Kone 20 metų ji Norvegijoje kovojo už savo svajonę tapti menininke. Moteris liko tvirta ir savo tikslą pasiekė – iki trečiadienio jos tekstilės darbus galima pamatyti ir Užupio meno inkubatoriuje.
Iš Lietuvos Kristina išvažiavo, kai buvo 16-os.
Su Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos drauge pagal mainų programą metams išvyko į Švediją. „Tuomet galvojau: niekada niekur nebevažiuosiu iš namų. Labai ilgėjausi Lietuvos“, - sakė menininkė.
Grįžusi ji pabaigė gimnaziją, o po metų vėl išrūko į kitą Baltijos pusę.
Mergina labai norėjo tapti menininke, svajojo stoti į dizaino studijas arba menus. Tačiau tėvai nebuvo labai turtingi, bijojo, kad būdama menininkė, dukra vargs kaip ir jie. Nukreipė ją į užsienio kalbas.
„Tuomet man neužteko drąsos prieštarauti. Pasitikėjau mama, ji – stipri moteris. Įstojau į Klaipėdos universitetą, anglų kalbos filologiją“, - prisiminė emigrantė.
Ji ėmė dirbti vertėja Vakarų laivų remonto įmonėje, Klaipėdoje su norvegų laivu. Mokytoja Dalia Lomsargienė labai ją ragino bent pabandyti. Ji mokėjo švedų klabą, tačiau ir jos užtenka, kad susikalbėtų su norvegais.
Į menus stoti nedrįso
Klaipėdos universitetas buvo vos susikūręs. Kristinai nepatiko dėstytojų požiūris į studentus. „Morališkai jausdavausi labai palaužta. Ėmiau galvoti, kad reikia aukštuosius mokslus baigti Skandinavijoje“, - pasakojo tekstilininkė.
Laive ji susipažino su jauna norvegų šeima. Mergina aprodė jiems Lietuvą. Pora tuomet turėjo 4 vaikus, dabar – 8 vaikus ir vieną anūką.
„Marija, norvegė, pakvietė atvažiuoti pas juos ir apsižiūrėti“, - norvegų geraširdiškumą iki šiol prisimena lietuvė. Ji tapo aukle svetingos šeimos vaikams – Marijos vyras buvo laivo kapitonas, jo dažnai nebūdavo namuose. Žmonai vienai su keturiais vaikais buvo per sunku.
Norvegų šeimoje emigrantė susipažino ir su būsimu vyru – laivų mechaniku Johnu Helge Aasu. Jis ėmė rodyti jai šiltus jausmus. Per metus Kristina savarankiškai išmoko norvegų kalbos, įstojo mokytis inžinerijos. „Dar nedrįsau rinktis menų. Be to, mezgėsi draugystė su būsimu vyru – nenorėjau toli išvažiuoti“, - paaiškino Kristina.
Po dviejų metų pora susituokė.
Kristina baigė studijas, gerai įvaldė kompiuterį. Įsidarbino vietos savivaldybėje. Jai kliuvo suskaitmeninti vandentiekio planus. Nuobodesnio darbo Kristina negalėjo įsivaizduoti.
Dar po kelių metų moteris pasijuto nėščia. Ji ir vėl pasuko į studentės suolą. Bergeno meno akademijoje, studentų atrankoje 2005 metais ji pasirodė besilaukdama. Į pirmą bakalauro kursą atvažiavo, kai dukrai Viktorijai jau buvo metukai.
Skyrybos po 9 santuokos metų
Į Bergeną persikėlė tik motina ir dukrelė. Vyras liko gimtame nedideliame miestelyje. Jis kas antrą mėnesį išplaukdavo į jūrą. Norvegas labai mėgsta mišką, su malonumu kapoja malkas. Jam miesto gyvenimas – ne prie širdies.
„Vyro gimtinėje jausdavausi labai nepritapusi. Nors žmonės šiltai priėmė, erdvė man buvo per maža. Bergenas man daug labiau patiko“, - aiškino menininkė.
Johnas atvažiuodavo aplankyti savo moteris, tačiau poroje kilo įtampa. Kristina nė už ką nenorėjo grįžti į kaimišką vietovę. Jiedu suprato, kad iš gyvenimo nori skirtingų dalykų. Po 9 santuokos metų pora išsiskyrė. Viktorijai buvo 3 metukai.
„Iki šiol gražiai bendraujame, susiskambiname, jis man daug padeda, dalinamės vaiko priežiūra“, - pasakojo emigrantė.
