Krepšinio gerbėją į futbolo šalį prieš dešimtmetį atvedė netikėtas draugo kvietimas, o pasilikti privertė susižavėjimas didžiausia Pietų Amerikos valstybe. Per dešimtmetį Brazilija pasikeitė. Ne tik išore, bet ir lietuvio sąmonėje, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „Gyvenimo būdas".
Futbolo čempionatas kelia ir pasipiktinimą
„Atvažiavau visai žalias, net nežinojau, kad čia yra metro.
Ką vidutinis lietuvis gali žinoti apie Braziliją? Futbolas, lambada, karnavalas, Kopakabana.
Atvyksti ir matai, kad niekas tos lambados nešoka, karnavalas vyksta kartą per metus, o Kopakabanoje užtenka penkias minutes pasivaikščioti, ir susižavėjimas praeina. Manau, pasikeitė mano suvokimas apie Braziliją. Supratau, kokia tai didelė, moderni ir versli šalis“, – sakė T.Adomaitis.
Brazilija šiuo metu gyvena prasidėjusio pasaulio futbolo čempionato, artėjančių prezidento rinkimų, protestų ir permainų troškimo nuotaikomis.
Pasaulio futbolo čempionatas kelia ne tik dideles viltis, bet ir ne mažesnį pasipiktinimą dėl milžiniškų lėšų, mestų jam rengti.
T.Adomaitis Rio de Žaneire savas, tačiau dėl futbolo su brazilais ginčytis nedrįsta.
„Jie tau paaiškins ne tik kas įmušė įvartį, bet ir kodėl įmušė, ir kodėl kiti neįmušė“, – juokėsi vyras.
Savanorystė - būdas pakeliauti
Keliauti T.Adomaitis pradėjo dar būdamas nepilnametis. „Pamenu, 2000-aisiais, kai dar retai kas išvažiuodavo iš Lietuvos, kelionės atrodė tokia egzotika, kad buvo dar didesnis noras išvažiuoti, ką nors pamatyti.
Kai išvažiuoji, pamatai, koks pasaulis didelis. Kuo toliau važiuoji, kuo daugiau pamatai, tuo labiau supranti, kad viskas įmanoma ir ne taip brangiai kainuoja“, – pasakojo T.Adomaitis.
Tokios buvo jo pirmosios kelionės. Be automobilio, pinigų, bet su gerais draugais – autostopu. Vėliau vaikinas išvyko dirbti savanoriu į Afriką. Metus praleido Mozambike dirbdamas su besivystančiomis bendruomenėmis, dar mėnesį – Pietų Afrikos Respublikoje. Tiesa, dabar vyras neslepia šiek tiek nusivylęs.
„Tuomet man buvo 18-a. Ten gali visą gyvenimą neatlygintinai dirbti ir greičiausiai rezultato nepamatysi. Gali ką nors daryti, bet tikriausiai nieko nepakeisi. Tuomet imi galvoti, kad gal padėti reikia sau?
Sunku ten, o padėti gali nedaug. Ten problemos tokios didelės ir jų yra tiek daug – kultūrinių, finansinių – negali tiesiog vienos apčiuopti ir ką nors padaryti. Tad imi galvoti, ar tas socialinis darbas duoda naudos?
Tai mano nuomonė, kiti dirba visą gyvenimą ir džiaugiasi. Aš irgi kurį laiką džiūgavau, kol pradėjau galvoti apie save.
Manau, kad 95 procentai savanorių tai daro norėdami keliauti. Jiems savanoriškas darbas – galimybė pamatyti pasaulį“, – svarstė T.Adomaitis.
Baigęs savanorišką veiklą ir nusprendęs daugiau tuo neužsiimti T.Adomaitis kurį laiką pagyveno Danijoje ir Prancūzijoje, kol sulaukė netikėto bičiulio pasiūlymo atvykti į Rio de Žaneirą.
„Draugas pakvietė čia pagyventi ir padirbėti su vienu socialiniu projektu vaikų namuose. Sakiau, kad nenoriu, bet įkalbėjo. Atvykau ir jau ilgus metus esu čia“, – pasakojo vyras.
Rio de Žaneire veda ekskursijas
Rio de Žaneire jo namai šalia jūros. Brazilijos kontrastai, amžina vasara ir protestai T.Adomaičiui jau tapo įprasta.
