„Mes, vaikai, laikėme tėvelio rankas, apstoję jo lovą. Jis ramiai kvėpavo, atrodė, suvokė mūsų tariamus meilės ir atsisveikinimo žodžius, nors pats jau nekalbėjo, rašo „Lietuvos rytas“.
Išėjo visiškai lengvai – staiga pamatėme, kad jis jau nekvėpuoja“, – pasakojo ašarų gniaužiamu balsu Jūratė Kazickaitė prabėgus kelioms valandoms po tėvo mirties.
Vis labiau slėgė ligos
J.Kazicko mirtis, viena vertus, buvo netikėta, nes atrodė, kad šis dvasine prasme nepaprastai gyvybingas žmogus gali dar ilgai gyventi – ilgiau už visus savo draugus ir pažįstamus.
Kita vertus, su juo bendravusiems ir gerai jo sveikatos būklę žinojusiems žmonėms tai neturėjo būti didelė staigmena – buvo justi, kad jis pamažu silpsta.
Senolį kamavo įsisenėjusi, nors ir pristabdyta, onkologinė liga, pastaruoju metu įsimetė sunkiai valdoma inkstų infekcija.
Jis savo ligų neslėpdavo, labai atvirai sakydavo, kas jam diagnozuota, bet nemėgdavo skirti daug laiko savo sveikatai aptarinėti – pasakęs du tris sakinius, temą keisdavo.
Telefono ragelyje pasigirsdavo juokas, ir jis pareikšdavo, kad nenori gaišinti pašnekovo laiko tokiais nuobodžiais dalykais kaip jo ligos.
„Jei viską skauda, vadinasi, esu dar gyvas, – šmaikščiai baigdavo kalbas apie savo sveikatą J.Kazickas ir sakydavo: – Geriau papasakok, kas ten Lietuvoje dedasi.“
Likimas dovanojo pažintį
Tokių mielų pokalbių su J.Kazicku buvo dešimtys, gal net šimtai.
Susipažinome dar 1994 metais, kai jis tik kūrė „Omnitel“ bendrovę ir sutiko „Lietuvos rytui“ duoti išsamų interviu apie tais laikais visišką naujovę – mobiliąją telefoniją.
Vėliau žurnalistinis darbas dar ne sykį su juo suvedė ir galiausiai sulaukiau pasiūlymo padėti jam parašyti atsiminimus.
Tačiau ir išleidus J.Kazicko atsiminimų knygą „Vilties kelias“, papildytą jo žmonos Aleksandros dienoraščių ištraukomis, bendravimas su šiuo išskirtinio žavesio, aštraus proto žmogumi nenutrūko.
Jo kvietimu daug kartų teko lankytis ir jo užjūrio namuose. Paskutinį sykį susitikome šį pavasarį J.Kazickui ilsintis jo mėgstamoje Ket Kei saloje Bahamose.
Tai buvo šiek tiek liūdnas susitikimas. Jutau, kad, ko gero, susitinkame paskutinį kartą.
Nepasimatė su V.Adamkumi
Buvo dar viena liūdesio priežastis. J.Kazickas labai laukė šį pavasarį pas jį į svečius ketinusio atvykti prezidento Valdo Adamkaus su žmona Alma. Rengėsi šiam susitikimui, atnaujino savo rezidenciją ir svečių namą Ket Kei saloje, pakeitė baldus, planavo priėmimus pas save ir čia įsikūrusius draugus, įtakingus pasaulinio lygio verslininkus.
Dėl intensyvaus gydymo kurso V.Adamkui teko atšaukti kelionę. J.Kazickas nusiminė, skambino man ir ėmė raginti, kad, jei negali atvykti prezidentas, atskrisčiau bent aš ir atgabenčiau tėvynės dvasios – žmonės iš Lietuvos jam buvo savotiškas tiltas, siejantis jį su Lietuva.
Kaip karštai J.Kazickas troško pasimatyti su V.Adamkumi ir jo žmona Alma, išdavė jo žodžiai pasitinkant mane mažyčiame Ket Kei salos oro uoste.
