyveno ir kūdikio susilaukusi anūkė. Senoji įsikūrė viename gale, o kitos kartos – kitame.
Beldžiamės į siuvėjos duris. Už jų tyla.
Veriame kitas duris. Televizorių žiūri trys paaugliai, pasisako esą S.Letkauskienės anūkai. Paaiškina, kad mama darbe, o močiutė ligoninėje.
Toji anūkė, kur prieš dešimtmetį turėjo kūdikį, išvažiavo su vaiku į Angliją, ten susirado darbą ir įsitvirtino.
Gryčios kiemas, kaip ir anuomet, gražiai sutvarkytas, darželių kraštai apdėlioti akmenimis, ant klėtelės sienos prikalti du inkilai, kalasi pavasarinė žolė, pumpurus krauna tulpės.
Niekada nenorėjo išvažiuoti
Sukame į paskutinį dar gyvenamą kiemą pačiame kaimo gale. Čia senosios rąstinės trobos nebeišlikę. Šeimininkė Aldona Skrebienė rodo medžius, kurie augę prie pat senojo namo. Nulūžusi liepa virto tiesiai į senąjį darželį.
„Gimiau anoj gryčioj, kur dabar jau sugriuvusi. Ją dar atsimenu. Šitam namui dar tik 50 metų“, – pasako kolūkių laikais statyto būsto amžių.
A.Skrebienė nekalbi, nenori atvirauti, nesutinka fotografuotis. Gyvenime patyrė daug bėdų, kolūkyje dirbo sunkiai, prie gyvulių. Po vestuvių šeimyninės laimės buvo vos keleri metai. Vyras mirė, kai vyresnėliui buvo 4 metai, o mažylis ką tik gimęs.
Motinos širdis tebėra sugniužusi nuo nepakeliamo sielvarto, ji jau palaidojo vieną savo vaiką.
Jos 28 metų sūnus žuvo per avariją Italijoje.
Laimė, kitas sūnus su šeima gyvena netoliese, Raguvėlėje, dažnai aplanko. Pas močiutę nuolat atvažiuoja ir anūkai.
„Nebuvo noro iš kaimo išvažiuot nei anksčiau, nei dabar. Jaunystės laikais būdavo linksma, ant kalno vykdavo gegužinės. O dabar toks ir kaimas, kaip ir nebėra, likom kelios bobutės, visi baigia išmirt“, – liūdna gaida atsisveikina ji.
Gyvybę rodo aviliai
Pačiame Tumagalio kaimo pakraštyje, šiek tiek aukštesnėje nei kaimyniniai trobesiai vietoje, kūpso nedidelis, nebe senoviškos statybos, bet senų, saulės ir vėjo nugairintų rąstų namukas.
Baltai dažytose, eglute sudėliotų lentelių duryse įtaisytas mažutis rombo formos langiukas, kad šeimininkai matytų, kas prašosi vidun.
Beldžiamės, bet durų niekas neatveria. Pasižvalgome kieme. Po sukumpusia obelimi stovi avilys, dar du bičių nameliai įtaisyti pamiškėje, už keliolikos metrų nuo namo.
Kadaise tarnavę ūkiniai pastatai tušti, tačiau į mišką įsirėmęs šviežiai suarto dirvono rėžis rodo, jog sodyba dar gyvenama.
Už ūkinių pastatų pro pirtelės kampą sušmėžuoja kryžiai. Čia, saulėtame kalnelyje, vos keli žingsniai nuo namų, apjuostos žemute samanotų akmenų tvora, yra Tumagalio kaimo kapinaitės.
Nė vieno apleisto ar bepaminklio kapelio, nei pernykščių lapų, nei pušų spyglių, visa tvarkingai išgrėbstyta, papuošta gėlėmis.
Vietos negalėjo pasirinkti
Taku kapinių link ateina pusamžis vyriškis. Tai sodybos šeimininkės 87 metų Bronės Imbrasienės sūnus Antanas. Jis paaiškina, kad mama beldimą girdėjo, bet rengėsi, dėl to svetimiems durų neatidarė, o dabar jiedu važiuos į polikliniką.
Šeimininkė trumpam kviečia į vidų.
Kalbėti apie Tumagalio kaimo gyvenimą nebėra ką. Bendraamžių kaimynių likusios vos kelios, pastaraisiais metais viena po kitos vis keliavo kalnelin.
„Mano tėveliai turėjo netoliese vienkiemį, o šitą namą statėm mudu su vyru, jau vaikai suaugę buvo. Nusipirkome seną namą, išardėm ir iš tų sienojų surentėm dabartinį“, – paaiškina B.Imbrasienė.
Kodėl sodyba atsidūrė kapų pašonėje?
Kolūkio pirmininkas tą vietą nurodė. Nebuvę kitokio pasirinkimo, šeima gyveno vyro tėviškėje, miške buvusiame vienkiemyje, ten likti nebenorėjo, nes sutuoktiniui toli buvę darbą pasiekti. O žemė, kurioje namas stovi, yra sava, iš tėvų paveldėta.
Vaikams savi keliai
Kokio senumo kapinaitės?
„Mano mamytė nuo mažumės prisiminė, kad kapeliai jau buvo. Matyt, atsirado kartu su kaimu. Seniau, kol Raguvėlė savų kapų neturėjo, kai kuriuos atveždavo čia laidoti“, – pasakojo senoji.
Pro pat langus praeinančios laidotuvių procesijos B.Imbrasienės nė kiek netrikdė, mirusiųjų kaimynystė baimės nekėlė.
„O ko čia bijot? Visų kelias ten baigsis. Matau, kai nulydi ir aprauda, paskui matau pas ką vaikai atvažiuoja“, – šypsosi senolė.
Ji su vyru užaugino 3 sūnus. Nė vienas neliko tėvų sodyboje Tumagalyje.
„Vaikams savi keliai“, – skėsteli rankomis.
