„Išėjęs iš vaikų namų nemokėjau net bulvių skusti ar grindų plauti“, – prisipažino dabar tarptautinės įmonės vadybininkas. Jam nusišypsojo laimė – anuomet berniuką paėmė auginti SOS vaikų kaimo mama Danutė Vadeikaitė (59 m.). Jos meilė pastatė Aurį ant kojų. Rašoma "Lietuvos ryto" žurnale "Gyvenimo būdas".
Vaikystėje buvo sunkiai suvaldomas
Dabar A.Petkevičius turi namus, sužadėtinę, mėgstamą darbą. O šeimą kol kas atstoja draugai ir šunelis, kuris su maratonų bėgiku yra nulapsėjęs ne vieną kilometrą.
Biologinė mama Aurį į Kauno kūdikių namus atidavė, kai jam buvo pusantrų metų. Trejų berniukas pateko į vaikų globos namus.
Vaikas nieko neturėjo. Dėl visko – net dantų pastos – jam reikėjo kovoti. Kova tarp mažamečių vaikų kartais virsdavo susistumdymu.
„Dabar ten viskas pasikeitę“, – apie įstaigas, kuriose auga beglobiai vaikai, sakė Auris.
Kai A.Petkevičius pirmą kartą pamatė Danutę, jis nesvarstė, ar ši moteris jam patiks, ar bus gera. Jis tik norėjo ištrūkti iš mažo zoologijos sodo, kuriame buvo laikomas.
Į SOS vaikų kaimą atiduoti būtent Aurį pasiūlė globos namų auklėtojos. Jos sunkiai suvaldydavo berniuką. Jis nuolat būdavo piktas, nelaimingas, sunkiai sutramdomas.
„Dėl to ir gavau gyvenimo dovaną“, – šypsojosi jaunas vyras.
SOS vaikų kaimo darbuotoją vadina mama
Iki šiol D.Vadeikaitę jis vadina mama, aplanko ją per šventes, pasakoja apie džiaugsmus ir bėdas.
Kai juodu ėjo į nuomojamą SOS vaikų kaimo butą, Danutė paklausė: „Ar palieki visus velniukus?“ Auris pažadėjo: „Viską palieku. Visą save pradėsiu nuo nulio.“
Gatvėje mažasis globotinis į žmones, pastatus, vitrinas žiūrėjo išpūtęs akis. Vaikų globos namuose augo tarp keturių sienų, išeidavo tik švenčių proga. „Viskas man buvo įdomu. Galėjau stovėti valandų valandas lauke ir žiūrėti“, – pasakojo vyras.
Pirmą dieną naujuose namuose Auris sudaužė veidrodį. Kai norėjo eiti į tualetą, atėjo atsiklausti Danutės. „Gali neklausti, gali eiti, kada nori“, – naująjį šeimos narį drąsino SOS mama.
Pirmą kartą tėvų Auris pavydėjo per Kalėdų koncertą, kai matė kitus vaikus su tėvais.
Gimdytoja nenorėjo bendrauti su sūnumi
Danutė rado Aurio biologinę motiną ir surengė susitikimą. Tačiau šalia jaunuolio sėdėjusi gimdytoja neturėjo didelio noro bendrauti su sūnumi.
„Negaliu priversti jos su manimi bendrauti. Ji apsimetė, kad aš – ne aš. Ji bėga pati nuo savęs. Gal mano, jog teisiu ir smerksiu“, – svarstė be tėvų augęs vyras. Jis turi kelias motinos nuotraukas.
Aštuoniolikametė sūnaus susilaukė netekėjusi. „Žinote, kaime tais laikais pirštais badydavo. Verčiama tokių aplinkybių ji manęs ir atsisakė“, – įtarė SOS vaikų kaimo auklėtinis.
Tėčio Auris niekada nematė, nieko apie jį nežino. „Norėjau susitikti su mama, kad papasakotų apie tėvą“, – aiškino vilnietis.
Jis pažįsta sesę – tos pačios motinos, bet kito tėvo dukrą. Ji gyvena Anglijoje. Su močiute – motinos mama – vilnietis pasikalba būdamas Kaune.
„Iš pradžių ji manė, jog esu apsimetėlis. Paskui suprato, koks esu, ėmėme daugiau bendrauti. Aišku, mūsų santykiai nėra labai glaudūs“, – neslėpė A.Petkevičius.