„Kai lėktuvėlis nusileido ir atsivėrė durys, man dar sukirbo viltis, kad gal pamatysiu, kaip pirmas išlipa Adamkus“, – prasitarė J.Kazickas.
Galbūt šį norą išvysti seną draugą kaitino nuojauta, kad tai gali būti paskutinė galimybė jiems susitikti.
Bet tikėjimas ir viltis, kaip kelrodė žvaigždė padėjusi J.Kazickui tvirtai eiti gyvenimo keliu siekiant visų savo tikslų, ir šį sykį jo neapleido.
Jis labai džiaugėsi, kad V.Adamkui taikytas chemoterapijos gydymas buvo sėkmingai baigtas, ir vylėsi, jog prezidentas su žmona vis dėlto atvyks pas jį į Bahamas ateinantį sausį.
„Pažadėjau prezidentui, kad nemirsiu, kol su juo nesusitiksiu, ir lauksiu jo atvykstant į svečius, o jis irgi prisiekė, jog būtinai žiemą mane aplankys“, – prasitarė per vieną paskutinių pokalbių telefonu J.Kazickas.
Laukė žinių iš Lietuvos
Tačiau šie pokalbiai darėsi retesni ir trumpesni. Buvau įpratęs, kad J.Kazickas paskambina iš Niujorko ar Bahamų maždaug kas porą savaičių ir kalbasi 40–50 minučių.
Pirmiausia turėdavau jam išdėstyti savotišką Lietuvos politinių įvykių apžvalgą, papasakoti apie nuotaikas šalyje, diskusijas, ką naujo girdėjau apie jo draugus bei pažįstamus.
J.Kazickas skaitė lietuvišką spaudą ir pats gerai žinodavo šalies naujienas, bet ilgainiui dėl silpstančio regėjimo jam darėsi sunku daugiau laiko praleisti su laikraščiu rankose.
Jis apsiribojo tik „The New York Times“ ir „Lietuvos rytu“, be to, skųsdavosi, kad su didinamuoju stiklu perskaito jau vien straipsnių pavadinimus ir pradžią.
Tiesa, iki pat paskutinių dienų mėgo žiūrėti JAV televizijų žinių ir diskusijų laidas, bet jų reportažuose net ir per mėnesį apie mūsų šalį galima neišgirsti nė žodžio.
Todėl pokalbiai telefonu su draugais ir pažįstamais Lietuvoje J.Kazickui, matyt, padėjo užlopyti informacijos apie tėvynę spragas.
Stulbino įžvalgumu
Vis dėlto pastaraisiais metais jis ėmė skambinti vis rečiau, kalbėti trumpiau, žodžius tarti lėtai ir tyliai, daryti ilgas pauzes tarp sakinių. Jau vien iš šių pokalbių buvo justi, kad J.Kazicką jėgos pamažu apleidžia.
Fizinis silpnumas iškart krito į akis susitikus. Bet jis vis viena išdidžiai nesutiko būti vežiojamas vežimėliu, todėl vaikščiodavo pats, nors tai jau buvo daugiau iliuzija – už pažastų laikomas dviejų slaugių jis tik perkėlinėdavo kojas pirmyn, taip išeidavo į savo namo terasą ant Atlanto vandenyno kranto ir įsitaisydavo pokalbių.
Šie pokalbiai nesiliovė stebinę. Buvo sunku patikėti, kad prie šimtmečio artėjantis žmogus gali taip domėtis ne savo skauduliais, o visu pasauliu, blaiviai ir įžvalgiai vertinti įvykius.
Teko matyti, kaip pasisvečiuoti pas J.Kazicką atvykę du jo anūkai su būreliu mokslo draugų – būsimojo JAV elito, studijuojančio geriausiuose universitetuose politologiją, tarptautinius santykius, filosofiją – net prasižioję klausosi, ką jis kalba apie tuo metu įsiplieskusią Rusijos agresiją Ukrainoje.
