Pasikalbėti sutikęs Antanas tikino neturįs ko slėpti, prarasti ar bijoti, tačiau paprašė pakeisti jo vardą. Antanas jau penktus metus neturi pastovios gyvenamosios vietos, glaudžiasi, kur papuola.
Paklaustas, kas lėmė, kad jo likimas pasisuko būtent tokia linkme, pašnekovas nedaugžodžiauja: „Baigėsi pinigai. Anksčiau dirbau užsienyje statybose. Praradęs darbą grįžau į Lietuvą. Su mama susibariau, todėl ji į savo namus nepriima“. Vyras dar kurį laiką iš turėtų santaupų nuomojosi kambarį: „Turėjau dar kapeikų. O paskui ir kapeikos baigėsi. Žinote, greitai jos išeina. Po to teko išeiti ir man“. Antanas teigia atsidūręs tiesiog gatvėje. Buvo žiema, šalta, bet tai prisiminęs vyras nedramatizuoja: „Apšyli truputį laiptinėje ir viskas. Kol neišveja“. Su mama taikytis jis neketina. Pasidomėjus, kuo gi jis taip prasikalto, Antanas tikina mamai pasakęs vieną nekultūringą žodį. Visgi mama jį kartą buvo priėmusi atgal: „Priėmė, kai buvo labai blogai. Po lašeline pagulėjau, sveikata pagerėjo ir – viso gero“. - Kaip prasimanote pinigų? Juk valgyti reikia kiekvieną dieną? – klausiu Antano. - Jokių santaupų neturiu. Butelių nerenku. Na, jeigu pamatau kur nors gulintį, tai paimu – vis degtukams ar batonui susitaupai. Pinigų prie parduotuvių neprašau. Jeigu sutinku pažįstamą, tai jis pats savo noru duoda arba ką nors nuperka. Pavalgau ir nusiprausiu pas seserį. - Jeigu palaikote gerus santykius su seserimi, ar nėra galimybės bent laikinai pas ją apsistoti? - Tikrai ne. Sesuo turi savo šeimą. Taip pat sunkiai verčiasi. - O kur nakvojate jūs? - Gamtoje. - Ir žiemą? - Taip. Kažkaip pavyksta nesušalti. - Ar nebandote kaip nors kabintis į gyvenimą? Galbūt esate užsiregistravęs darbo biržoje, gaunate pašalpą? - Ne, biržoje „nestoviu“. Kartą nuėjau, pasakė, kad man niekas nepriklauso. Nuo to laiko aš užpykau ant darbo biržos (juokiasi). Nieko neplanuoju. Visi mes gyvename šia diena. Tiesiog mąstau, kur pavalgyti, kaip prisirinkti nuorūkų, kaip atsibusti gyvam. Baigiantis pokalbiui, Antano teiraujuosi, ar tokiomis sąlygomis jam kas nors dar teikia džiaugsmo. „Man kiekviena diena kaip šventė. Kur noriu einu, ką noriu darau“, – juokauja Antanas.
Šalimais sėdintis jo likimo draugas niūresnis: „Čia ne gyvenimas, o egzistavimas. Taip galite ir parašyti“.
Surimtėjęs galva pritariamai linksi ir mano pašnekovas. Gavęs šiek tiek smulkių, kaip pats teigia, ledams, Antanas mandagiai atsisveikinęs dingsta taip pat greitai kaip ir atsirado.
