Savo bėdų nuo kaimo neslėpė
Į Rokiškio rajone esantį Miliūnų kaimą 34 metų Alevtina Ozkan pargrįžo pernai pavasarį. Ilgus metus gimtinėje nematyta moteris parsivežė tik šiek tiek drabužių, 15 metų ir 5 metų sūnus bei neįgalią 13 metų dukrą.
Iš pradžių šeima apsistojo tuščiame ir apleistame savo močiutės name, vėliau, kai į jį teises pareiškė dėdė, tikrasis namo paveldėtojas, moteris išsinuomojo būstą daugiabutyje.
Musulmonų tikėjimą priėmusią moterį kaimas sutiko smalsiai, bet draugiškai.
A.Ozkan nuo miliūniečių moterų savo gyvenimo istorijos neslėpė: prisipažino, kad išsiskyrė su pirmu vyru turku, ištekėjo už tunisiečio, o kadangi ir su juo gyvenimas nesiklostė taip, kaip tikėjosi, teko grįžti namo.
Po pusantro mėnesio Miliūnuose pasirodė antrasis jos sutuoktinis, išvaizdus, įspūdingo stoto tamsiaodis. Vyras žmonos gimtinėje ištvėrė tik pusmetį ir prieš pat Naujuosius metus išskrido atgal į Vokietiją.
„Matydavom, važiuoja kartu dviračiais, eidavo uogauti. Jis daugiau užsiimdavo su vaikais, kieme su jais būdavo, o ji gal kokius buities darbus tuo laiku dirbo. Atrodė taikūs, malonūs žmonės“, – apie šeimą kalbėjo miliūniečiai.
Senolės musulmonę paauklėjo
„Ta šeima gyvena labai varganai, neturi jokių patogumų, būtiniausių daiktų. Vaikams po gyvenimo Berlyne čia tikriausiai atrodo kaip pragaras. Moteris neturi jokių pajamų, su antru vyru, Vokietijos piliečiu, tebėra neišsiskyrusi, tad negali gauti pašalpų. Vieninteliai pinigėliai – vaiko neįgalumo pensija. Bet kaimas ją myli, kiek galėdamas stengiasi padėti. Ji gero būdo, darbšti, tvarkinga, nuoširdi“, – naująją gyventoją apibūdino Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūnė Dalia Janulienė.
Netoliese, tuose pačiuose Miliūnuose, gyvena A.Ozkan tėvas su pamote, bet jie su parvykėle nebendrauja, anūkai pas senelį nebuvo nė kojos įkėlę.
Miliūnų moterims nerūpi, kad A.Ozkan tapo kitatike, sušelpia ją vaisiais, daržovėmis, paima išplauti vaikų drabužius, nes šeima neturi skalbimo mašinos.
A.Ozkan už pagalbą siūlosi nudirbti kokius nors ūkio darbus.
„Neseniai atnešė ji man stiklinę žemuogių pririnkusi. Sakau, mieloji, nešk savo vaikeliams, jiems taip vitaminų trūksta, o ji atkerta, kad ir man, senai, vitaminų reikia“, – apie A.Ozkan gerą širdį pasakoja jos 82 metų kaimynė.
Senoji krizendama prisipažįsta, kad išvažiavus A.Ozkan vyrui, ji su kitomis kaimo moterimis musulmonę šiek tiek paauklėjo, įkalbėjo nevaikščioti apsimuturiavus nuo galvos iki kojų.
„Sakom, čia Lietuva, ne musulmonų kraštas, melskis kaip nori, mums tavo Dievas nerūpi, bet laikykis mūsų papročių. Ji paklausė mūsų“, – džiaugiasi žilagalvė.
Anksčiau buvo nekrikštyta
Pokalbiui A.Ozkan ateina apsirengusi ilga suknia ir galvą apsidengusi skara. Kai nėra svetimų, kaime skaros nenešiojanti, ja gobiasi tik važiuodama į Rokiškį ar kitur.
„Miliūniečius aš laikau savo šeima, čia man visi savi“, – pirmiausia paaiškina ji.
Moteris nenori kalbėtis tik dviese, sako, nuo kaimo moterų neturinti paslapčių. Ir atskiros fotosesijos nepageidauja, nori, kad fotografuojant šalia būtų ir kaimynės.
Sutariame, kad A.Ozkan pasakos tiek, kiek nori atsiskleisti, bus dalykų, kuriuos pasiliks tik sau.