Beje, J.Kazicko įžvalgos pasitvirtina – jis prognozavo, kad Rusija nesiryš tiesiogiai okupuoti Ukrainos pietryčių teritorijų ir veiks klasta, siųsdama ginklus, civiliškai perrengtus specialiųjų pajėgų karius, kurstydama maištauti rusakalbius vietos gyventojus.
Įgimtas optimizmas
J.Kazickui apskritai buvo būdingas optimistinis požiūris į pasaulio ir ypač Lietuvos ateitį.
Jis buvo tvirtai įsitikinęs: kad ir kiek kvailysčių pridarytų žmonija, kad ir kokių baisių tragedijų tai sukeltų, vis viena galiausiai pasaulis atsitokėja, ir gyvenimas atgyja net iš griuvėsių.
Šis žmogus tikėjo tiesos, teisingumo triumfu, žmonijos pažanga. Gal šį tikėjimą skatino ir gilūs religiniai jausmai.
J.Kazicko Lietuvos vizija rėmėsi jo požiūriu į lietuvių tautą, kurią jis laikė ir labai darbščia, ir gabia, o istorinės negandos turėjusios tik užgrūdinti mūsų žmones, išugdyti gebėjimą nepalūžti, kurti gyvenimą net ir sunkiausiomis sąlygomis.
Todėl jis buvo įsitikinęs, kad Lietuva būtinai pasivys net toliausiai pažengusias Vakarų šalis, tik perspėdavo, jog atsilikimas didžiulis, prireiks daug kantrybės ir laiko jį panaikinti.
Kūrė naują verslą
Jis stengėsi kiek įmanoma prisidėti, kad geresnio gyvenimo laikai ateitų kuo greičiau. Šio tikslo siekdamas ir ėmėsi verslo Lietuvoje.
Prasidėjus valstybės turto privatizavimo vajui atsisakė supirkinėti jam ne kartą tarpininkų siūlytas pusvelčiui pardavinėjamas įmones, nors yra prasitaręs, kad anuomet, ko gero, būtų pajėgęs supirkti pusę Lietuvos pramonės.
Turbūt turtingiausias išeivijos verslininkas pasirinko kitą kelią – ėmėsi visiškai naujo, moderniosiomis technologijomis grindžiamo verslo.
Taip buvo įkurta pirmoji mūsų šalyje mobiliojo ryšio bendrovė „Omnitel“, suteikusi stiprų postūmį visai Lietuvos informacinių technologijų sričiai.
Kazickų šeimos fondas, nors ir neatsisako socialinės paramos projektų, taip pat pirmiausia stengiasi paremti Lietuvos ateitį – švietimo, mokslo, kultūros sumanymus.
Juokėsi iš savo bėdų
Optimizmu, tikėjimu, kad kai reikalai einasi nekaip, nėra ko nusiminti, nes neišvengiamai padėtis pasikeičia į gera, J.Kazickas mokėjo užkrėsti visus su juo bendravusius žmones. Tiesiog skleidė gerą nuotaiką ir viltį, o asmenines negandas atremdavo pasitelkęs autoironiją ir humorą.
„Mano gimtadienio proga beveik šalia mūsų namą turintis sūnėnas Gediminas Gruodis ir jo žmona Aušra pakvietė mane į svečius. Grįždamas paslydau ant savo namų terasos laiptų.
Viena žinia atsipeikėjus nudžiugino: nors ant kojų neišsilaikiau, įsigudrinau griūti sėkmingai – butelio nesudaužiau. Bet kita bloga: susilaužiau koją“, – nebijodamas pasijuokti iš savęs, J.Kazickas pasakojo apie pradėjusias persekioti bėdas.
Nors jų vis gausėjo, tai neatėmė noro juokauti.
„Tą vakarą buvo visiškas mėnulio užtemimas, o mane nuo vaikystės traukia dangaus grožybės. Išėjau pasižiūrėti į sodą, kaip į mūsų planetos šešėlį panyra jos palydovas.
