Vėžiu susirgęs menininkas ėmė drožti pagoniškas dievybes

Panevėžietis medžio drožėjas jaunystėje kūrė paklausius erotiškus moterų biustus ir torsus, vėliau įrankius buvo ilgam palikęs ramybėje. Tik sužinojęs, kad serga onkologine liga, jis vėl atsisuko į meną, bet šįkart vietoj nuogalių ėmė kurti pagoniškas dievybes. Tikriausiai jie vyrą ir išgelbėjo – atitolino, o gal ir visai sustabdė lemties siųstą negandą.

Daugiau nuotraukų (1)

Gailutė Kudirkienė (panskliautas.lt)

Jun 29, 2014, 10:21 PM, atnaujinta Feb 12, 2018, 9:32 AM

Vyrišką gėdą prisidengęs barzda

Po ilgos pertraukos vėl ėmęs kurti 55 metų tautodailininkas Valdemaras Žvirblis kardinaliai pakeitė drožinių stilių.

Ankstesni menininko darbai buvo daugiau ar mažiau šokiruojančios nuogybės, įspūdingi moterų torsai ar biustai. Iš anų laikų panevėžietis turi išsaugojęs tik vieną kūrinį. Išraiškingos krūtys, erotiškos šlaunys ir seksualūs sėdmenys liko praeity, dabar V.Žvirbliui prisėdus prie medžio gabalo, kaltas spėriai skaptuoja daug dvasingesnes ir prasmingesnes grožybes.

V.Žvirblio bute karaliauja lietuviškais ornamentais išraižytas Perkūnas, deivė Gabija ir kitokie lietuvių liaudies padavimų personažai. Deivė moteriškai paspalvinta, išpieštom akim ir padažytom lūpom.

„Perkūnėlis nuogas, tik plaukais ir barzda prisidengęs“, – nuo žemės kilstelėjęs pusės žmogaus dydžio skulptūrą iš arčiau rodo menininkas.

Skulptūra įspūdinga, nuogybės nė kvapo, viskas užklota iš amžių glūdumos atėjusiais tautiniais raštais.

Kūrinių neparduoda, tik dovanoja

Drožėjo dirbtuvės čia pat, daugiabučio rūsyje. Į jas V.Žvirblis eina kiekvieną dieną lyg į darbą, nes kitokio darbo neturi.

„Kas mane bepriims? 80 procentų nedarbingumas“, – nei guodžiasi, nei liūdi, tik faktą konstatuoja vyras.

Dėl onkologinės ligos panevėžiečiui atliktos dvi sudėtingos operacijos. Pirmąkart piktybinis darinys šalintas iš plaučių, kitąkart – iš galvos smegenų. Po abiejų chirurginių intervencijų dar ištvėrė spindulinį ir chemoterapinį gydymą.

„Ta liga nepasitraukė, bet sėkmingai „apkariauta“, vis važiuoju tikrintis, ir gydytojai sako: tu sveikas. Dabar jaučiuosi gerai, turiu kūrybinių planų, o paskui žiūrėsim“, – optimistiškai į priekį žvelgia menininkas.

Nė vieno kūrinio, ką išdrožė per trejus metus, V.Žvirblis nepardavė. Visus padovanojo jam brangiems žmonėms, atsidėkojo geradariams.

Pirmasis angelas, kurį išdrožė atnaujinęs kūrybą, iškeliavo į dukters Donatos šeimos namus. Dvi lietuviškas deives drožėjas padovanojo žmonos seserims.

Po ilgo ir sudėtingo gydymo V.Žvirbliui ištrupėjo dantys, tad teko kreiptis į odontologus. Medikei už profesionalų ir nuoširdų darbą jis atsidėkojo miniatiūrine skulptūra – ant pjedestalo užtupdytais dviem dantukais.

Teikdamas odontologei dovaną menininkas savo stiliumi pajuokavo: „Gerai, kad jūs ne ginekologė.“

Kas maloniau: drožti ar mylėtis?

Kai likimas ant kelio užritina akmenį, tikriausiai nori, kad pasuktum mažiau mintu taku.

V.Žvirblio grįžimas prie užmestos kūrybos tikriausiai ir buvo tas aplinkkelis: liga privertė prisiminti tai, ką geriausiai moka ir prie ko visad veržėsi širdis.

