Ąžuolui – mažiausiai 400 metų
„Panevėžio rytą“ į Inkliuzus lydi už puskilometrio nuo jo Lipkiškių kaime gyvenantis ir eiguliu dirbantis istorijos entuziastas Eugenijus Šukys.
Įsukus į girią, smėlėtas keliukas dalijasi į dvi šakas. Važiuojame Šimonių girininkijos link. Ji ir yra pagrindinis Inkliuzų kaimo orientyras, nes nuorodų su kaimo pavadinimu nėra ir niekad nebuvo.
Kupiškio krašto enciklopedijoje Inkliuzų kaimui skirtos kelios eilutės.
Ten rašoma: „Kaimas susiformavo 18-ojo amžiaus pabaigoje kertant girią ir apgyvendinant iškirstus plotus.“
E.Šukys turi kitokią versiją, esą kaimas gyvuoja jau nuo 17-ojo ar galbūt net nuo 16-ojo amžiaus.
„Kupiškėnai rėmėsi tik išlikusiais cariniais dokumentais. Mūsų sodyboje auga ąžuolas, kuriam, sprendžiant pagal storį, mažiausiai 400 metų. Šimonių girioj ąžuolų nėra, jis čia gyvenusių žmonių buvo pasodintas. Seneliai iš prosenelių žinojo, kad anų dukterys į Inkliuzų kaimą buvo nutekėjusios. Vadinasi, ten kaimas jau gyvavo“, – savo įžvalgomis dalijasi E.Šukys.
Bažnyčia – už rusų auksą
Kodėl kaimas turi keistą, mūsų kraštams nebūdingą pavadinimą, E.Šukys žinių neturi – tuo domėdamasis, nėra užtikęs jokios įtikinamos versijos.
„Vienu metu čia gyveno kunigas ir poetas Antanas Strazdas. Kažkur skaičiau, esą jis mėgo kaimams pavadinimus sugalvoti ir Inkliuzams vardą davė. Bet kad Inkliuzai dar prieš jį gyvavo“, – sako E.Šukys.
Tarpukariu Inkliuzų kaimas dar nebuvo girios apsuptyje. Miškas plytėjo netoliese, kaimui tarsi už nugaros, o priešais driekėsi pievos, nuo kaimo matėsi Šimonių miestelis.
Medžiais apaugusios lankos iki šiol saugo Pirmojo pasaulinio karo randus, kai su vokiečiais kovojo carinė imperija. Kaip tik ties Inkliuzų kaimu vyko mūšiai. Tai primena išlikę caro kareivių 1914 metais kasti apkasai.
Apkasai juosė visą Inkliuzų kaimą. Ten, kur vėliau žmonės dirbo žemę, gilius griovius užrausė, išliko tie, kurie apaugo mišku. Dabar apkasai nukloti samanomis, suapvalėjusiais kraštais, bet tebėra gilūs.
Dar gyva legenda apie miške užkastą rusų pulko kasą: vokiečių apsuptyje atsidūrę caro kareiviai lindo į girią, bėgo į rytus, o pinigus bei auksą užkasė prie kelio. Žmogus, kuris vėliau esą rado, už tą lobį pastatė bažnyčią.
Kad Inkliuzus prarijusio miško šiose vietose seniau nebūta, liudija ir vandens malūno liekanos. Vandens malūnas buvo užtvenkęs nediduką Svėdupio upelį.
„Nežinoma, kada malūnas sudegė, tikriausiai per karą“, – pasakoja E.Šukys.
Vien negyvenamos sodybos
Šalia miško kelio, nedidukėje proskynoje, matyti senas rąstinis namas, keistos formos klėtis ir malkine paversti ūkiniai pastatai.
Tai toliausiai į mišką įlindusi Inkliuzų kaimo sodyba, priklausanti pensininkui Kęstučiui Kvikliui. Vyras – ne vietinis, čia atsikraustė prieš porą dešimtmečių. Anksčiau jis dirbo eiguliu, o išėjęs į pensiją liko čia gyventi.
Kitoje keliuko pusėje dunkso didžiulis medinis namas be jokių gyvybės žymių.