„Myliu Braziliją. Tai viena geriausių šalių, kur esu buvęs. Žinau, kad čia labai daug problemų, bet tai šalis, kur esi vertinamas. Tai galimybių šalis, tarsi mažoji Amerika. Jei turi gerą idėją – eik į priekį.
Todėl esu čia. Socialinio darbo, dėl kurio atvažiavau, visai atsisakiau ir ėmiausi kitų dalykų. Kokių? Pavyzdžiui, pardavinėjau gatvėje alų. Po truputį verčiausi“, – pasakojo T.Adomaitis.
Dabar lietuvis gatvės prekyba nebeužsiima. Jis vedė brazilę Vanessą Meireles ir kartu atidarė svečių namus. Jis taip pat dirba gidu, veda ekskursijas ir padeda nusipirkti ar išsinuomoti būstą Rio de Žaneire. Šiuo metu pora ruošiasi atidaryti dar vienus svečių namus.
Lietuvio vedama dienos ekskursija po įprastas Rio de Žaneiro vietas – apžiūrint Kristaus Atpirkėjo statulą, Marakanos stadioną, Cukraus kalną, Kopakabanos paplūdimį, miesto katedrą ir papietaujant tradiciniame restorane – vienam žmogui kainuoja mažiausiai 200 Brazilijos realų (apie 222 litus).
„Duosi pinigų, bet kur nuvešiu“, – nusijuokė lietuvis. Kartais jam tenka vesti ekskursijas ir tautiečiams, bet retai.
Pritapti nėra lengva
Ar lengva Brazilijoje prasisukti lietuviui? T.Adomaitis nebandė nutapyti tobulo paveikslo.
„Čia labai didelė konkurencija. Turi kovoti dėl to, ką darai. Dabar, kai pasikalbu su tėvais ir draugais, suprantu, kad Lietuva pasikeitusi.
Nebegali eiti ne per perėją, gerti viešosiose vietose, spjaudyti saulėgrąžų – aš ją prisimenu būtent tokią, tokioje augau, gal tai man padeda. Nesakau, kad Brazilija yra laukinė, bet tai, kiek pasieksi, priklauso tik nuo tavęs“, – sakė lietuvis.
Pavadintas verslininku Titas juokėsi. „Koks iš manęs verslininkas?“ – klausė.
Vyras neturi automobilio, važinėja motociklu, neturi Lietuvoje namo prie ežero, o didžiąją dalį uždirbamų pinigų investuoja į tą patį verslą.
„Ką galiu sau leisti? Kartą per metus pakeliauti motociklu, bet ne į Bora Boros salą ir valgyti restoranuose. Kadangi aš dirbu su turistais, restoranuose valgau, tačiau už tai nemoku“, – pasakojo jis.
Titas su žmona įsikūrė viename iš 2 tūkstančių Rio de Žaneiro lūšnynų. Jis skuba paneigti stereotipų, kuriuos daugelis susidarė pažiūrėję filmą „Dievų miestas“. Jame pasakojama apie gaujų kovas viename skurdžiausių Rio de Žaneiro rajonų.
Prieš 12 metų pasirodžiusios juostos sukurtas įvaizdis gajus ir šiandien. Kaip favelos – lūšnynų kvartalai Brazilijoje atrodo šiomis dienomis? Titas prašo įžvelgti daugiau nei dvi – juodą ir baltą – spalvas.
Lūšnynuose gyvena trečdalis brazilų
Favelos įsikūrusios aplink daugelį didesnių Brazilijos miestų. Iš viso jose gyvena apie trečdalį Brazilijos gyventojų.
Paprastai favelos turi nelegalias elektros linijas, statiniai suręsti iš statybinių atliekų, faneros, betono, medienos, plytų. Nors favelose gyvena daugiausia juodaodžiai, kitų rasių atstovų taip pat gausu.
„Visi įsivaizduoja, kad lūšnyne labai pavojinga, gali nušauti. Taip, žiniose šmėkšteli vienas kitas pranešimas apie susišaudymą, bet tai vyksta tikrai ne visur. Statistikos duomenimis, daugiausia apiplėšimų įvykdoma Kopakabanoje“, – ramiai pasakojo Titas.
