Kupiškio rajone, Gintvilių kaime, gimusi, augusi, šeimą sukūrusi ir vaikus gimtinėje užauginusi, o šiuo metu Panevėžyje, Parko gatvėje, su dukters šeima gyvenanti S.Čiurlienė neseniai atšventė 100 metų jubiliejų.
Jubiliatę sveikino 4 dukros, žentai, 5 anūkai, 10 proanūkių ir didelis būrys dukterėčių bei sūnėnų šeimų.
Garbaus amžiaus sulaukusi senolė tebėra guvi, kasdien skaito spaudą, mėgsta pavartyti žurnalus ir apie įvairius dalykus išsakyti savo nuomonę.
„Tai močiutės darbo vieta“, – rodydama į arčiausiai lango esantį stalo kampą sako vyriausioji dukra Genė Kavaliūnienė.
Senoji čia išsidėsto spaudą, užsirašo patikusias mintis ar eilėraštį, kartais varto albumus ir žiūrinėja senas nuotraukas. Jai nereikia nė susikaupti, paprašyta ji išraiškingai deklamuoja vieną posmą po kito.
Lėmė geras būdas, ramybė
Senoji nepamena, ar giminėje būta ilgaamžių, tėvas ir motina mirė jaunesni nei ji, brolis Anapilin iškeliavo nebūdamas nė septyniasdešimties, bet jaunesnė sesuo jau atskaičiavo 94-ąjį gimtadienį.
S.Čiurlienė pasiskundžia, kad daugelio dalykų nebepamena, bet draugių vardus – Liuda, Apolionija, Adelė, Akvilė – išberia lyg žirnius. Jaunesniosios išmirusios, vienintelė Liuda, jos bendraamžė, irgi sulaukė šimtmečio. Kai važiuos su dukromis į kaimą, aplankys.
„Kaži kuri pirma numirsim?“ – dar paspėlioja.
„Tik nereikia lenktyniauti“, – mamą sudrausmina dukros.
S.Čiurlienė yra sveika, tik rytais ir vakarais išgeria po pusę tabletėlės nuo aukšto kraujospūdžio.
„Mama buvo labai gero būdo, švelni ir rami, niekur neskubanti ir kitų nevaikanti, nemokėjo nei bartis, nei pykti, su tėveliu labai gražiai sugyveno, sakydavo: mielas mano Jonas“, – senosios charakterį apibūdina jaunėlė Milda Striukienė ir pasvarsto: galbūt tos savybės ir lėmė ilgą amžių.
Ir prieš vyrą balso nepakeldavo?
„Kad jo balsas buvo didesnis“, – juokiasi jubiliatė.
Vis taikė, kad Jonas papultų
„Kai tėvelis grįžo iš karo (Pirmojo pasaulinio), man buvo 4 metai, aš jo nepažinau, buvo su ilga barzda ir ūsais“, – įstrigusį vaikystės epizodą atpasakoja S.Čiurlienė.
S.Čiurlienės vaikystė prabėgo Gintvilių kaimo vienkiemyje, vėliau, jau augindama savo vaikus, ji su šeima persikraustė į gyvenvietę. Gyveno ūkiškai, laikė gyvulius, turėjo daržų. Visą gyvenimą abu su vyru dirbo kolūkyje.
Labai mėgo megzti, bet rankdarbiams beveik nebuvę laiko. Kai prieidavo eilė ganyti kolūkio karves, į laukus eidavo su mezginiu, šeimą nors kojinėmis ir pirštinėmis aprūpindavo.
S.Čiurlienės atmintis tebesaugo dieną, kai sutiko savo būsimąjį. Apie tai ji pasakoja gražia kupiškėniška tarme: „Eidavom vakaruotų, šokdavom ratelio. Kai reikė suktis ir vyrų rinkt, vis taikiau, kad Jonas papultų. Papuola ir lieka visam gyvenimui“, – pasirinkimu ir dabar tebesidžiaugia šimtametė.
J.Čiurlys mirė prieš 17 metų, būdamas 86-erių. Našlė porą metų pabuvo gimtuose namuose ir ryžosi persikraustyti į miestą pas dukterį G.Kavaliūnienę.