„Mane visi vadina Ala, kad esu Alevtina sužinojau tik imdama pasą. Dokumentą pamatęs tėvas nustebo, koks čia tas vardas? Atkirtau, kad kokį įdėjai, toks ir yra“, – apie santykius su gimdytoju tik tiek pasako ji.
Ala yra rusė iš sentikių. Kai jai tebuvo 4 metai, mirė mama. Iki 14 metų ji gyveno pas močiutę, lankė Rokiškyje rusų mokyklą, o tada išvažiavo į Kauną pas pažįstamus. Po poros metų atsidūrė Vokietijoje, Bavarijoje, ten gyveno 7 metus, paskui 12 metų praleido Berlyne.
Vos sulaukusi pilnametystės, ji susilaukė sūnaus. Tada jau buvo ištekėjusi už Vokietijos pilietybę turinčio 10 metų vyresnio turko.
Musulmone tapo ne iš karto. Reikiamus žodžius, po kurių pasakymo esi laikomas musulmonu, ji ištarė prieš 13 metų, kai jau buvo pasidomėjusi ta religija ir supratusi, kad jai tai tinka.
Vyras nevertė pereiti į jo tikėjimą, nes jis nebuvo praktikuojantis musulmonas, namie kasdien nesimeldė, mečetę prisimindavo tik per šventes.
„Į kitą religiją aš neperėjau, nes apskritai nebuvau krikštyta“, – patikslina Ala.
Gimus trečiam vaikui paliko vyrą
Savo būsimą vyrą Ala sutiko darbe. Tada ji plušo picerijoje, Vokietijoje jau gyveno treti metai. Pas šeimininką dažnai ateidavo netoliese esančios kepyklos savininkas. Tai ir buvo tas turkas, už kurio ji paskui ištekėjo.
Tuoj po vedybų jaunamartė perėjo dirbti į sutuoktinio kepyklą. Greit verslo reikalai pašlijo ir žmona šeimos išlaikymo reikalus perėmė į savo rankas, įsteigė valymo firmą ir pati joje dirbo.
Ala nė dienos nesėdėjo be darbo, sukosi kaip įmanydama. Mažus vaikus prižiūrėjo į Vokietiją atvykusi Alos giminaitė. Kurį laiką sutuoktinis irgi dirbo jos firmoje.
„2008 metais jau gyvenom atskirai, po metų oficialiai išsiskyrėm“, – sausai faktus dėsto moteris.
Skyrybų iniciatorė buvo ji. Kai skyrėsi, Ala su turku buvo pragyvenusi 10 metų. Pasaulį buvo ką tik išvydęs jų trečiasis vaikas.
Kai būdama šešiolikmetė važiavo į Vokietiją, neturėjo planų ten įsitaisyti visam laikui, manė, užsidirbs pinigų ir grįš į Lietuvą.
Atsiradus šeimai nebebuvo kaip grįžti.
Palikusi turką moteris su trimis vaikais ilgai nebuvo vieniša. Širdį pavergė išvaizdus tamsiaodis. Alos atžalos jam buvo ne kliūtis, o privalumas, nes jis labai myli vaikus.
„Vėl ištekėjau už musulmono, jo mama vokietė, o tėvas tunisietis“, – patikslina Ala.
Moteris pasiliko pirmo vyro pavardę.
Geras žmogus, bet nemielas
Paklausus, kuo neįtiko net du musulmonai vyrai, Ala juokiasi. Ne religija čia esmė.
„Musulmonės diena nuo gero žmogaus dienos nesiskiria. Reikia būti geram, kitam padėti, visur tas pats“, – sako ji.
Su vyrais visur tas pats – visose tautose ir religijose gali būti vienodai bepročių ir labai protingų, gerų.
„Musulmonai daugiau meldžiasi ir stengiasi būti geresni“, – moteris visgi įvardija skirtumą.
Apie skyrybų priežastis ji kalba nenoriai.
„Mūsų gyvenimo tikslai nelabai atitiko, aš norėjau gyventi labiau pagal tikėjimą, jam religija ir jos mokymas nebuvo svarbu. Vyras pyko, kad aš nevadovauju. Aš nepykau, nereikalavau, kad jis ką nors pakeistų, aš maniau, kad vyresnis geriau žino. Jis nebuvo toks šeimos galva, kaip įsivaizdavau. Kai tekėjau, žinojau, kad jis geras žmogus, o kai atsirado vaikų, supratau, kad nenoriu su juo praleisti viso gyvenimo. Ir protas, ir širdis rėkė, kad negerai, netinka, ne tas“, – nesiplėsdama aiškino moteris.
Neatliko vyro pareigų
Antras vyras daug kuo įtiko, bet vėl išlindo trūkumai.
