Skapiškio miestelyje Kupiškio rajone gyvenančios seserys Danguolė Šlapelienė ir Dalia Kraucevičienė dažnai pagalvoja, kad jų tėvas būtų gyvenęs, jeigu apie vėžį jam būtų buvę pranešta kitais žodžiais, rašo „Lietuvos rytas“.
69 metų ūkininkas Povilas Tubis, kurį aplinkiniai žinojo kaip gyvybingą, linksmą ir labai darbštų žmogų, pasikorė tvarto tarpduryje, kai sužinojo, kad serga ketvirtosios stadijos vėžiu.
„Kaltinu gydytoją: kodėl jis pasakė tėvui, kad jam – paskutinė ligos stadija? Juk operacija dar nebuvo atlikta – tik pirminis tyrimas.
Nesuprantu, kaip galima taip neatsargiai švaistytis diagnozėmis ir pasmerkti žmogų baimei, kai dar iki galo neaišku“, – liūdnai kalbėjo 48 metų Danguolė.
Jai pritarė devyneriais metais jaunesnė Dalia, iki šiol negalinti sulaikyti ašarų, kai kalba pasisuka apie tėvą.
„Jis buvo gyvybingas ir stiprus žmogus, kūrė planus, ką nuveiks savo ūkyje. Bet ta netikėta žinia tėvą palaužė.
Jis priėmė sprendimą pasitraukti iš gyvenimo ir nebekovoti su liga, niekam apie tai neprasitarus“, – kalbėjo D.Šlapelienė.
Visus keturis nusižudžiusio vyro vaikus labiausiai stebina tai, kad ligoniui niekas iš medikų nepasiūlė psichologo konsultacijos.
Jautėsi visai sveikas
P.Tubis niekada nesiskundė sveikata. Vyras jautėsi sveikas ir darbingas.
Prieš sužinodamas nelemtą diagnozę, jis įsigijo naują traktorių savo ūkiui ir visureigį.
Kartu su žmona Vida šeimos ūkyje darbštus ir energingas vyras augino 25 raguočius, iš jų – net 17 melžiamų karvių.
„Tėvas linksmai aiškino, jog reikia pirkti naują traktorių, kad užtektų ilgam.
Įsigijo ir automobilį, nes senąjį jau kuris laikas rengėsi keisti.
Niekam net į galvą nebūtų atėję, kad toks gyvybingas žmogus galėtų pakelti prieš save ranką“, – kalbėjo duktė Danguolė.
Butėnų kaime ūkį turintis vyras pernai birželį gavo kvietimą profilaktiškai pasitikrinti sveikatą.
Pasitikrinti jis būdavo kviečiamas kasmet, nes ūkininkas parduodavo pieną iš savo ūkio.
Tačiau šį sykį jis buvo pakviestas atlikti profilaktinio tyrimo dėl storosios žarnos vėžio.
Šimonių ambulatorijos gydytoja nusiuntė vyrą į Panevėžį, nes išmatų mėginyje buvo aptikta kraujo. Medikė paskambino P.Tubio žmonai Vidai, nes nebuvo tikra, ar ūkininkas nuvažiuos atlikti tolesnių tyrimų.
„Tėvas mūsų mamai buvo prasitaręs, kad retsykiais kiek pakraujuoja storoji žarna, bet neteikė tam didelės reikšmės.
Manė, kad gal įtrūko gleivinė, ir nekreipė dėmesio“, – pripažino duktė Danguolė.
Tyrimą atidėjo dėl darbų
Vasarą eiti pas gydytojus ūkininkas neturėjo laiko.
Šeimai jis prasitarė, jog negalvoja, kad serga kokia rimta liga, bet pažadėjo pas gydytojus apsilankyti vėlų rudenį, kai užbaigs žemės ūkio darbus.
Kai žmona jam primindavo apie laukiantį tyrimą, jis mojo ranka: „Ko čia jaudiniesi, gal kas įplyšo, kai maišą kėliau.
Nieko bloga tie daktarai neras. Darbus baigsiu, tada galėsiu važiuoti ligų ieškoti.“
P.Tubis nuvyko į Panevėžį tik gruodį ir buvo paguldytas į ligoninę. Buvo atlikta biopsija ir paimtas mėginys, bet kitą dieną vyras grįžo į namus gerai nusiteikęs.
