Liepos 1-ąją A.Kurkovas dalyvaus Marijampolėje, fabrike „Arvi cukrus“, niujorkiečio kompozitoriaus avangardisto Fasto Forwardo rengiamame muzikantų ir kulinarų pasirodyme. Penki muzikantai gros, penki virėjai ruoš maistą ir tiek pat padavėjų patiekalus pristatys publikai.
Projekte „Feeding Frenzy“ dalyvauti sutikęs aštrių politinių romanų autorius A.Kurkovas papasakojo, kodėl domisi Lietuva, kodėl jam svarbus šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio herojus Kukutis ir ką apie jį mano žmona britė.
– Garsėjate politinėmis pranašystėmis: jūsų romanuose aprašyti įvykiai po kelerių metų iš tikrųjų įvyksta. Koks romano apie Lietuvą siužetas?
– Veiksmas prasideda 2007-ųjų gruodžio 21-ąją, kai Lietuvai atsiveria Šengeno valstybių erdvė.
To džiaugsmingo įvykio proga lietuvių jaunimas organizuoja roko muzikos festivalį pilyje prie Baltarusijos sienos. Tai naktis-žaidimas, kai ką tik susipažinę jaunuoliai paskelbiami vyru ir žmona.
Trys ką tik supirštos jaunuolių poros tą naktį nusprendžia, kad kiekviena iš jų vyks vis į kitą Europos šalį. Viena pora išvyksta į Paryžių, antra – į Londoną, o trečia lieka Lietuvoje. Išvykusieji į užsienį nusivilia ir vienas kitu, ir gyvenimu svetur, o Lietuvoje likusi pora iš tikrųjų tampa vyru ir žmona.
Kitai siužetinei linijai panaudojau garsaus lietuvių poeto M.Martinaičio herojų Kukutį – dar spėjau gauti leidimą prieš rašytojui iškeliaujant Anapilin.
Kukutis mano romane – personažas medine koja, jo tikslas – apkeliauti Europą be paso. Kadangi koja medinė, jis visur pavėluoja, bet pamato daugiau nei kitas, būdamas labai greitas.
Kukutis mano romane yra Europos stebėtojas.
M.Martinaičio personažą pamėgau būdamas 17-os, kai perskaičiau poezijos vertimą į rusų kalbą. Su autoriumi susipažinau gerokai vėliau viešėdamas Vilniuje, o po šio talentingo poeto mirties buvau susitikęs ir su jo žmona.
– Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) gimęs rusas, save laikantis Ukrainos rašytoju, veda moterį iš Didžiosios Britanijos. Kaip tai nutiko?
– Su Elizabeth susipažinau 1980-aisiais. Buvau antro kurso studentas – studijavau užsienio kalbas Kijeve, o ji gyveno Portsmute Anglijoje ir studijavo rusų kalbą bei SSRS ekonomiką. Susipažinome, kai ji su britų studentų grupe atvyko į Kijevą mokytis rusų kalbos.
Piršausi jai tris kartus, dukart atsisakė. Mainais žadėjo rašyti laiškus, bet nerašė. Antrą kartą susitikome po dvejų metų, kai ji vėl atvažiavo tęsti studijų.
Tada atvyko trims mėnesiams, draugystė atsinaujino. Kai baigėme studijas, Liza išskrido į Kiniją, o aš pradėjau dirbti leidykloje, paskui tapau Odesos kalėjimo prižiūrėtoju.
Parašiau jai laišką ir dar sykį pasiūliau tekėti, ji nusprendė pasižiūrėti – gal jau ėmiau ir pasikeičiau į gerąją pusę. (Juokiasi.) 1987 metais atvyko trečią kartą – į tuometį Leningradą su turistų grupe. Aš irgi ten tuojau pat atsiradau ir plėšte atplėšiau ją nuo grupės. Autostopu mudu buvome nukeliavę net iki Suomijos, paskui atsidūrėme Estijoje. Viešnagei baigiantis ji su grupe išvažiavo į Maskvą, o aš supratau, kad reikia ją vytis traukiniu.
Pasipiršau prie Lenino mauzoliejaus – gal dėl to ji pagaliau sutiko tapti mano žmona. (Juokiasi.)
– Kur įvyko jūsų vestuvės ir kaip rinkotės šalį, kurioje gyvensite?
– Tuokėmės Londone, bet gyventi Anglijoje aš atsisakiau. Jaučiausi ten blogai, norėjau grįžti į Kijevą, kurį labai mėgau. Susitarėme vaikus gimdyti Anglijoje, bet auklėti Kijeve. Kai sugrįžome, neturėjome nei darbo, nei kur gyventi.
– Ar britei nebuvo sunku prisitaikyti prie slaviškų įpročių ir gyvenimo būdo?
