Torresų pagamintus gėrimus geria vyno mėgėjai 140 pasaulio šalių. Lietuva – viena jų. Iš aštuonių vyno daryklų Ispanijoje, Čilėje ir Kalifornijoje kasmet į pasaulį iškeliauja 42 milijonai vyno butelių. Šią imperiją dabar valdo tėvas ir sūnus bei dar keli Torresų šeimos nariai, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Įmonėje yra per 1300 darbuotojų. „Mūsų šeima svarbi, bet darbuotojai – ne ką mažiau reikšmingi“, – kuklinosi verslininkas.
Nuo vaikystės M.Torresas matė, kaip gaminamas vynas, – žaisdavo šalia vynuogynų, su tėvu Migueliu Agustinu Torresu, kuriam dabar 73-eji, lankydavo vyno rūsius, gerdavo vynuogių sultis, vėliau – vyną.
Būdamas keturiolikos būsimasis vyno imperijos vadovas pirmą kartą padaugino alkoholio. Ne kur nors su draugais, bet tėvo pašonėje.
M.A.Torresas rūsyje ragavo vyną, sūnų vedėsi kartu. Patyręs vyndarys palaikęs gurkšnį gėrimo burnoje jį išspjaudavo – taip daroma, kai ragaujama daug vyno rūšių.
O paauglys sūnus kaskart vyną nurydavo. Netrukus tėvas pastebėjo, kad jo palydovas jaučiasi prastai. Jaunasis Miguelis tąkart apsinuodijo alkoholiu.
„Tau turėtų būti gėda. Turėtum gerbti vyną“, – sūnų barė tėvas. Už bausmę jaunuolis daug dienų turėjo praleisti namie. Ši tėvo pamoka M.Torresui įstrigo visam gyvenimui.
Augdamas greta vynuogynų Miguelis pamilo gamtą, paniro į vyno verslą. Barselonoje jis baigė verslo vadybos studijas, Katalonijoje mokėsi ir vyndarystės meno.
Amerikoje baigęs Kennanų-Flaglerių verslo mokyklą stačia galva į šeimos verslą nepuolė.
Iš pradžių jėgas išbandė ir pradžiamokslio klaidas padarė kitose didelėse bendrovėse. Pavyzdžiui, maisto produktų įmonėje „Danone“ ir kvepalų kompanijoje „Carolina Herrera New York Perfumes“.
„Norėjau turėti vadovą, kuris nebūtų mano tėvas ir galėtų pasakyti, ką darau gerai, o – ką blogai“, – sakė verslininkas.
Miguelis matė, kaip jo tėvas kentė nuo valdingo senelio. „Tėvas į stalčių dėdavo lapelius su idėjomis, ką norėtų įgyvendinti įmonėje ir ko senelis jam neleido daryti. Kai senelis mirė, tas stalčius buvo pilnas užrašų. Tėvas nenorėjo, kad tas pat nutiktų mums – jo vaikams. Jis visuomet leido mums patiems rinktis kelią“, – aiškino šeimos verslo tęsėjas.
Tėvas niekada nevertė sūnaus perimti šeimos verslo. „Neatsimenu, kad tėvas būtų kada sakęs: „Tu turi būti šios bendrovės vadovas.“ Jis man suteikė laisvę. Galėjau likti kvepalų versle, bet, tiesą sakant, nėra įdomesnio ir aistringesnio verslo už vyno gamybą. Norėjau tęsti šeimos tradicijas“, – aiškino „Torres Group“ generalinis direktorius.
Prieš trylika metų jis priėmė pasiūlymą vadovauti vienai „Torres Group“ vyno daryklų. Taip prasidėjo jo karjera šeimos įmonių grupėje.
Šeimos verslo sėkmės bei nesėkmės jam buvo puikiai žinomos iš tėvo ir senelio pasakojimų.
Didžiausi sunkumai kompaniją buvo prislėgę per Ispanijos pilietinį karą, kuris prasidėjo 1936 metais ir truko trejus metus.
Vyno darykla stovėjo netoli geležinkelio stoties. Kariniai lėktuvai bombardavo stotį, bet nepataikė. Bombos krito ant vyno daryklos ir sunaikino didesnę jos dalį.
Kaimo gyventojai baisėjosi, kad gatvės paplūdo krauju. Tačiau grindinį plovė ne kraujas, o raudonasis vynas. „Tuomet praradome beveik viską, bet mano senelis atstatė vyno daryklą“, – džiaugėsi šeimos tradicijų tęsėjas.
Jam ir jo tėvui teko ne ką menkesnis išbandymas – reikėjo prisitaikyti prie šylančio klimato.
Pastaruosius 25 metus Europoje oro temperatūra kyla.
„Vynuogynai labai jautrūs temperatūros pokyčiams. Mums tenka sukti galvą, kaip pritaikyti vynuogynus prie šiltėjančio klimato ir sumažinti į orą išmetamo anglies dvideginio kiekį“, – pasakojo vienas vyno imperijos vadovų.
Iššūkių netrūks ir ateityje, šeštajai Torresų šeimos kartai, jeigu ji norės tęsti vyno verslo tradicijas.
Miguelio dukteriai Carolinai – 5-eri, Andreai – 3-eji, sūnui Migueliui – vieni. Jaunėlį Torresai pavadino tėvo, senelio ir prosenelio vardu.