„Sovietiniais metais tą „daržinę“ surentė specialiai miškininkų suvažiavimui, kad ponai galėtų pabaliavoti“, – apie Inkliuzuose išdygusį vienadienės paskirties statinį pasakoja E.Šukys.
Tikrieji Inkliuzai, kur namai vieni nuo kitų nutolę per matomą atstumą, dar neatskirti miško, išsidėstę saulėtoje proskynoje.
Abipus keliuko mėlynuoja lubinai pramaišiui su baltais laukinių kalendrų skėčiais, pro juos šviečia geltono namuko šonas.
Sodybos šeimininkas 57 metų Edmundas Katinas kieme tupinėja prie dažų skardinių, vyksta kosmetinis namelio remontas. Pusaklis vyras gyvena vienas.
„Aš, katinas ir katė pilvota – visas mano ūkis“, – juokiasi jis.
E.Katinas ilgus metus dirbo Kupiškio autoįmonėje, vėliau miškų ūkyje. Sutrikus regėjimui jokio samdomo darbo dirbti nebegali, manosi iš invalidumo pensijos.
Išsikelti į gyvenvietę ar miestelį, kad palengvintų savo dalią, E.Katinas neketina.
„Čia gyveno tėvai, seneliai ir senelių seneliai. Tėvas čia atsikraustė iš Anykščių rajono, o Burokų giminės iš mamos pusės trobos yra anoj keliuko pusėj. Niekur iš čia nebuvau išsikraustęs, čia ir liksiu“, – aiškina E.Katinas.
Jis yra vienintelis Inkliuzų kaimo senbuvis. Senelių Burokų sodyba jau seniai negyvenama, krūmais apžėlusi iki stogo.
Sūnus laidojo kaimynų žemėje
Ūksmingi kiemo medžiai baigia paslėpti ir toliau nuo kelio stūksantį Sakalų giminės vienkiemį.
Sodyba negyvenama, bet partizanų brolių Sakalų kapas netoli jos, po plačiašakėmis Šimonių girios eglėmis, kruopščiai prižiūrėtas.
Ant medžio pritvirtinta lentelė su paaiškinimu. Inkliuzų kaime gyvenę ir keturis sūnus turėję Sakalai buvo pasiturintys ūkininkai. Broliai Juozas ir Rapolas ūkininkavo, Jonas buvo girininkas, o Aleksandras dirbo Raseiniuose.
Prasidėjus karui, broliai išėjo į mišką partizanauti. Po karo partizanai buvo raginami pasiduoti, savanoriškai išeiti iš miško. Broliai Sakalai pasiduoti nėjo. Dar Stalinui gyvam esant, kai besislapstantiesiems miške buvo paskelbta antroji amnestija, kareiviai su stribais apsiautė mišką ir šaudė visus, ką tik sutiko. Nuo jų kulkų krito Juozas ir Rapolas, o Jonas buvo sužeistas, vėliau išvežtas į Sibirą. Gyvas liko tik Aleksandras.
Nušautuosius numetė Šimonių bažnyčios šventoriuje atpažinti. Motina savo sūnus naktį nutempė tolėliau ir paprašė Juodviršį iš gretimo kaimo, kad juos parvežtų ir padėtų palaidoti gimtojoje pamiškėje.
„Pasimelskim už Juodviršį, kuriam tai buvo paskutinė kelionė“, – ragina užrašas prie kapo, nes partizanų kūnus vežantį kaimyną irgi nušovė stribai.
Sakalienė savo vaikus palaidojo, bet kaimynų Burokų žemėje, prie pat valdas skiriančios ribos, kad kapo nerastų stribai.
Žuvusių partizanų tėvai kurį laiką slapstėsi, kad nebūtų ištremti. Kai praėjo pavojus, grįžo į gimtinę ir sūnums pastatė paminklą bei pašventino kapą. Dabar jį prižiūri Sakalų giminės jauniausioji karta.