„Nieko bloga jie ten nerado: nukrapštė polipą ir paleido. Viskas bus gerai“, – guodėsi ūkininkas.
Savo sūnui Regimantui jis irgi pasigyrė, kad gydytojai nieko rimta nerado.
P.Tubio dukterys tvirtino, kad tėvas buvo geros nuotaikos, kalbėjo apie ateities planus ir džiaugėsi esąs kupinas jėgų.
Niekas iš artimųjų nenujautė blogos žinios.
Nors kraujavimas pagausėjo, vyras manė, kad po biopsijos tyrimo tai normalus reiškinys. Dukterys prisiminė, kad tą savaitę tėvas skundėsi ir dėl šąlančių rankų.
Baisi žinia užklupo netikėtai
Iš Panevėžio šeimos gydytojai buvo pranešta, kad P.Tubiui įtariamas vėžys ir kad ligonis turi atvykti pasiimti siuntimo į Vilniaus onkologijos institutą.
„Mūsų tėvas nuvyko į Panevėžio ligoninę lydimas sūnaus Regimanto, mūsų brolio, tačiau nesutiko, kad šis dalyvautų pokalbyje su gydytoju.
Brolis pasakojo, kad tėvas iš kabineto išėjo baltas kaip popierius ir ištarė: „Viskas: man vėžys. Gydytojas sakė, kad ketvirtoji stadija“, – prisimena duktė Dalia.
Labiausiai P.Tubį nugąsdino tai, kad ligoninėje po operacijos jo laukia švitinimas.
Dukterys sakė, kad gydytoją jų tėvas gerai pažinojo ir, galimas dalykas, smulkiai išsiklausinėjo, kokios procedūros jo laukia, jeigu pasitvirtins diagnozė.
Sūnui Regimantui jis prasitarė, kad gydytojas sakęs, jog ligonio situacija labai rimta – paskutinė ligos stadija.
„Nežinau, ar logiška pacientui iš anksto pasakoti apie būsimą diagnozę, kai jis siunčiamas atlikti pakartotinio tyrimo. Juk iš akies nepasakysi, ar tėvui tikrai buvo ketvirtoji stadija. O kas, jei ne ketvirtoji?
Gal jis būtų gyvenęs dar kelerius ar net keliolika metų, jei ne tas neatsargiai ištartas pranašavimas“, – sielojosi duktė Danguolė.
Kodėl nesiuntė pas psichologą?
Dukterys sužinojo, kad didesniuose miestuose onkologiniai ligoniai siunčiami į konsultaciją pas psichologą, kad galėtų tinkamai pasirengti būsimai operacijai ir nusiraminti.
„Tikrai nesuprantu, kodėl tėvui niekas nepasiūlė pasikalbėti su specialistu.
Juk savaime aišku, kad kiekvienas žmogus ims nerimauti išgirdęs apie vėžį. Juo labiau stiprus ir niekada nesirgęs.
O čia gydytojas praneša, kad esi mirtininkas, ir paleidžia namo be jokios psichologinės pagalbos: kapstykis, kaip nori“, – piktinosi moteris.
Artimieji matė, kad tėvas labai prislėgtas, bet nė vienas iš jų nepagalvojo apie netrukus įvyksiančią tragediją.
„To visai nebuvo įmanoma įsivaizduoti. Mūsų tėvo būdavo visur pilna – kito tokio gyvybingo, linksmo ir optimistiško žmogaus nesu sutikusi“, – verkdama kalbėjo duktė Dalia.
Kažkuriam iš namiškių tėvas prasitarė, kad po švitinimo nuslinks plaukai. Buvo akivaizdu, kad jis nuolat galvojo, kas jo lauks po operacijos, bet su namiškiais savo nerimu jis nesidalijo ir paguodos neprašė.
Nesuvokė, jog rengiasi išeiti
P.Tubis savo naštą stengėsi pakelti tyliai. Vyras beveik nekalbėjo apie ligą su šeimos nariais, bet ėmėsi tvarkyti ūkinius ir teisinius reikalus.
„Mama manė, kad tėvas pats susidoroja su išgyvenimais, ir nesistengė klausinėti nenorėdama sukelti nereikalingo jaudinimosi. Tėvų namuose gyvena viena iš anūkių. Jie nebuvo vieni, tačiau tai neišgelbėjo“, – sakė Dalia.