Vyno magnatas ginasi minties, kad būtent šiam mažyliui ateityje norėtų perleisti įmonę.
„Nesvarbu, kas toliau vadovaus kompanijai, – mano sūnus Miguelis, kuri nors iš dukterų, mano seserys ar jų vaikai. Kiekvienas šeimos narys turi rasti tai, ką jam labiausiai patinka veikti. Jei kuris nors iš jų norės gaminti vyną, tai bus sveikintina“, – tikino M.Torresas.
Viena jo sesuo – vyndarė, kita – gydytoja.
Nors sūnui – vieni, Miguelio žmona Sarah jau dirba.
„Ji yra žurnalo, kuris rašo apie prabangius viešbučius, redaktorė. Labai užsiėmusi moteris. Man patinka, kad su Sarah galime kalbėtis įvairiomis temomis. Tai praturtina mane. Žmona mane lydi ir į renginius, susijusius su vynu. Pavyzdžiui, kartu vykstame į susitikimus su Europos vyndarių šeimomis“, – kalbėjo ispanas.
Trejus metus pora praleido Čilėje, kur veikia viena iš aštuonių „Torres“ vyno gamyklų.
„Pasipiršti Sarah, ko gero, yra geriausias sprendimas, kurį esu priėmęs. Ji puiki žmona, taip pat nuostabi motina. Mano vaikai labai laimingi. Manau, tai jos nuopelnas“, – žmoną gyrė Miguelis.
Pora susitiko Šiaurės Karolinoje, JAV, kur Miguelis baigė magistro studijas, o būsimoji jo žmona studijavo žurnalistiką.
Tuomet Sarah buvo 24-eri, amerikietė niekada nebuvo ragavusi vyno.
„Tai mane labai nustebino. Ispanijoje retas kuris tokio amžiaus dar būna neragavęs vyno“, – prisiminė vyndarys.
Juodu pamilo vienas kitą. Baigęs mokslus Miguelis išvyko į Barseloną, tačiau nuolat lankė mylimąją – skrydžiams išleido visas savo santaupas. Kai po metų S.Andrews baigė studijas, rado darbą Ispanijoje ir persikėlė gyventi. Po trejų pažinties metų pora susituokė.
Ar Miguelio žmona pamėgo vyną? „Žinoma. Pristačiau vyną jai ir jos šeimai. Jie tapo aistringi vyno mėgėjai. Namuose jau turi nedidelį vyno rūsį“, – pasakojo vyndarys.
Nors ir užkrėtė žmoną meile vynui, jis džiaugėsi, kad sutuoktinė neužleido žurnalistikos.
Panašiai elgėsi ir jo motina. Iš Vokietijos kilusi Waltraud Maczassek niekada neišsižadėjo savo pašaukimo – tapybos.
M.A.Torresas su W.Maczassek susipažino jai studijuojant dailę Barselonos universitete. Menininkė iki šiol nuolat rengia darbų parodas visame pasaulyje.
Kai šeimos galva M.A.Torresas daug dirbo įmonėje ar keliavo, dailininkė rūpinosi trimis vaikais ir kūrė paveikslus.
Moters talentas labai padeda ir vyno versle.
„Klausiame jos patarimo, kai sprendžiame, kaip atrodys etiketės, ar kai reikia kūrybiško žvilgsnio. Ji – kompanijos dalis“, – neabejoja sūnus.
M.Torresas gyrė motiną už veiklumą. Ji mielai investuoja į verslus, lydi savo vyrą, „Torres Group“ prezidentą, į renginius.
Senelė polinkį į meną perdavė ir anūkams – Miguelio vaikams. „Kol kas akivaizdu, kad jie galėtų būti puikūs aktoriai. Tam jie turi išskirtinį talentą“, – juokėsi šeimos galva.
Vyriausiai dukteriai prieš porą vasarų M.Torresas leido dalyvauti tradiciniame vynuogių sulčių spaudime, kai jos traiškomos kojomis. Kol nebuvo įrenginių, taip atsirasdavo vynas – vynuoges darbininkai slėgdavo kojomis.
Ar šeimoje bus ir daugiau vaikų? „Nežinau, matysime. Kol kas atrodo, kad esame laiminga šeima su trimis vaikais“, – šypsojosi verslininkas.
Vyras norėtų dažniau matyti savo atžalas. Keturis mėnesius per metus jis keliauja verslo reikalais.
Likusiu laiku po darbo visą save skiria šeimai.
„Norėčiau, kad vaikai suprastų, jog darbas ir meilė jam yra vertybė. Taip pat tai, kad ne viskas gyvenime yra lengva“, – auklėjimo subtilybes dėstė M.Torresas.
Jo šeima gyvena nedideliame Ispanijos miestelyje maždaug 15 minučių kelio nuo vienos vyno daryklų.
M.Torresas vis dar laiko save ūkininku, o ne verslininku.
„Mes gaminame vyną, bet pirmiausia auginame vynuoges.
Esame ūkininkai. 95 proc. pelno investuojame – perkame derlingesnių žemių, geresnių, aplinką saugančių prietaisų. Dėl to galime prisitaikyti ir nepaleisti sėkmės, kai į ją kėsinasi orų sąlygos“, – sakė įmonės generalinis direktorius.
