Po kaimą vaikščiojo džinsuota
Tik prieš keletą metų šimtametė A.Lelienė išsikraustė iš gimtojo kaimo į Diliauskus – pas dukterėčią Danutę Markevičienę.
Išgabenus šeimininkę, sodyba Auriliškio kaime liko tuščia. Užkirsdamas vagims kelią, kaimynystėje gyvenantis ūkininkas net privažiavimą iki jos suarė. Tik nuo žiedų gausos A.Lelienės didelis sodas boluoja iš tolo.
Prieš gerą dešimtmetį sodybą vasarojimui netoliese nusipirkusiai panevėžietei Elvyrai įstrigo pirmoji pažintis su šia senole.
„Per lauką į mūsų kiemą atžingsniavo džinsuota, baltais sportiniais bateliais avinti senutė. Man pasirodė keista, kad vienkiemyje gyvenanti senolė taip jaunatviškai rengiasi. Susipažinti atėjusi viešnia iš karto pasiūlė savo pagalbą“, – pirmąjį susitikimą su A.Leliene prisiminė pašnekovė.
Išlepusios moterys vedžioja šuniukus
Geros nuotaikos nestokojanti šimtametė A.Lelienė nesupranta, kodėl valdžia remia tinginius ir veltėdžius. Visada sunkiai dirbusi ir mažai valgiusi senolė yra viskuo patenkinta ir džiaugiasi sočia bei gražia senatve.
Sveikata per daug nesiskundžianti A.Lelienė teigė žinanti ilgaamžiškumo paslaptį.
„Pyktis ir pavydas yra didžiausias sveikatos priešas. Dar ir persivalgymas trumpina gyvenimą. Aš daug dirbau ir mažai valgiau. Visada buvau liekna, juk lengvam žmogui lengva ir gyventi“, – teigė ilgaamžė.
Senolė į lauką jau nebeišeina, kambaryje dienas leidžia su knyga, žurnalu ar laikraščiu rankoje. Šimtametei patinka straipsniai ne tik apie sveikatą, bet ir apie šių dienų politiką.
„Nesuprantu aš valdžios, dejuoja, kad nėra pinigų, o augina bandą tinginių. Žmonės nebeaugina ne tik karvių, bet ir vištas tingi palesinti. Pikta žiūrėti, kaip gatvėmis su šuniukais vaikščioja sveikatos pritvinkusios moterys. Užsiaugintų gyvulių, nereikėtų iš valdžios išmaldos prašyti. Sako, šalyje didelis nedarbas, čia ne nedarbas, o tinginystė“, – apmaudo neslėpė pašnekovė.
Senolė jaučia silpnybę saldumynams
Pensininkei labai gaila girtuoklių. Jie jai – proto nebeturintys ligoniai. O sergančiais žmonėmis juk reikia rūpintis.
„Aš pati tik per dideles progas kokią „čierką“ išgerdavau. Tačiau ir aš turiu silpnybę. Tik ne svaigalams, o saldumynams. Cukrų galiu berti kone ant visų produktų. Danutė nuperka indelį medaus, tai aš jį kaipmat išlaižau. Net gabalą mėsos galėčiau į saldainius išmainyti“, – juokėsi šimtametė.
Močiutė prisipažino, kad jai labai patinka puoštis. Kai dar į lauką išeidavo, tai per dieną net kelis kartus aprėdus pasikeisdavo.
Tremties nepavyko išvengti
Ilgaamžė gimė Rinkūnų kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Penkis vaikus auginę tėvai savo atžalas leido į mokslus. Jauniausia jų dukra Alfonsina, baigusi keturis skyrius, ketino važiuoti mokytis į gimnaziją, bet prasidėjus 1926 metų politiniams neramumams, rinkūnietei svajones apie mokslo aukštumas teko palaidoti.
A.Lelienė ir dabar prisimena okupacijos baisumus. Kai prasidėjo trėmimai į Sibirą, jos tėvai jau buvo mirę. Ūkyje šeimininkavo Alfonsinos brolio šeima.
„Bijojome tremties, todėl namuose nenakvodavome. Nakčiai išeidavome į mišką, slėpdavomės pievose“, – iš senolės atminties neišbluko baisūs prisiminimai.
Tačiau Sibiro gulagų ūkininkaitei išvengti nepavyko. Stribai pasibeldė ir į jų namų duris. Kadangi brolis buvo pasislėpęs, ruoštis ilgai kelionei liepė Alfonsinai ir jos seseriai Lionei.
Tremtinės gyvuliniais vagonais buvo išvežtos į Tomsko sritį. Šaltuose barakuose apgyvendintoms ūkininkaitėms teko kirviais genėti nukirstų medžių šakas.
„Kai vežė Sibiran, bendrakeleiviai gąsdino, kad taigoje teks krimsti medžių šaknis ir visi iš bado ten ir numirsime. Nors darbas buvo sunkus, bet nebuvo taip baisu, kaip žmonės pasakojo. Man jau buvo per 30 metų, todėl sunkumus ištverti buvo lengviau. Širdis verkdavo matant jaunas mergaites dirbant jų jėgoms sunkiai pakeliamus darbus. Nors mėsos nebuvo, pasistiprinti galėjome valgydami uogas“, – pasakojo A.Lelienė.
Ūkio atsisakė tik lūžus kojai
Tremtyje praleidusi šešerius metus, po Stalino mirties, tremtinė grįžo į tėviškę. Gimtuosiuose namuose jau šeimininkavo svetimi žmonės. Teko pastogės prašyti sesers.
Senolė neslėpė, kad kai grįžo iš tremties, ji jau buvo perkopusi senmergystės ribą. Tuo metu Auriliškių kaime tebuvo tik du kavalieriai, todėl, bijodama likti vieniša, ji ištekėjo už Jono Lelio.
Pensininkė pasakojo, kad jaunystėje ji buvo graži panelė ir aplink ją sparną rėžė ne vienas kavalierius. Vienas gerbėjas net į Ameriką ją ketino išsivežti. Tačiau nė vienas pirštis atvykęs jaunikis neįtikdavo jos ūkininkei motinai.
Ištekėjusi Alfonsina su vyru apsigyveno Auriliškių kaime. Pora vaikų nesusilaukė. Po kelių santuokos metų mirė J.Lelys. Našlė didelėje sodyboje gyventi liko viena. Darbšti moteris ne tik pati prižiūrėjo savo didelį ūkį, dar lauko darbus dirbo ir kolūkyje. Kad banda raguočių žiemą turėtų ką ėsti, šeimininkė pašarą jiems paruošdavo pati. Viena ji sugebėdavo nupjautą ir sudžiuvusią žolę sukrauti į kupetas, o vėliau ją ir parsivežti
A.Lelienė didelį ūkį laikė ir perkopusi devyniasdešimties metų ribą. Tik kai pasibaidžiusi karvė sulaužė jai koją, teko ūkio atsisakyti ir važiuoti gyventi pas dukterėčią.