Paradoksalu, bet dabar Kristina gyvena kitame mažame Norvegijos miestelyje. Dėstytojas studentei pasiūlė darbą sename, antrame pagal dydį šalies baldų tekstilės fabrike. Ji sutiko kurti audinius baldams.
Kristina pasiryžo važiuoti. Buvęs vyras padėjo persikraustyti.
„Turėjau dirbti tik metus – pavaduoti dizainerę per motinystės atostogas. Bet ir darbdaviai, ir aš pamatėm, kad man puikiai sekasi“, - kalbėjo kūrėja.
Per metus ji po darbo sukūrė žakardinių audinių kolekciją, su kitais šiuo stiliumi kuriančiais tekstilininkais balandį atidarė parodą. „Mane pribloškė, kai į parodos atidarymą gyvenvietėje, kurioje iš viso yra gal 700 žmonių, atėjo 120 lankytojų. Visi ėmė prašyti, kad paroda liktų ilgiau nei planuota“, - džiaugėsi parodos rengėja.
Buvęs vyras taip pat matė Kristinos darbų parodą, padėjo sukabinti kūrinius. „Jis labai sėslus žmogus. Jam kartais trūksta kantrybės su manimi, - šypsojosi pašnekovė. - Bet jei mūsų ryšys išlieka, reiškia, jam nėra taip sunku.“
Johno šeimoje nėra menininkų. Visa giminė įsikūrę tame pačiame nedideliame miestelyje.
Nei jis, nei Kristina nesukūrė kitų šeimų. „Jaučiu, kad mano širdies dalis – užimta. Jis iki šiol mane kalbina gyventi kartu. Ieškome sprendimų ir neutralios vietos, kuri tiktų ir jam, ir man“, - pasakojo emigrantė.
Ji džiaugėsi, kad poros santykiuose neliko kartėlio.
Dėl mįslingos tėvo mirties kaltino save
Tais pačiais metais, kai skyrėsi, K.Aas sukrėtė didelė šeimos nelaimė. Jos tėvas buvo rastas negyvas. Vyras buvo apsinuodijęs vaistais. Šeima iki šiol nežino, ar tai buvo bandymas numalšinti skausmą, ar savižudybė.
Menininkės tėvai išgyveno skyrybas. Tėvui buvo sunku susitaikyti su tuo, kad žmona jį palieka.
„Jei būčiau buvusi Lietuvoje, gal viskas būtų buvę kitaip“, - Kristina dėl nelaimės iš pradžių kaltino save.
Emigrantės motina Regina Daukintienė labai išgyveno dėl vyro mirties. Labai greitai po nelaimės ją ištiko insultas. „Ir tai man buvo sunkus smūgis. Ačiū Dievui, ji atsistojo ant kojų“, - džiaugėsi tekstilininkė.
Jos mama dabar turi kitą gyvenimo draugą, jiedu gyvena Palangoje.
Ar nebijojo Kristina, kad jos vyras dėl skyrybų ryšis drastiškam žingsniui?
„Labiau bijojau dėl savęs – buvau ekonomiškai be jokio pagrindo po kojomis. Buvau visiškai priklausoma nuo vyro. Juk tuo metu studijavau“, - sakė K.Aas.
Kristina niekada negalvojo apie savižudybę: „Yra sunkių periodų, bet reikia juos iškęsti. Gyvenime visada yra daugiau šviesos nei tamsos.“
Dabar menininkės kasdienybė ją ypač džiugina. Ji keliauja su parodomis. Greit su mama ir dukra važiuos į Portugaliją. „Svajonė išsipildė – tiek blaškiausi, o pagaliau radau savo vietą“, - džiaugėsi moteris.
Į Lietuvą emigrantė grįžta nors kartą per metus. Viktorijai labai patiko mamos gimtinė. „Norvegija – labai graži šalis, joje daugybė žaidimo aikštelių vaikams. Bet Viktorija jau birželį skaičiavo dienas, kada galės važiuoti pas močiutę – į Palangą“, - šypsojosi Kristina.
Visus norinčius pamatyti jos kūrybos vaisių iki trečiadienio pietų moteris kviečia į Užupio meno inkubatorių. Nedidelėje galerijoje lankytojų dėmesio laukia paroda „Play & Decay“, kurioje – keturių Norvegijoje gyvenančių menininkių – Hilde Frantzen, Gro Gjengedal Navelsaker, Karinos Nøkleby Presttun ir Kristinos – darbai.
