Kupiškio rajono Šimonių seniūnijoje esančiame Inkliuzų kaime gyvenantis 69 metų K.Kviklys savo 33 metų sūnaus Vlado nematė daugiau nei du dešimtmečius.
Kai pagaliau pavyko ištiesinti juos išskyrusio likimo vingius, ir jaunas vyras susiruošė skrydžiui į Lietuvą, jų susitikimui koją pakišo politika.
Vladas gyvena Tolimuosiuose Rytuose, Primorjės krašte, netoli Kinijos sienos esančiame Arsenjevo mieste. Jis yra karininkas. Kai sūnus ėmė tvarkytis dokumentus kelionei pas tėvą, iš savo vadovybės gavo žinią, kad negali vykti į svetimą šalį dėl politinių sumetimų.
„Sūnus jau buvo kelionei pasą išsiėmęs, bet dėl Ukrainos įvykių V.Putinas uždraudė kariškiams vykti į Baltijos šalis“, – liūdnai aiškino K.Kviklys.
K.Kviklys neturi nė vienos sūnaus fotografijos. Jis tik neseniai iš internetu atsiųstų nuotraukų pamatė, kaip atrodo atžala. Sūnus neseniai vedė, bet vestuvių nuotraukų tėvas dar nematė.
Vyras tikėjo, kad susitikęs su sūnumi išsikalbės, daug ką sužinos apie jo gyvenimą, deja, dėl politinių intrigų tėvo glėbys lieka tuščias.
„Gal šalys vėl susitaikys? Gal po metų kitų sūnus galės atskristi?“ – vilties nepraranda K.Kviklys.
Sūnus susirado tėvą
K.Kviklys porą dešimtmečių gyveno ir dirbo Chabarovsko krašto Nanajų rajone esančioje Džonkos gyvenvietėje. Ten jis vedė rusę Tatjaną, susilaukė sūnaus.
Tačiau jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais K.Kviklys grįžo į Lietuvą. Jo žmona važiuoti į vyro gimtinę nenorėjo, porai teko rengti dokumentus skyryboms.
Kai tėvas išvyko, sūnui tebuvo 9 metai. Ilgus metus jiedu vienas apie kitą nieko nežinojo. Į Tolimuosius Rytus iš Kupiškio skriejo tik piniginės perlaidos, alimentai vaikui išlaikyti.
Pasak K.Kviklio, buvusi žmona rodė ambicijas ir nenorėjo, kad vaikas su tėvu bendrautų. Lietuvis net nežinojo, kur jo buvusi šeima gyvena, nes pagal Tatjanos pageidavimą pinigus siųsdavo į paštą iki pareikalavimo.
„Prieš 4 metus iš vienos kupiškietės sužinojau, kad manęs ieško buvusi šeima. Tada sūnus parašė laišką, aš tuojau pat išsiunčiau atsakymą. Bet, matyt, laiškas nenuėjo, nes toliau nebuvo jokių žinių. O štai prieš Naujuosius metus vėl gavau žinią iš sūnaus. Nuo tada mes bendraujam internetu. Rugpjūtį Vladas turėjo atskristi. Bet dabar jau nežinau, kada jį pamatysiu“, – dėl iširusių planų jaudinosi vyras.
Bėgo iš svaigalų nelaisvės
Su K.Kvikliu kalbamės jo namų kieme, susėdę prie neobliuotų lentų stalo, iš kurio tuntais lenda rudosios skruzdės.
Vyras gyvena Šimonių girios apsupty. K.Kviklio vienkiemyje stovi sena rąstinė troba, klėtis su malkine bei garažu paversta ilga daržine.
Tuoj už namo, vešlios žydinčios pievos plotelyje, išmėtyti keli aviliai.
„Apie bites nieko neišmanau, kaip jos nori, taip gyvena, apie jas nieko nežinau“, – juokiasi ir į kalbas apie ūkį nesileidžia pašnekovas.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje į Rusijos tolybes tuomet 24 metų K.Kviklys nusitrenkė vedamas romantikos. Sako, ten ieškojęs kitokio, gražesnio ir įdomesnio, gyvenimo. O jo gimtinė buvo Molėtų rajone, Alantos miestelyje.
Kiek patylėjęs K.Kviklys staiga išdrožia visą tiesą: „Buvau prasigėręs, norėjau ištrūkti iš tos aplinkos. Čia buvo masinis girtavimas, moviau ieškot kur geriau, bėgau nuo butelio draugų.“
Keli tūkstančiai kilometrų tikrai pakeitė lietuvio gyvenimą.
Naujoje vietoje gyvenimą nuo nulio pradėjęs vyras liovėsi gerti, trejus metus buvo visiškas abstinentas, vėliau taurelę pakeldavo tik 2–3 kartus per metus, per didžiąsias šventes, ir tai ne todėl, kad norėjosi alkoholio, o tik dėl kompanijos.
Ukrainiečių gyvenvietėje jautėsi lyg tikrame rojuje
Lietuvis nusitrenkė į tolimiausią pietryčių Rusijos vietą, apsigyveno prie Amūro upės įsikūrusioje Džonkos gyvenvietėje, kurios pagrindinį kontingentą sudarė ukrainiečių tremtiniai, vadinti banderininkais. Netoliese, kiek šiauriau, buvo ir nedidukė lietuvių gyvenvietė, buvusi perskirstymo punktu gabenant tremtinius į Magadaną.