Kertama giria nemažėja
Pasukinėję miško keliukais riedame link girininkijos. Kupiškyje su šeima gyvenantis girininkas Genadijus Smirnovas Inkliuzuose nesvetimas, čia dirba 14 metų. Jo pavaduotoja Kristina Baseckienė kasdien į darbą Inkliuzuose važinėja jau 17 metų. Girininkijai priklauso 3,5 tūkst. hektarų Šimonių girios.
Miškas nuolat kertamas, šiais metais planuojama išguldyti
8 tūkst. kubų medienos, užimančios apie 50 hektarų. Tačiau, anot specialisto, giria nemažėja, nes vienur kertama, kitur atsodinama.
Brandžios medienos kirtimas sudaro nedidelį procentą. Kertama retinimo tikslais, atlaisvinamas pomiškis, kad galėtų stiebtis mažos eglutės.
Girininkijoje pluša du eiguliai – mūsų pažįstamas E.Šukys ir Inkliuzų kaime įsikūręs Dainoras Žalkauskas. Jis su šeima gyvena tame pačiame name, kur ir girininkijos kontora.
D.Žalkauskas – antros kartos miškininkas. Jo tėvas dirbo girininku Rokiškio rajone, vėliau su visa šeima atsikraustė į Inkliuzus. Deja, perkopęs vos 40 metų, mirė.
Žmoną – į namus miške
Po tėvo mirties motina persikėlė gyventi į Šimonis, o D.Žalkauskas liko miškų apsuptame kaime. Vėliau čia parsivežė ir jauną žmoną. Dabar pora augina tris vaikus.
D.Žalkauskas tapti eiguliu nesvajojo, namiškiams niekad nekalbėjo, kad, kaip ir tėvas, taps miškininku. Visos kalbos sukosi apie sportą, ketino mokytis sporto mokykloje. Bet baigus vidurinę planai staigiai apsisuko ir vaikinas išvažiavo į kolegiją studijuoti miškininkystės.
D.Žalkauskas darbe – kažkur girioje, tad pasikalbėti galime tik su Jūrate Žalkauskiene.
Iš Radviliškio rajono moteris į Inkliuzus atitekėjo prieš 15 metų.
„Kai pirmą kartą važiavau, buvo keista, kad gyvensim girioje. Gūdu neatrodė, juk miškas ne prie pat namo, priešais yra pievų“, – pasakojo moteris.
Ji nesibaimino gyventi atokioje sodyboje – priprato iš karto. Niekad nepuoselėjo minčių bėgti ten, kur daugiau žmonių.
„Jei kur kraustyčiausi, tai nebent prie jūros. Šiaip tai gera man čia“, – moteris tikino esanti savo namais visiškai patenkinta.
J.Žalkauskienė pagal profesiją – siuvėja, bet miškuose ji savo specialybės niekur pritaikyti negali.
Šeima laiko karvę, turi daržus, rudeniop moteris įsidarbina grybų ir uogų supirkėja.
Tenka gelbėti paklydėlius
Iš visų pusių miško gobiamas kaimas nėra ta vieta, kur galėtum jaustis atskirtas nuo pasaulio ir džiaugtis, kad esi pabėgęs nuo žmonių ir miesto šurmulio.
„Kai prasideda grybai ir uogos, visos pakelės būna užgrūstos automobiliais. Nuo ankstaus ryto Inkliuzai tampa lyg autostrada, jaučiamės, tarsi gyventume miesto vidury“, – juokiasi moteris.
Negana to, eigulio šeima dažnai gelbsti paklydėlius.
Būna, kad grybautojai ar uogautojai beldžiasi į duris ir maldauja padėti surasti nežinia kur paliktą automobilį. Arba mašiną palikusieji, pavyzdžiui, Viešintose, klausia, kur atsidūrę.
„Tada vežame juos prie paliktų mašinų, o ką gi darysi? Arba važiuojam traukti kokiame nors miško keliuke įklimpusių“, – pasakoja J.Žalkauskienė.
Ji vardija mažas blogybes gyvenant miškų apsupty: iki pusės vasaros aršiai kanda uodai ir nuolat reikia baimintis, kad neįsisiurbtų erkė.