Ruošiasi kurti šeimą
Informatikas ir pedagogas netrukus pats kurs šeimą. Jo sužadėtinė – klaipėdietė Aurelija (24 m.).
Draugystės pradžioje jis juto, kaip labai jam trūko tėvo ir gražių santykių pavyzdžio.
„Man padėjo tai, kad labai norėjau draugauti. Be to, Aurelija mane priėmė tokį, koks esu“, – apie sužadėtinę pasakojo jaunas vyras.
Kad tėvo stigtų kuo mažiau, pasistengė SOS kaimo mama Danutė. Ji paragino jaunuolį įsitraukti į Fokoliarų judėjimą.
Šis judėjimas – tai vienas Katalikų bažnyčioje kilusių sąjūdžių, siekiančių pasaulio vienybės ir taikos.
Auriui vyriškumo pavyzdžiu tapo Fokoliarų judėjimo narys Vytautas. Dvasinis vadovas drąsina ir pataria, kur link Auriui žingsniuoti.
Judėjime Auris sutiko ir būsimąją sužadėtinę. Jie organizavo šeimų stovyklą. Auris ir Aurelija pateko į vieną darbo grupę.
„Nenorėjau į gyvenimą įsileisti bet ko. Aurelija man yra pirmoji ir vienintelė mergina“, – pasakojo įsimylėjėlis.
Pora draugauja trejus metus, vienus yra sužadėtiniai.
Išrinktoji siekia mokslo aukštumų
Aurelija Vilniaus universitete baigė biologijos bakalaurą, tęsia mokslus Švedijos mieste Upsaloje. Čia studijuoja aplinkos mokslus magistrantūroje. Po to dar metus mokysis Danijoje.
Susituokti dar iki Aurelijai išvykstant pora nenorėjo. „Kam susituokti ir vėl būti toli vienas nuo kito? Nors draugauti per atstumą nelengva, šį laikotarpį priimame kaip prasmingą laiką mūsų santykiams“, – sakė Auris.
Būti atskirai sužadėtiniams – išbandymas. Auris ne kartą yra girdėjęs aplinkinių raginimus: „Ieškokis kitos.“ Bet jis žino, kad Aurelija – jo moteris.
„Ji sužavėjo mane, atitiko svarbiausius kriterijus – yra tikinti, sportuoja, gyvena sveikai“, – sakė sužadėtinis.
Auris nežino, ar po vestuvių jie liks gyventi Lietuvoje. „Sužadėtinė labai norėtų gyventi Lietuvoje. Svajoja kurti ką nors savo, jei negautų darbo“, – pasakojo būsimasis jaunikis.
Pora svarstė, kad jei nepavyktų gyventi Lietuvoje, jie rinktųsi Švediją. Ten daugiau galimybių pritaikyti Aurelijos žinias. Ir Aurio darbdavys Švedijoje turi savo padalinį. Tereikėtų pramokti švedų kalbą.
„Sakiau Aurelijai, kad ji važiuotų į norimą vietą praktikuotis. Jei patiks, galėsime keltis ten gyventi“, – planavo A.Petkevičius.
Jo Lietuvoje beveik niekas nelaiko. Čia jis neturi nei brolių, nei seserų.
SOS mama augina jau kitus vaikus, ji gyvena už Vilniaus. Auris su Danute susiskambina, susitinka – tai galės daryti ir įsikūręs užsienyje.
Pritapo naujoje šeimoje
Kai Danutė augino Aurį, ji buvo dar 7 vaikų mama. Dauguma vaikų dabar išvykę į užsienį. Anksčiau jie susirinkdavo į SOS vaikų kaimą per Kūčias, Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas.
Dabar Auris šventes leidžia su Aurelijos šeima.
Danutė Auriui linkėjo, kad jis antrąją pusę susirastų iš pilnos šeimos, kad būtų santykių pavyzdys.
„Bijojau, ką Aurelijos tėvai pamanys, kai sužinos, kad esu it našlaitis. Bet jos tėvai, rodos, labiau myli mane negu ją – itin šiltai priėmė“, – būsimus uošvius gyrė Auris.