– Britanijoje įprasta, kad 17–18 metų jaunuoliai apsigyvena atskirai nuo tėvų, dažnai grupėmis išsinuomoja butą. Tėvai nejaučia jokios pareigos jų išlaikyti, kai jie baigia mokyklą.
Savaime suprantama, kad tais laikais Kijeve susirasti atskirą būstą buvo beveik neįmanoma. Apsigyvenome kartu su mano tėvais jų trijų kambarių bute. Mano motina labai stengėsi įtikti užsienietei marčiai, keldavosi rytais, kad pagamintų trijų patiekalų pusryčius.
Liza atsisakydavo tuos pusryčius valgyti, nes jai galvoje tiesiog netilpo, kad suaugusiems vaikams motina ruošia maistą. Motina labai išgyveno ir nesuprato, kas negerai, nes šioje pasaulio dalyje iki gilios senatvės, kol paeina, tėvai linkę rūpintis savo vaikais.
Kartais Liza net privesdavo ją iki ašarų, kai imdavo tvirtinti, kad suaugę vaikai neturi naudotis tėvų paslaugomis. Viskas susitvarkė iš karto, kai tik persikėlėme į atskirą butą.
– Kaip žmona ištveria dabartinį jūsų gyvenimo būdą, kai tapote garsus ir nuolat keliaujate po įvairias šalis?
– Iš tiesų per metus 6–7 mėnesius praleidžiu užsienyje.
Kai galime, keliaujame visi kartu – 17 metų duktė Gabriela, 15-metis Teo ir 11-metis Antonas. Tačiau žmona ne vien šeima rūpinasi: dainuoja dviejuose choruose ir režisuoja Kijevo anglakalbių mėgėjų teatro spektaklius, dirba vertėja.
– Esate parašęs 18 knygų, iš jų penkias vaikams. Tačiau kelias į užsienio rinkas nebuvo lengvas.
– 18 metų atkakliai siuntinėjau į įvairias pasaulio leidyklas pasiūlymus spausdinti tai, ką parašiau, bet vis gaudavau atsakymą, kad nė vienas mano kūrinys netinka.
Tai pavirto azartu žūtbūt sulaukti teigiamo atsakymo. Iš anksto žinodavau, kad jis bus neigiamas, bet sustoti neketinau. Ir kai pagaliau gavau teigiamą, išsigandau, nes tai atrodė beveik nenormalu.
– Rusijos leidyklos jūsų nemėgsta, nors jūs populiarus Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Izraelyje ir kitose šalyse, kur jūsų knygos tapo bestseleriais.
– Mano knygos Rusijoje apskritai buvo uždraustos 2004 metais, nes palaikiau Oranžinę revoliuciją ir nepritariau, kad rusų kalba būtų įteisinta Ukrainoje kaip antra valstybinė kalba.
Prezidento Vladimiro Putino administracija pakrikštijo mane ukrainiečių nacionalistu, kuris rašo rusų kalba. Maskvos leidykla „AST“ iškart nutraukė su manimi sutartis, išleistas knygas susigrąžino iš knygynų ir pardavė už kapeikas.
Kai triukšmas kiek aprimo, Sankt Peterburgo leidykla „Amfora“ ryžosi man pasiūlyti knygas leisti pas juos. Tačiau ir jiems netrukus buvo paskambinta ir patarta nespausdinti mano kūrinių.
– Koks jūsų romanas galėjo smarkiai nepatikti Maskvai?
– 2004 metais parašiau romaną „Paskutinė prezidento meilė“. Jame yra herojus Vladimiras Putinas.
Tame romane jis – Rusijos prezidentas, vadovaujantis šaliai iki 2016 metų. Knygoje jis grasina Ukrainos prezidentui, kad nutrauks dujų tiekimą, atims Sevastopolį ir Krymą.
– Ar jūsų vaikams svarbu, kad esate žymus?
– Jie reaguoja normaliai. Įspūdį jiems padarė, kai gavau Prancūzijos prezidento Franois Hollande’o apdovanojimą už aktyvią pilietinę poziciją kūryboje ir gyvenime. Apdovanojimas buvo įteiktas Prancūzijos ambasadoje Kijeve.
Tada jie pasipuošė ir atėjo sveikinti. (Juokiasi.)
– Kodėl sutikote ruošti vegetarišką patiekalą Marijampolėje?
Ar tai jūsų pomėgis?
– Labiau mėgstu mėsą ir mieliau iškepčiau kokį paukštienos šašlyką. Bet jei taisyklės tokios, pagaminsiu ir vegetarišką patiekalą.