Stoginėje gyveno Strazdelis
Inkliuzų ir Lipkiškių kaimus kadaise skyrė tik puskilometrio pieva, dabar Inkliuzai jau iš visų pusių apjuosti miško.
Toj pusėj, kur Inkliuzai, iš eigulio E.Šukio sodybos kiemo matyti tanki žalia eglių juosta.
Su žmona Genovaite, Šimonių mokyklos muzikos mokytoja, jis gyvena savo tėvų ir senelių name.
Priešais namą ant stiebo plevėsuoja trispalvė. E.Šukio motina buvo partizanų ryšininkė, šeima tik per plauką neišdardėjo į amžino įšalo žemę.
Pavykus išvengti tremties, E.Šukio tėvas priešais namus pastatė kryžių. Jaunoji karta neseniai jį restauravo.
Vyras rodo prie namų augantį daugiau nei 5 metrų skersmens ąžuolą. Po plačiašakio vainiku matyti nedidelė lomelė, joje seniau buvo iš žemių sukastas rūsys.
„5 klasėje mokėmės apie poetą Strazdelį. Namuose apie jį prašnekau, o močiutė ir sako, štai to rūsio stoginėje jis gyveno ir ten rašė, jai jos tėvai buvo pasakoję. Sakė, kad prosenelis gerai atsiminė, kaip Strazdas čia gyveno. Tada susidomėjau ir pradėjau smulkiau klausinėti, iš karto nepatikėjau, dar pasiaiškinau mokykloje. Pasirodė, kad teisybė“, – prisimena E.Šukys.
Šeimininkė ant stalo deda aktinidijų uogienę ir pliko miške rinktų žolelių arbatą.
„Mano proseneliai eina iš Vizbarų kaimo nuo Adomynės. Šitas namas nėra labai senas. Neaišku, ar čia jie nupirko, ar sodybą iš Strazdo paveldėjo“, – kalba E.Šukys.
Jis yra entuziastingas gamtos fotografas, apie jo kūrybą „Panevėžio rytas“ yra rašęs. E.Šukio fotografuoti gamtovaizdžiai išleisti kaip atvirukai, jais iliustruoti įvairūs leidiniai.
„Noras pažinti istoriją ateina laikui bėgant, kai pažįsti gyvenimą, pradedi kreipti dėmesį į esminius dalykus“, – kalba eigulys.
Kaimas atsirado kertant girią
Inkliuzai – kaimas Šimonių seniūnijoje, 18 kilometrų nuo Kupiškio ir 3 kilometrai nuo Šimonių. Per kaimą teka Valakupio upelis. 2003 m. buvo 6 sodybos ir 9 gyventojai.
Spėjama, kad galėjo susiformuoti 18-ojo amžiaus pabaigoje kertant girią ir apgyvendinant atlaisvintus plotus.
Kaimas priklausė Pienionių seniūnijai, vėliau Puponių (Šimonių) valstybiniam dvarui.
1820 m. kaime buvo 2 dūmai ir 22 gyventojai.
1844 m. valstybinio dvaro liustracijos metu paminėti du Inkliuzų užusieniai, buvę Šimonių girioje. Pirmuose Inkliuzuose Augustino Sakalo ir Silvestro Jurėno, o antruose Inkliuzuose Giliaro Vizbaro ūkiai.
1854 m. Inkliuzuose gyveno 33 žmonės, o 1898 m. kaimas turėjo jau 50 gyventojų.
1942 m. Inkliuzuose buvo 8 ūkiai: Juozo Sakalo, Rapolo Sakalo, Pranės Burokienės, Leonoros Burokienės, Viktoro Sankausko, Vlado Jezevičiaus, Jono Sakalo, Jono Sušinsko. Tais metais kaimas iš viso turėjo 28 gyventojus.
Pokario rezistencinėje kovoje 1945 m. žuvo broliai Juozas ir Rapolas Sakalai, Jonas Sakalas kalėjo Magadane. Iš Inkliuzų kilęs kunigas Juozapas Vilėniškis, miškininkas Algimantas Gradeckas.