Vyras tikino, kad dauguma lūšnynų atrodo vargingai ne dėl gyventojų skurdo, o dėl nenoro tvarkytis.
„Lūšnynai yra normali vieta. Neigiamą įspūdį jie sudaro ne todėl, kad yra vargingi. Brazilai yra indėnų palikuonys, todėl jie labiau rūpinasi savo išvaizda negu tuo, kaip gyvena.
Net brangiuose rajonuose žmonės eina, rūko ir meta nuorūkas ant žemės. Skirtumas tas, kad ten kas tris valandas praeina valytoja ir viską sutvarko.
O lūšnynuose, palyginti nedidelėje vietoje, gyvena po kelias dešimtis tūkstančių gyventojų, o šiukšlės surenkamos kartą per dvi dienas.
Lūšnynai yra skirtingi. Čia tas pat, kas sakyti, kad visi azijiečiai – kinai, japonai, korėjiečiai – yra vienodi.
Taip nėra. Tas pat – ir dėl lūšnynų“, – pamiršti stereotipus ragino T.Adomaitis.
Rio de Žaneire yra daugiau nei 2 tūkstančiai lūšnynų. Vieni jų labai skurdūs, kituose būsto kainos niekuo nusileidžia miesto rajonuose esantiems namams.
T.Adomaitis įsikūrė Vidigalo lūšnyne, kuris yra šalia vieno brangiausių Rio de Žaneiro rajonų Leblono. Lietuvis pasakojo istoriją, kaip namas jo lūšnyne buvo parduotas už 2 milijonus Brazilijos realų (apie 2 mln. 260 tūkst. litų).
„Pastaruoju metu lūšnynai labai keičiasi. Daug naujosios klasės turtingų žmonių perka namus lūšnynuose. Dažnas būtent čia pradeda savo verslą, nes daug kur nereikia mokėti už komunalines paslaugas.
Žinoma, yra ir labai skurdžių lūšnynų. Bet kitaip ir negali būti, juk jų čia – per du tūkstančius.
Dauguma nebando ieškoti paaiškinimų. Jie tik šaukia, kas blogai. Kodėl namas netinkuotas? Gal todėl, kad gyventojas neturi noro jo tinkuoti“, – sakė T.Adomaitis.
Negąsdina narkotikų prekeiviai
Nekilnojamojo turto nuomos kainos Brazilijoje dažnam neįkandamos.
Arčiau miesto centro ar pietiniame rajone net mokant per mėnesį nuo 1 iki 1,5 tūkstančio Brazilijos realų (apie 1,1–1,6 tūkst. litų) už nuomą gyvenamąja vieta tektų dalintis bent su keliais žmonėmis.
Brazilijoje nemažai yra tokių, kurie superka nekilnojamąjį turtą, vėliau jį nuomoja ir per mėnesį gauna kelias dešimtis tūkstančių Brazilijos realų pelno.
„Iš patirties sakau, banditai, gyvenantys lūšnynuose, neapiplėš“, – tokia T.Adomaičio mintis nustebino.
Brazilija negarsėja kaip saugiausia šalis pasaulyje. Tuo labiau kad iš 30 pavojingiausių pasaulio miestų 10 yra Brazilijoje.
Vyras paaiškino, kad nusikaltėlių tikslas lūšnynuose yra kitoks.
„Jie nori, kad tu atvažiuotum, nusipirktum narkotikų ir grįžtum dar kartą. Jie užsidirba iš narkotikų prekybos, o ne vagysčių. Jei lūšnynuose tave apvogs, greičiausiai jie suras vagį ir nušaus.
Žinoma, jeigu ko nors prisidirbsi, susiginčysi, tai ir tave nušaus, niekas čia nešūkaus. Čia policininkas turi teisę nušauti žmogų, jeigu jis stabdomas nesustoja“, – aiškino lietuvis.
Narkotikai – didžiulė problema Brazilijoje. Kokainas, krekas, marihuana. Lietuvoje benamiai dažniausiai vartoja alkoholį, o Brazilijoje – narkotikus.
„Nuvažiavęs į lūšnyną, kuriame pardavinėjami narkotikai, pasijusi kaip Disneilende. Čia atvirai pardavinėjama ir to nesigėdijama. Žinoma, vėlgi ne visur. Jei lūšnyne gyvena policininkas, to nebus. Jis tą banditą pagaus ir nušaus“, – pasakojo Titas.