K.Kviklys įsidarbino medžioklės pramonės ūkyje.
„Meškas motociklu važiuot išmoko, ko jau čia neišmoksi šaudyti, svarbu, kad buvo noro ir ištvermės. Buvau jaunas, turėjau sveikatos ir užsispyrimo, nes darbas ten pragariškas, ne kiekvienam ištvert“, – sako vyras.
Anuometį gyvenimą taigoje K.Kviklys vis dėlto vadina rojumi. Labiausiai jam patiko laisvė, erdvė, galimybė būti ne tarp žmonių, o gamtoje.
Jis medžiojo sabalus, audines, elnius, vienas pats yra nušovęs 8 meškas, turėjo kelis jų kailius, bet grįždamas į Lietuvą medžioklės trofėjų nesivežė. Jų ir nekaupdavo.
„Juos iš manęs iškaulydavo, lengva ranka padovanodavau“, – šypsosi pašnekovas.
Kai neidavo į taigą medžiot, dirbo žvejyboje.
Gyvenant taigoje dėl maisto niekad nereikėję sukti galvos, žuvies ir žvėrienos buvę į valias. Už darbą ūkis mokėjo gerai.
Baigėsi Džonkos gerovė
Kadangi K.Kviklys čia atsidūrė ne kaip tremtinys, o atvyko savanoriškai, neturėjo suvaržymų dėl parvažiavimo į Lietuvą. Per 20 metų jis 4 kartus buvo parvykęs į gimtinę.
„Niekas ten labai negeria“, – vyras paneigia mitą, kad rusai nuolat mirksta alkoholyje.
Galbūt Džonkoje nebūdavo nesibaigiančių išgertuvių dar ir dėl to, kad ten gyveno daugiausia ukrainiečiai. Jie buvo darbštūs, gyveno ūkiškai, laikė karves.
K.Kviklys su kaimynais puikiai sutarė, ukrainietiškos kalbos neišmoko, bet ukrainietiški keiksmažodžiai lietuvio žodyną vis dėlto papildė.
„O dabar ten nieko nebėr, ukrainiečiai grįžo į tėvynę ir baigėsi Džonkos gerovė“, – pasakoja K.Kviklys.
Gal jau gulėtų po žeme
Taigos iš visų pusių apsuptoje, ant Amūro atšakos įsikūrusioje gyvenvietėje K.Kviklys gavo butą rąstiniame dviejų galų name. Pastatas buvo skirtas dviem šeimoms.
Kaip susipažino su rusaite Tatjana, K.Kviklys jau, sako, nepamena. Ją vedė būdamas 35 metų. Po metų šeima jau sūpavo sūnų.
Apie santuokinį gyvenimą vyras kalbėti nenori, sako, nesą ką pasakoti.
Kai Lietuvoje ėmė kurtis Sąjūdis, K.Kvikliui iš brolio pradėjo skrieti laiškai su raginimais kuo skubiau bėgti iš Rusijos, grįžti namo.
„Brolis mane iš ten ir ištempė. Nenorėjau Rusijoje likti emigrantu, norėjau būti Lietuvos pilietis, tai ir parvažiavau. O žmonai kam ta Lietuva? Ji ten meilužį turėjo“, – skaudžius šeimos dalykus atskleidžia vyras.
K.Kviklys dabar svarsto, kad jei būtų negrįžęs, ko gero, jau gulėtų po žeme. Chabarovsko krašte labai negeras klimatas, žiemą spaudžia 40 laipsnių šaltis, o vasarą pleškina 40 laipsnių karštis ir dar būna 99 procentų drėgmė. Žmonės ten retai sulaukia garbaus amžiaus, dažniau miršta pusamžiai.
Geriausias užsiėmimas – knyga
Grįžęs iš Rusijos K.Kviklys ieškojo su mišku susijusio darbo. Jį rado Šimonių girininkijoje. Įsidarbinęs eiguliu apsigyveno atokiame miško vienkiemyje. Jame liko ir išėjęs į pensiją.
Vyras manė, kad plušdamas Tolimųjų Rytų miškų ūkyje užsidirbo padorią pensiją.
„Bet rusiškų pensijų čia nepripažįsta, gaunu kaip visi“, – neslepia nusivylimo.
K.Kviklys atvirauja, kad didžiausias privalumas grįžus gimtinėn yra tai, jog galėjo įsikurti miške.
„Kai nuvažiuoju į miestą ir reikia gatvę pereit, man net nugara šlapia būna“, – nuo miesto šiurpsta pašnekovas.
Kad ir sunkiai Rusijoje dirbęs, K.Kviklys iki šiol tebejaučia ilgesį taigai, dažnai ją sapnuoja.
„Nemanykit, kad taigoj labai gerai, ten visokie parazitai skaudžiai kanda“, – tarsi mažindamas nostalgiją pamiltas vietoves papeikia jis.
Iš namų Rusijoje K.Kviklys beveik nieko neatsivežė, viską paliko šeimai. Pas žmoną liko ir visos nuotraukos.
Dabar pagrindinis vienišiaus užsiėmimas yra knygos.
K.Kviklys dažnai važiuoja į biblioteką. Skaitymas kompiuteriu tikrų knygų jam nepakeičia. Vieną kitą knygą ir nusiperka, bet iš pensijos namų bibliotekos nesukaupsi.