Užverčiau galvą ir žiūriu: jau matyti tik mėnulio kraštas ir pamažu vis traukiasi. Gėrėjausi vaizdu gal 10 minučių.
Kai nuleidau galvą, pajutau, kad svaigstu. Matyt, žengiau žingsnį ir parkritau. Pasirodo, praradau sąmonę. Atsigavus teliko juokauti, kad tol žiūrėjau į mėnulį, kol žemė ėmė griūti, mėginau ją rankomis prilaikyti, bet nepavyko.
Sąmonę atgavau greitai, bet nusiminiau, kad guliu žemę apglėbęs ir atsikelti negaliu. Skausmo nejutau, bet mėgindamas atsistoti įsitikinau, kad, nors ir kaip stengiuosi, dešinė koja manęs visai neklauso. Nekruta, nors pasiusk. Teko šauktis pagalbos.
Pirmoji atskubėjo žmona ir apstulbusi klausia: „Ko tu čia naktį guli išsitiesęs ant žemės? Gal per daug šampano prigėrei?“ – vėliau prisiminė labai rimtą traumą J.Kazickas.
Užgriuvo rimtos nelaimės
Susižeidusįjį teko naktį sraigtasparniu iš Ket Kei salos išgabenti į Majamio ligoninę.
„Paaiškėjo, kad lūžo klubas, mane operavo, prireikė implanto. Vietoj savo seno nudėvėto gavau naujutėlį plastikinį, taigi lyg ir negalėjau skųstis, jei dar gijęs būčiau greičiau.
Bet gyti neskubėjo – teko porą savaičių pratinginiauti ligoninės lovoje, vis galvojant, kad tuo metu mano sodas Ket Kei saloje taip gražiai žydi“, – baigė pasakojimą apie šią nelaimę J.Kazickas.
Tačiau taip jis mėgdavo juoktis tik iš savo bėdų. Kai rimtą klubo traumą griūdama patyrė žmona Aleksandra, kurią jis visada vadindavo tik Alyte, juokus tarsi kas būtų nupūtęs.
Gyveno žmonos rūpesčiais
Netrukus paaiškėjo, kad A.Kazickienę užklupo dar pavojingesnės sveikatos bėdos – ją ištiko insultas, vėliau buvo diagnozuotas agresyvus krūties vėžys.
Kaip pasakojo J.Kazickas, tada svarbiausiu jo gyvenimo tikslu tapo kiek įmanoma padėti žmonai, palengvinti jai likusius gyvenimo metus. Tai buvo matyti ir be žodžių.
Žvelgiant į tai, kaip vyras bendraudavo su vis sunkiau sergančia, skausmų kamuojama žmona, turbūt būtų galima sukurti jaudinantį filmą apie amžiną meilę ir santuokinę ištikimybę.
Kiekvieną vakarą jai iš karto po vakarienės slaugių padedamai pasukus poilsio į miegamąjį, jis apkabinęs lydėdavo, net sudainuodavo kokią lietuvišką dainelę ar lopšinę, vėliau dar užsukdavo pabučiuoti ir palinkėti labos nakties.
Rytais pusryčių iš miegamojo į valgomąjį nusileidusią žmoną pasitikdavo taip, tarsi išaušusi nauja diena ir dar vienas jų susitikimas jiems abiem būtų didžiausia šventė.
Sunkia ligone tapusiai moteriai buvo labai nelengva išlaikyti dvasios stiprybę, suvaldyti slogias emocijas.
Yra tekę matyti, kaip dėl ko nors susinervinusią žmoną J.Kazickas nuramindavo ir net prajuokindavo savo pamėgtu pokštu, kurį pasitelkdavo nuo jaunystės metų, kai jų nuomonės nesutapdavo.
„Brangioji, tu, kaip visada, visiškai teisi“, – sakydavo jis, ir žmonai telikdavo nusišypsoti.