Brazilijoje santykius aiškinamasi ne kumščiais, bet šūviais. Daugelis vietos gyventojų turi nelegaliai įsigytų ginklų.
Lietuvis papurtė galvą, paklaustas, ar taip pat savigynai nešiojasi ginklą, tačiau patikino, kad Rio de Žaneire jaučiasi saugiai.
„Nebijau, kad gali apvogti. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais grįžtant namo tekdavo važiuoti aplink, nes buvo neramumų dėl pasaulio čempionato. Bet šiaip jaučiuosi gana saugiai, žinau, kur važiuoju, ką darau, nemiegu gatvėje. Kartais ilgiau užsibūnu mieste, bet nepritraukiu banditų“, – nusijuokė lietuvis.
Į Braziliją vilioja moterys
Kas į Braziliją vilioja užsieniečius? Maistas, moterys, orai, atlyginimas. Pastarasis gali būti labai geras, jei esi savo srities specialistas. Bet požiūris į imigrantus keičiasi.
„Ypač pastaraisiais metais. Kai atvykau, Lietuva brazilams atrodė labai egzotiška. Bet kuo daugiau užsieniečių atvažiuoja, tuo labiau jie jaučiasi esą šeimininkai ir vietos gyventojai nebe taip mielai juos priima.
Tuo labiau kad labai daug brazilų grįžta iš Europos ir JAV susidarę nuomonę apie įvairias tautas, kad rusas yra vienoks, lietuvis – kitoks.
Todėl brazilai nebe taip domisi užsieniečiais.
Atvažiuoja daug vokiečių, prancūzų, anglų, amerikiečių, ispanų. Norinčių daug, todėl brazilai pradėjo rodyti savo ambicijas. Dabar čia sunkiau gauti vizą ir likti gyventi.
Prieš penkerius metus Ispanija išsiuntė kelias dešimtis brazilų iš šalies. Tuomet brazilai dviem savaitėms užvėrė duris, nė vienas Ispanijos lėktuvas neatskrido.
Jie įsileidžia ką nori. Jei norės atvažiuoti koks virėjas ar kepėjas, jie sakys: kam mums reikia tavęs, mes turime savo kepėjų.
Turi įrodyti, kad esi geresnis negu brazilas, kitaip sunkiai gausi vizą“, – pasakojo Titas.
Vyras patikino, jog kiekvienas išsilavinęs brazilas pasakytų, kad Lietuva yra Europoje, kad tai buvusi Sovietų Sąjungos valstybė.
„Brazilai apie Lietuvą žino gal net daugiau nei koks vokietis“, – nusijuokė lietuvis.
Į gimtinę nebetraukia
Pats T.Adomaitis neslepia nutolęs nuo Lietuvos. Gimtinėje pastarąjį kartą jis lankėsi maždaug prieš ketverius metus ir artimiausiu metu neplanuoja atvykti.
„Kai pastarąjį kartą buvau grįžęs, planavau pabūti du mėnesius, atsipalaiduoti, bet praėjo savaitė, ir jau namo į Braziliją norėjau. Mažai ką bendra su Lietuva beturiu.
Gal kas nors ir nusivils, bet Lietuvoje negyvenu nuo 17 metų. Kas liko bendra? Draugai taip pat išsivažinėję, tėvai kelis kartus per metus pas mane atvažiuoja, brolis taip pat.
Net jei dabar turėčiau pinigų, vykčiau ne į Lietuvą, o į Indoneziją, Bora Boros salą. Žinoma, domiuosi, kas vyksta Lietuvoje. Skaitau portalus“, – patikino vyras.
San Paulo mieste yra įsikūrusi lietuvių bendruomenė, Rio de Žaneire gyvena gal dešimt tautiečių, tačiau Titas su jais bendrauja retai.
„Šiek tiek bendraujame, bet visi užsiėmę savo reikalais.
Jeigu reikėtų rinktis, ar pabendrauti su nepažįstamu lietuviu, ar įdomiai pasikalbėti su kitos tautybės žmogumi, pasirinkčiau įdomų pokalbį nebūtinai su lietuviu“, – neslėpė gimtinės ilgesio nebejaučiantis T.Adomaitis.