Dešimt klasių A.Petkevičius baigė Vilniaus Ozo vidurinėje, tuometėje sporto mokykloje, vidurinę – profesinėje mokykloje, įgijo kompiuterinės ir organizacinės technikos operatoriaus specialybę.
Vėliau SOS vaikų kaimo auklėtinis įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo informatiką. Bet matematikos spragos buvo per didelės. Tada įstojo į Lietuvos edukologijos universitetą ir baigė informatiką ir pedagogiką.
Tarptautinėje įmonėje jis įsidarbino studijuodamas pirmame kurse.
A.Petkevičiui reikėjo dirbti, nes valstybės paramą – 520 litų per mėnesį – be tėvų globos augę jaunuoliai gauna tik iki tam tikro laiko.
„Baigiasi pinigai, meta studijas ir eina dirbti padavėjais, – našlaičių istorijas prisimena Auris. – Bijojau, kad ir man taip nebūtų.“
Bet studentui pasisekė – jis gavo pusę etato tarptautinėje logistikos įmonėje. Dabar jis – oro operacijų vadybininkas. Vilniaus oro uoste išlydi ir pasitinka įmonės lėktuvą.
„Mano atsakomybė – kad lėktuvas būtų gerai pakrautas ir iškrautas“, – aiškino oro agentas.
Neprasitarė apie savo praeitį
Iš pradžių darbovietėje niekas nežinojo Aurio praeities.
Anksčiau jis dirbo statybose, prižiūrėtoju vaikų stovyklose, mokykloje, valstybinėje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“. Be tėvų augęs vyras patyrė, jog geriau nesakyti, kad neturi tėvų.
„Darbdaviai pradeda įtarinėti, kad nevaikščiosiu į darbą, apvogsiu. Uždeda tarsi štampą“, – aiškino SOS vaikų kaimo auklėtinis.
Auris baigė bakalauro studijas. Tada visas jėgas sutelkė į seną savo svajonę – butą. SOS vaikų kaimas, jaunimo namai, nuomojamas butas – Auris vis kilnojosi iš vietos į vietą. Jį tai erzino.
Butui jis pradėjo taupyti būdamas 17 metų. Pradiniam įnašui po dešimties metų turėjo 20 tūkstančių litų.
2013 metų lapkritį po ilgų lakstymų į banką ir savivaldybę jis pasiskolino 180 tūkstančių litų ir nusipirko butą Vilniaus Pilaitės rajone.
Vyras gavo lengvatinę paskolą, savivaldybė padengė kone šeštadalį jos – apie 30 tūkstančių litų. Dėl to Auriui reikėjo nemažai pasistengti.
„Jei uždirbi ne daugiau nei 2 tūkstančius 300 litų per mėnesį, savivaldybė padengia dalį paskolos. Tačiau bankas neduoda paskolos, jei neuždirbi pakankamai. Turėjau pats skaičiuoti, kad ir paskolą gaučiau, ir savivaldybė galėtų paremti“, – pasakojo vyras.
Kitais metais galbūt padės ir SOS vaikų kaimas. Auriui reikės įrodyti, kad yra patikimas. Tada užsienio rėmėjai padengs didelę dalį paskolos.
„Visą laiką turiu stengtis ir ieškoti sprendimų. Toks vaikų iš globos namų likimas. Dėl to daug kas neatlaiko“, – tikino Auris.
Dabar didžiausia jo svajonė – sukurti šeimą. „Kiek vaikų? Tikrai daugiau nei vieną! Gal du? O jei būtų namas, tai ir tris!“ – garsiai mąstė.
Laisvalaikiu jis mėgsta sportuoti. Kai sudužo Aurio svajonė būti krepšininku, jis ėmė bėgioti. Iš pradžių 5 ar 10 kilometrų, dabar – ir maratonus.
Būdamas 25-erių, jis pirmą kartą įveikė 42 kilometrus. Dabar jo tikslas maratoną nubėgti per kiek daugiau nei 3 valandas.
Į darbą jis važinėja dviračiu. Nuo Pilaitės iki oro uosto – 12 kilometrų. Pirmyn ir atgal – 24 kilometrai. „Tą pačią dieną dar nubėgu 10 kilometrų“, – skaičiavo maratonų bėgikas.
Jam draugiją dažnai palaiko šuo Pinčiukas. Džeko Raselo terjeras bėga su juo visą distanciją.