Tada, kai sužinojo sergąs nepagydoma liga, V.Žvirblis medžio drožimo įrankių rankose nebuvo laikęs 15 metų.

Kai po ilgos pertraukos išsitraukė kaltus ir atsisėdo prie rąstigalio, apėmė seniai užmirštas palaimos ir pilnatvės jausmas.

„Nuo pat vaikystės man labai patiko kaltuko garsas, kai įrankis skobia medį, net šiurpuliai per kūną eina iš malonumo. Tas jausmas su niekuo nepalyginamas, už jį didesnio malonumo gyvenime nesu patyręs“, – ypatingus pojūčius sėdus prie medžio darbų stengėsi perteikti V.Žvirblis.

Nuolat pikantiškus pokštus laidantis vyras kartą ir garsiai pasvarstė: kaži kas maloniau, ar į medį smingančio kalto garsą girdėt, ar su žmona mylėtis?

Vaistinėje farmakotechnike dirbanti sutuoktinė Rasa neįsižeidė, irgi pasijuokė: „Daryk, kaip išmanai.“

Nepažino savo kūrinių

V.Žvirblis gimė ir augo prie karių kapinių esančiame kvartale, lankė 5-ąją vidurinę mokyklą. Iš visų mokslų per darbų pamokas labiausiai patiko drožyba. Norėjo eiti mokytis staliaus amato į proftechnikos mokyklą, bet dėl prestižo pasirinko rimtesnę mokslo įstaigą, įstojo į anuometį politechnikumą mokytis metalo apdirbimo pjovimu specialybės.

„Pagal paskyrimą atidirbau kompresorių gamykloje ir mano draugystė su metalu baigėsi, ne man tai. Susirinkau medžio įrankius ir ėmiausi drožybos“, – pasakojo panevėžietis.

Iš pradžių V.Žvirblis drožė kaukes, vėliau ėmėsi meniškesnių darbų. Anais laikais jo kūriniai buvo paklausūs, juos pirko prakutę verslininkai.

„Neseniai buvau pas pažįstamą Vilniuje, jo name pilna drožinių pridėliota. Tokie savotiški, įdomūs. Klausiu, kas drožė? Žmogus žiūri apstulbęs, klausia, ar neprisimenu. Juk tai mano darbai“, – vyrui keista buvo matyti senus ir neatpažįstamus savus kūrinius.

Sėkmingą meno ir komercijos derinį V.Žvirblis metė tada, kai gavo viliojantį darbo pasiūlymą iš farmacijos firmos. Panevėžietis 15 metų įvairioms šalies vaistinėms vežiojo medikamentus.

Ligą pasėjo sujudintas apgamas

Kad serga vėžiu, V.Žvirblis sužinojo atsitiktinai. Jis jautėsi gerai, jokių simptomų nejautė.

Su jų šeima dažnai bendraujanti šeimos gydytoja kartą tarstelėjo, jog Valdemarui reikėtų profilaktiškai pasitikrinti sveikatą, nes kortelės įrašai rodo, jog pas medikus jis nesilankė dešimt metų.

V.Žvirblis pasidarė visokius tyrimus, jie buvo geri. Medikė dar nusiuntė persišviesti plaučių.

Čia laukė netikėtumas, nuotrauka rodė tamsų darinį.

Po ilgo maratono per plaučių ligų specialistus V.Žvirblis galiausiai išgirdo diagnozę: plaučių vėžys.

„Pasaulis apsivertė. Važiavome su žmona iš Vilniaus medikų, viskas atrodė juoda. Bet tik iki Ukmergės. Tada pradėjom kalbėtis, sakom, daug gražių dienų kartu praleidom, jei mums tiek laiko buvo skirta, tai jį praleidom su meile, o dabar irgi nenukabinsim nosies, kausimės. Ir tada gimė mintis: aš dar ne vienam vandenį sudrumsiu. Ir jau norėjosi juoktis“, – apie susitaikymą su gniuždančia žinia pasakojo panevėžietis.

Pašalinus dalį plaučio ir atlikus audinių tyrimus paaiškėjo, kad darinys plaučiuose buvo odos vėžio melanomos metastazė.