Už žento kaip už mūro
Močiutė tuoj priduria, kad ir dukra Genė gerą sutuoktinį gavo. Apie žentą Kazį sako: „Jis iš pačių gerųjų, puikaus būdo, nesikeiksnoja. Kai galva susvaigsta, iki lovos nuneša, net tualetan palydi. Už Kaziuko aš kaip už mūro.“
K.Kavaliūnas, pas kurį ir gyvena senolė, ją prižiūri 15 metų. Vyras uošve rūpinasi lyg tikra motina.
S.Čiurlienė taip prisirišusi prie žento, kad jei tik pamato koridoriuje šlepetes padėtas, nuo tos minutės ima laukti, kada namo grįš.
Kai ištekėjusi atsikraustė pas vyrą, ilgus metus gyveno kartu su anyta.
„Neteisyba, kad marčias ir anytas nesutaria. Manoji buva labai gera, ir dabar už jų tebesimeldžiu“, – kupiškėniškai pasakoja jubiliatė.
Meldžiasi ir už kaimo mokytoją, kuri vestuvių dieną išbėgusi į kelią padovanojo puokštę ką tik suskintų darželio gėlių – širdingas sveikinimas taip giliai į širdį įkrito, kad iki šiol nepasimiršta.
Čiurliai tuokėsi be puotos, be tam skirtų apdarų. Nuotaka pasipuošė kaip šventadienį į bažnyčią eidama, sėdo su vyru į vežimaitį ir dviese išdardėjo šliūbo imti. Jaunikis pats ir vadeliojo.
„Žiedelius užmovė, ir viskas“, – kiek nedaug tereikia laimingam vedybiniam gyvenimui, primena šimtametė.
Geriausi pusryčiai: duona su vandeniu
S.Čiurlienė įvardija dar vieną neteisybę: netiki, kad saldumas sveikatai kenkia. Ji visą gyvenimą mėgo saldumynus ir nemažai jų valgė. Iki šiol labai mėgsta medų.
Moteris burnon dėjo viską, ko pilvas norėjo, tik kad pasirinkimas buvęs negausus, ant kasdienio stalo būdavo košės, bulvės, kopūstai.
„Mamytės dailumo paslaptis – labai mažos porcijos“, – įsiterpia dukros.
S.Čiurlienė labiausiai mėgo pieniškus produktus, o mėsos užsigeisdavusi retai. Jei jau valgydavo, tai dažniausiai paukštieną, patys augino žąsis, antis, vištas, kalakutus.
Pietums šeimynai virdavo riebią kopūstų arba burokėlių sriubą. Patys laikė avis, tai sriuba dažniausiai būdavusi su aviena.
Iki dabar močiutė pusryčiams valgo nepamainomą patiekalą, Kupiškio krašte vadinamą „biguzu“.
„Pasaldintan vandenin įsitrupini duonos“, – paprastutį „biguzo“ receptą nusako šimtametė.
Nuogalių blauzdas perbraukia
Šimtametė labai mėgsta lankytis savo tėviškėje. Vasarą dukros dažnai ją ten nusiveža. Kol artimieji tvarko aplinką, S.Čiurlienė įsitaiso prieklėtyje ir akimis „vaikšto“ po širdžiai mielus kiemo kampelius. Tada, sako, prieš akis iškyla bebaigiantys blukti prisiminimai.
„Aš ilgai pasigyvenau“, – linksmai šypteli jubiliatė ir priduria, kad senatvė – ne liga, o poilsio metas.
Visus, kas tik užsuka į svečius, S.Čiurlienė išleisdama būtinai palydi iki durų.
Daugiausiai laiko močiutė praleidžia skaitydama. Kai pavargsta knygos puslapius versti, į rankas ima madų žurnalus. O tada įsileidžia į diskusijas su žentu, kas šiuolaikėms moterims tinka, o kas ne.
Ten, kur damos pernelyg trumpais sijonais, šimtametė tušinuku perbraukia blauzdas ir vėliau rodo žentui, kad tokios mados nei jos laikais, nei dabar netinka. Gražiausia, kai iš po suknios nesimato kūno.
Pamačiusi palaidines ant petnešėlių kraipo galvą ir tikina, kad tokių panelių į bažnyčią neįleistų.