Sausio 4 dieną kartu su sūnumi Remigijumi P.Tubis išvažiavo į Šiaulius išregistruoti parduoto automobilio.
Žmona Vida nejautė jokio nerimo, nes buvo įsitikinusi, kad vyras skuba sutvarkyti visus reikalų prieš operaciją.
„Dabar mes visi kaltiname save, kad neatsiminėme, kaip tėvas prieš kelerius metus lankė onkologine liga sergantį kaimyną, kuriam po operacijos buvo išvesti vamzdeliai į išorę, ir parėjęs sakydavo: „Šitaip kankintis nėra baisiau. Jau verčiau savo noru tokį gyvenimą baigti“, – prisimena Dalia.
Senelį gelbėjo anūkė
Abu vyrai grįžo iš Šiaulių sutvarkę automobilio dokumentus. Buvo maždaug 12 valanda dienos.
Namiškiai netrukus išgirdo į kiemą išėjusios Vidos riksmą. Moteris ėjo tvarto link ir tarpduryje pamatė pasikorusį vyrą.
„Anūkė Ievutė pamatė, kad močiutė suklupo kieme rėkdama: „Greičiau neškite peilį!“ Mergaitė pati nupjovė virvę, nes kiekviena akimirka buvo svarbi.
Tačiau senelio ji neišgelbėjo“, – verkdama pasakojo Dalia.
Vėliau P.Tubio vaikai išsiaiškino, kad Kupiškio rajone sulaukti skubios psichologo pagalbos nėra realu. Tik du kartus per savaitę į miestą atvažiuoja specialistas iš Pakruojo. Į konsultaciją užsirašęs ligonis sulaukia priėmimo maždaug po dviejų mėnesių.
Svarbu mažinti nerimą ir didinti viltį
Valija Šap
Medicinos psichologė
„P.Tubio atvejis parodo, kad mirtį pasirenka ne vien asocialūs asmenys, kaip įprasta manyti, bet ir motyvuoti, gyvybingi, tikslą turintys žmonės.
Kiekvienas žmogus nori gyventi, tačiau kartais tiesiog nebegali pakelti dvasinio skausmo ir mano, kad mirtis – vienintelė galimybė nutraukti sielos kančias.
Susidūrus su vėžio diagnoze žmogų užplūsta nerimas ir viltis. Labai svarbu, kad bendraudami su ligoniu mažintume nerimą ir didintume viltį.
Kaip paguosti ar suteikti stiprybės sergančiam, kaip gebėti ir rasti laiko gydytojui bendrauti su pacientu taip, kad nebūtų mirtį pranašaujanti diagnozė paskelbta vartojant šaltus žodžius?
Viltis, kad kas nors gali pasikeisti, rusena iki paskutinės gyvenimo minutės, todėl beveik kiekvienas, nusprendęs nutraukti savo gyvybę, duoda vienokius ar kitokius ženklus apie planuojamą žingsnį artimiesiems ar medikams, tad labai svarbu mokėti tuos ženklus atpažinti ir kuo skubiau suteikti žmogui reikalingą pagalbą.“
Ligonis pasirinko kraupią mirtį
* Nenorėdamas dar sykį patirti išgyventų kančių po onkologinės operacijos itin skausmingą mirtį 2006 metais pasirinko kaunietis 60 metų Alvydas Palčinskas.
* Paskutinės stadijos odos vėžiu sergantis vyras specialiai sukėlė didžiulį sprogimą ir gaisrą Kaune, Vilijampolės transformatorinėje.
* Vyras dirbo Kauno filialo Eksploatacinės tarnybos viršininku. Šiurpų būdą pasitraukti iš gyvenimo pasirinkęs kaunietis buvo šešiskart Lietuvos ir triskart Baltijos šalių fechtavimosi čempionas.
* Savižudybės išvakarėse A.Palčinskas buvo linksmas, gyvai bendravo su artimaisiais. Bet naktį iš neseniai iškilusio gumbo pradėjo tekėti kraujas. Kraujavo iš tos vietos, kurioje nustačius vėžį prieš metus buvo išoperuotas auglys.