„Galvojau, kad jis galės mane daug ko pamokyti, o išėjo atvirkščiai. Jam buvo svarbesni kiti dalykai, jis per silpnas. Per silpnas man“, – kalbėjo moteris.
Ala prisipažįsta, kad šeimyninei laimei koją pakišo alkoholis ir narkotikai. Sutuoktinis jais piktnaudžiavo. Jaunavedys ne kartą žadėjo, kad susiims, kad viskas pasikeis, bet nieko neišėjo.
„Nusprendžiau išvažiuot iš Vokietijos, kad būtų ramybė. Jei jis norės ką pakeisti, atvažiuos. Ir atvažiavo. Čia ištvėrė be tų nuodų. Bet po kelių mėnesių išvyko. Pažadai, kad pasikeis, nuėjo vėjais. Jis turėjo didelių pliusų, bet neatliko vyro pareigų. Visomis prasmėmis. Iš pradžių buvo gerai, vėliau gal piktnaudžiavimai turėjo įtakos. Galvojo, kad važiuosiu paskui jį į Vokietiją, grįšiu. Musulmonų religija nereikalauja besąlyginio moters paklusnumo, turi būti motyvacija, o aš nematau prasmės paskui jį sekti“, – savo mintis išsako Ala.
Tunisiečio lietuviškas kaimas neišgąsdino, sukiužęs namelis nenustebino.
„Rokiškis jam priminė Tuniso kaimą. Jis augo ten pas senelius, nė kiek ne geresnėmis sąlygomis. Nėra vandens, tualetas lauke – na ir kas? Ne tie dalykai suteikia ramybę ir santarvę. Man jokia buitis nebaisi, aš žinau, kad bet kokioje šalyje išgyvenčiau“, – dėl materialių nepriteklių nesisieloja Ala.
Pinigų vaikų išlaikymui neprašė
Ala tvirtina, kad ir paaugliui sūnui, visą gyvenimą praleidusiam Berlyne, lietuviškas kaimas išgąsčio nesukėlė.
Šeima čia daug ko neturi, bet turi laisvę.
Šiuo metu šešiolikmetis atostogauja Berlyne pas tėvą. Berniukas į Lietuvą tikriausiai negrįš, liks mokytis Vokietijoje. Ala pripažino, kad vaikui ten visai kitos perspektyvos ir galimybės.
Abu Alos sūnūs kalba lietuviškai ir vokiškai. Motinos gimtosios rusų kalbos jie nemoka. Dukrai dėl cerebrinio paralyžiaus sutrikęs vystymasis, keturiolikmetė yra kaip 3 metų vaikas.
Buvęs vyras Alai alimentų vaikams išlaikyti nemoka. Skirdamasi moteris nesikreipė į teismą dėl vaikų išlaikymo.
„Jam pačiam sunku, po skyrybų jis buvo sugniužęs. Nebeturi verslo, neturi ir jokio darbo“, – buvusį vyrą užjaučia Ala.
Kai Ala vyko į Lietuvą su vaikais, iš buvusio sutuoktinio jokių trukdžių nebuvo. Musulmonas nesigvelbė atžalų, nedarė kliūčių motinai išsivežti vaikus.
„Ne nuo tikėjimo priklauso, pas ką vaikai lieka, o kaip žmonės sugeba susitarti“, – sako ji.
Žilpina akis į kitonišką
Grįžus į Lietuvą Alos religiniai jausmai nepasikeitė ir nesusilpnėjo. Moteris toliau gilinasi į musulmonų religijos subtilybes. Kaimynės marti jai parūpino kompiuterį, kuris labai praverčia religinėms studijoms.
Dabar Ala laikosi Ramadano, valgo tik vakare.
Mažylį sūnų ji moko melstis kartu. Vyresnį vaiką ji auklėjo praktikuojančiu musulmonu.
„Sunkumų visad yra, bet visad yra ir galimybių, aš išsikapstysiu“, – dėl sunkios materialinės padėties gyvenimo nedramatizuoja Ala.
Į Vokietiją grįžti moteris neplanuoja. Mano, kaip nors susitaupysianti pinigėlių ir nusipirksianti kambarį kaimo daugiabutyje.
Pajuokavus, kad paprasčiau būtų trečią kartą ištekėti, moteris rimtai prisipažįsta, kad besisiūlančių į vyrus jau buvo, tik ji tokių jaunikių nenori.
Tačiau jei atsirastų geras, padorus žmogus, Ala ir į trečią santuoką nespjautų.