V.Žvirbliui 2003 metais buvo atlikta apgamo šalinimo procedūra. Ant kaklo tūnojęs apgamas nei skaudėjo, nei niežtėjo, tiesiog negražiai atrodė, nes buvo iškilęs paviršiun. Tada pasirodęs odos gydytojui panevėžietis išgirdo patarimą apgamą išoperuoti. Procedūra buvo greita, V.Žvirbliui ji atrodė nereikšminga. Ištyrus išpjautą apgamą tuomet atėjo atsakymas, kad piktybinių ląstelių jame nerasta.

„Gal tada dar nebuvo tokios medicininės įrangos, kad tiksliai pasakytų?" – dabar spėlioja vyras.

Staiga užmiršo žodžius

Praėjus metams po plaučių operacijos ir alinančių švitinimo bei chemoterapijos kursų V.Žvirblis jautėsi sveikstąs ir atgaunąs jėgas. Staiga vienu metu pajuto, kad ima prarasti atmintį.

„Kalbamės su žmona, noriu jai kažką pasakyti ir nebeprisimenu žodžių, šneku nei šį, nei tą. Rasytė išsigando, manė, kad insultas, iškvietė greitąją“, – prisiminė pašnekovas.

Padarius tyrimus paaiškėjo, kad metastazė susimetė į smegenis.

Prieš operaciją chirurgas pacientui ir artimiesiems paaiškino, kad visko gali atsitikti, atsibudęs po narkozės gali nebešnekėti, nemokėti skaityti, gali nepažinti savų.

„Nebuvo iš ko rinktis, ryžausi operacijai“, – dabar džiaugiasi menininkas.

Po švitinimo ir chemijos vyras jautėsi labai silpnas, nebuvo fizinių jėgų net menkiausiam darbeliui. Užsimojęs nudažyti buto langus prie jų terliojosi kelias dienas, tą sveikas vyras būtų padaręs per pusdienį.

Drožyba vietoj psichologo

V.Žvirbliui buvo lemtingi žmonos žodžiai. Vieną dieną ji savo žmogui tiesiog pasakė: eik drožti.

„O jėgų nėra, nieko nenoriu, manau, ar aš ką beprisiminsiu? Gal net kalto laikyti nebemokėsiu?“ – kurį laiką leistis į rūsį dar nedrįso menininkas.

Ligotą vyrą dar kartą kūrybos link stumtelėjo sutiktas dailininkas Romualdas Petrauskas.

Į skundą, kad galva tuščia ir nėra kūrybinių minčių, R.Petrauskas sureagavo savaip – atnešė paties išdrožtą „Agotą“ ir liepė iš pradžių ją kopijuoti.

Tada V.Žvirblis jau neatsilaikė, rūsys kaipmat virto skiedrų ir pliauskų karalyste, kur iš medžio pamažėl lukštenosi vyrai ir moterys, angelai ir liaudiškų padavimų herojai.

Kai medikai jam išrašė siuntimą pas psichologą, kuris tokiais atvejais padeda pacientams susitaikyti su sunkia liga ir pasikeitusiu gyvenimu, menininkas nesipriešino. Tačiau užteko tik vieno vizito, kad jis suprastų, jog joks psichologas nepadės geriau nei drožyba.

„Pasėdėjom, padiskutavom, aš pats visokių filosofijų prisiskaitęs, nereikia man pagalbos“, – sakė panevėžietis.

Personažai pasibeldžia patys

Ar negaila dovanai atiduoti ilgas dienas skaptuotą, raižytą, gražintą kūrinį?

„Gera, kad pas kažką liks mano dūšia įdėta“, – šypsosi drožėjas.

Sėsdamas prie naujo darbo V.Žvirblis jokių eskizų nepiešia, ant popieriaus neužsimeta net bendrų būsimos skulptūros štrichų.

Mediniai personažai tarsi patys ateina, apsigyvena mintyse, net nemiegant kaip vaizdiniai iškyla prieš akis.

V.Žvirblis juos nešiojasi galvoje, o kai jie tampa pernelyg ryškūs, neduodantys ramybės, perkelia į medį. Sėdus drožti kaltai tarsi patys randa kelią, žino, kaip slysti, kokį veidą, kokias rankas skaptuoti.

„Dabar galvoj gyvena Milda. Dar truputį pabrandinsiu ir atiduosiu medžiui“, – šypsosi V.Žvirblis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.