Skaudus išsiskyrimas
Tačiau atėjo neišvengiamas išsiskyrimas – 2011 metų birželio 17-ąją per savo 91-ąjį gimtadienį A.Kazickienė mirė.
Iki šios poros santuokos 70-mečio pristigo vos poros mėnesių. Jie planavo šią datą minėti su visa šeima ir draugų būriu atskridę į Vilnių.
Šventinė kelionė neįvyko. Daugiau niekada ir pačiam J.Kazickui nepavyko grįžti į jo mylimą Vilnių, namus šalia Šv.Jonų bažnyčios, kur jis kadaise pasipiršo Aleksandrai.
Net ir pastatą šioje vietoje įsigijo ir prabangiai įrengė neatsitiktinai – norėjo įteikti dovaną žmonai jų sutuoktuvių 60-mečio, iškilmingai švęsto Vilniuje 2001 metais, proga.
Žmonai mirus, J.Kazickas kurį laiką išgyveno sunkią depresiją. Jis pasakojo, kad pirmą kartą per savo ilgą gyvenimą jautėsi netekęs tikslo, dėl kurio būtų verta jį tęsti. Mat paskutiniais metais jis buvo visiškai susitelkęs į pagalbą žmonai.
Atrado jėgų atsigauti
Bet depresyvi būsena ilgai netruko – nugalėjo įgimtas optimizmas ir gyvenimo džiaugsmas, nors jį ir patį užgriuvo ligos.
Praėjus vos kelioms dienoms po žmonos mirties jis susirgo, o po poros mėnesių atėjusį jų santuokos 70-metį sutiko ligoninėje, kur jam buvo atlikta širdies operacija – pakeistas jos vožtuvas.
Paūmėjo ir J.Kazicko onkologinė liga, kaip gydytojai įtarė, ją paskatino liūdesys netekus žmonos.
Bet ir tuomet J.Kazickas atrado jėgų vėl džiaugtis gyvenimu.
Jis ėmė skaityti rimtas studijas apie žmonių pomirtinį ryšį, kasdien vykdavo prie žmonos kapo ir jausdavosi tarsi ji būtų šalia, su juo bendrautų.
Grįžo jam įgimtas smalsumas, domėjimasis pasauliu, noras bendrauti su vaikais ir vaikaičiais.
Visi trys jo sūnus turi namus Ist Hamptone, kur vasarą gyvendavo J.Kazickas.
Duktė Jūratė taip pat labai dažnai svečiuodavosi, o telefonu skambindavo kiekvieną dieną. Atrodė, kad J.Kazickas vėl jaučiasi laimingas, džiaugiasi gyvenimu ir gėrisi jo spalvomis.
„Susitaikiau su mintimi, kad gyvenimo pabaiga nėra saldi, dažniausiai žmogus išeina iš jo su skausmu. Bet džiaugiuosi tuo, kas man likę, ir dėkoju Aukščiausiajam už kiekvieną man dovanotą dieną.
Ryte nubudęs nudžiungu, jog esu gyvas, kad ir kokią neramią naktį būnu praleidęs.
Man malonu matyti, kaip teka saulė, kaip pro mano langą įsiveržia pirmieji spinduliai. Džiaugsmas žiūrėti į sode augančias gėles, žaliuojančią žolę, mėgautis vasaros dienos spalvomis“, – taip apie savo paskutinius gyvenimo metus kalbėjo J.Kazickas.
Pelenai grįš į tėvynę
Paskutinis ilgo ir sėkmingo J.Kazicko gyvenimo puslapis užverstas. Tačiau Lietuvoje veikia jo įkurtas šeimos fondas ir tęsia velionio darbus.
J.Kazickas bus kremuotas ir urna su jo pelenais bus palaidota šalia žmonos Aleksandros ir 1976 metais mirusio jų sūnaus Kęstučio palaikų Ist Hamptono kapinėse.
J.Kazicko vaikai ketina šių metų rudenį dalį pelenų atvežti palaidoti ir į tėvo visą gyvenimą karštai mylėtą Lietuvos žemę.