Ukrainoje populiarus politinių romanų rašytojas nuspėjo Krymo ateitį
Su rašytoju daug bendravęs buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje A.Kumža yra parašęs smagių pastabų apie Ukrainos patriotu tapusį iš Rusijos kilusį ir Ukrainoje labai populiarų rašytoją A.Kurkovą.
„Rutininio darbo Andrejus netroško – tapo rašytoju. Kad V.Putinas užsuks dujas, numatė prieš metus. Kad bus nuodijamas Viktoras Juščenka, nuspėjo prieš pusę metų. Tada 2005 metų vasarį jį pasikvietė du saugumo generolai sužinoti, iš kur jis gavo įvykių scenarijų. Nusivedė Andrejų į „Kosmopolitan“ kavinę Kijeve ir klausinėjo, ar sąmokslininkai, nuodiję būsimąjį prezidentą, galėjo pasinaudoti rašytojo knyga. Andrejus atsakė: „Nusikaltėliai romanų neskaito.“
Kariuomenėje Andrejus buvo kalėjimo sargas. Jam buvo pasiūlyti trys kalėjimai – Chersono, Nikolajevo ir Odesos. „Noriu prie jūros“, – pasakė Andrejus. Odesos kalėjime jis parašė penkias knygas vaikams. Naktimis porą valandų rašydavo partinius pranešimus, o likusį laiką – pasakas. Siurbliuko Gošos nuotykius. Sargaujant Odesos kalėjime jį užklupo Černobylio sprogimas.
A.Kurkovo kūrybos vakaras. Pasakoja linksmus nutikimus, publika leipsta iš juoko – visada taip! Vaikystėje brolis pritempė į namus knygų – Danijilo Charmso, Arthuro Schopenhauerio, Sigmundo Freudo, Soreno Kierkegaard’o. Andrejus pradėjo jas skaityti. Augino 1500 kaktusų. Ir išmoko 5000 lotyniškų augalų pavadinimų. Norėjo vien rašyti, o ne dirbti kitus darbus. Atsispausdino 75 tūkstančius pirmojo savo romano egzempliorių, leidybai pinigų prisiskolinęs iš draugų. Prie Šv.Andriejaus cerkvės Kijeve pats savo knygas ir pardavinėjo. Ant krūtinės pasikabindavo plakatą „Aš – autorius“. Išsyk prisistatė dvimetrinis vyras: „Aš iš reketo.“ Andrejus paaiškino, kad yra rašytojas. „Gerai, pardavinėk. Bus problemų – sakyk. Aš čia kasdien dvyliktą.“
1999 metais jo kūrinių teises nupirko leidykla „Diogenes“. Iki tol užsienio leidykloms jis parašė tūkstantį laiškų ir gavo 600 neigiamų atsakymų. Vienas leidėjas parašė, kad jie spausdina tik „quality literature“.
2009 metų spalio 13-oji. A.Kurkovo vakaras Vokietijos ambasadoje Ukrainoje. Pažada, kad romane „Sodininkas iš Ačakovo“ politikos nebus. „Nakties pienininką“ irgi norėjo parašyti be politikos – nepavyko. Tris kartus bandė romanuose išvengti politikos, bet vis tiek išėjo juodas humoras ir realybė. „Mano stilius? – klausia Andrejus. – Magiškasis realizmas. Jis kitoks nei Lotynų Amerikos autorių, kur gausu religijos ir pasakų vaizdinių. Mano romanus sunku buvo versti į vokiečių kalbą, nes nebuvo aiškios ribos tarp realizmo ir siurrealizmo. Ukrainoje ta riba vienur, Vokietijoje – visai kitur. Ukrainoje siurrealizmas yra norma.“
Andrejaus namuose atsikemšame viskio ir aptariame švietimą. Andrejus sako, kad jo mokykloje organizuotos neteisybės nebuvo. Jis buvęs laisvas. Visi mokytojai buvę kūrybingi, išskyrus matematikę su ūsais. „Kodėl visos matematikės mūsų laikais buvo senmergės ir su ūsais?“ – stebisi kaimynas Jurijus.
Pirmasis eilėraštis – apie žiurkėno vienatvę
Andrejus Kurkovas gimė 1961 metais tuomečiame Leningrade. Jo tėvas buvo lakūnas bandytojas, o motina – gydytoja.
Pradėjo rašyti septynerių, kai iš trijų jo žiurkėnų du nugaišo: gedėdamas sukūrė eilėraštį apie trečiojo gilią vienatvę.
Save laiko ukrainiečių rašytoju, rašančiu rusiškai. Sukūrė 13 romanų ir penkias knygas vaikams. Knygos išverstos į 25 pasaulio kalbas. Rašo dažniausiai Vladimiro gatvėje Kijeve, kuri yra greta Šv.Andriejaus cerkvės.
