Judraus vaiko gyvenimas Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) pakraštyje, nors ir lydimas sutrikusios raidos problemų, visiškai apsivertė prieš dvejus metus.
Tą dieną 11-metį Justą po apsilankymo pas masažuotoją iš Šakių į namus automobiliu „Volkswagen Golf“ vežė jo močiutė Kristina. Berniuko motina Ilona Kirvelienė sėdėjo mašinos gale.
Į jų automobilį rėžėsi neįgalaus pensininko vairuojama mašina. Stipriausias smūgis kliuvo į tą „Volkswagen Golf“ pusę, kurioje sėdėjo Justas. Jo močiutė bei motina didelių traumų išvengė. Per avariją berniukui buvo stipriai sužalotas plautis. Vaikas tapo prie lovos prikaustytu ligoniu.
Ligoninė tapo namais
Po susidūrimo išsiskleidusi oro pagalvė stipriai trenkėsi Justui į krūtinę, aplamdytame automobilyje įstrigo vaiko kojos.
„Mums į pagalbą atskubėjo daug žmonių. Jie atplėšė sėdynę ir iškėlė Justą. Vaikas nereagavo į nieką, nors sąmonės, atrodo, nebuvo praradęs.
Gelbėtojai atvyko labai greitai, tačiau nesulaukėme medikų.
Buvęs mūsų seniūnas Vincas Alfredas Puida savo mašina mus vežė į ligoninę. Greitosios pagalbos automobilį sutikome ties Šakiais“, – pasakojo „Lietuvos rytui“ berniuko močiutė Kristina.
Sužalotas Justas Kauno klinikų Reanimacijos skyriuje gulėjo dvi savaites ir po to buvo išleistas į namus.
„Kai parvažiavome, kiekvieną dieną viskas ėjo tik blogyn. Sūnus nieko nevalgė, nieko nenorėjo ir galiausiai vieną dieną nustojo kvėpuoti, – prisimena Ilona. – Vėl atsidūrėme Kaune ir klinikų Reanimacijos skyriuje gyvenome septynis mėnesius. Šis skyrius tapo mūsų namais.“
Patyrė sunkų gimdymą
Gyvenimo tarpsnį iki avarijos Ilona vadina „kai buvome sveiki“, nes problemos dėl sutrikusios vaiko raidos tuomet buvo ne tokios skaudžios kaip dabar.
Moteris iki šiol su nuoskauda prisimena, kaip ji Šakių ligoninėje gimdė sūnų, kuriam šių metų lapkritį sukaks keturiolika.
„Justas buvo didelis kūdikis, svėrė per 4 kilogramus, buvo 60 centimetrų ūgio. Reikėjo cezario pjūvio, tačiau niekas neketino jo daryti. Medikės man pareiškė: „Karvės išgimdo, ir tu išgimdysi.“
Manau, kad Justas patyrė gimdymo traumą, todėl sutriko jo raida. Jis vėliau pradėjo vaikščioti ir kalbėti. Kai buvo septynerių, jam įtarė epilepsiją, nes pradėjo drebėti rankytė. Gydėmės Kaune ir po to penkerius metus nebuvo didelių problemų.
O po avarijos jis visas ėmė drebėti. Epilepsijos diagnozė nepasitvirtino, tačiau medikai taip ir nenustatė priežasties, nors labai stengėsi“, – sunkiais prisiminimais dalijosi Ilona.
Nekalba, tačiau juokauja
Dabar Justas negali pajudinti nei rankų, nei kojų, yra maitinamas per tiesiai į skrandį įstatytą zondą. Iki sužalojimo judrus ir šmaikštus berniukas lakstydavo ir važinėdavo dviračiu, dievino savo mokytoją Laurą.
Prie patalo prikaustytas paauglys negali kalbėti, nes prijungta kvėpavimo įranga, be kurios jis negali būti nė sekundės.
Ypač stiprų ryšį su motina jaučiantis berniukas su ja susikalba mimika ir akimis.
Ilona juokiasi, kad puikiai girdintis ir viską suprantantis Justas neprarado humoro jausmo.
„Aš nuolat seku aparatų rodmenis. Kai pastebiu, jog ima trikti širdies darbas, suprantu, kad Justui kažką skauda. Tada klausinėju: „Ranką, koją?“ Jis vis purto galvą. „Pilvą?“ O jis man kyšteli liežuvio galiuką. Suprask: „Atstok, mama, neklausinėk.“
Mudu ir dabar, ir anksčiau – visur kartu. Būdavo, einame per miestelį susikibę už rankų, o jis šaiposi: „Mes, mama, kaip kavalierius su pana.“
Negaliu jo palikti su niekuo. Kartą mane mama išleido į kirpyklą. Tik nuvažiavau, skambina: „Širdies darbas trinka.“ Nenustebau: manęs namuose nėra, ir Justui neramu. Todėl man negali padėti nei socialiniai darbuotojai, nei kas nors kitas“, – be jokio apmaudo ar nuovargio balse pasakojo Ilona.
Tėvas išsižadėjo sūnaus
Moteris su raidos bėdų turinčiu sūnumi liko viena, kai jam buvo dveji.
„Mes dažnai važinėdavome į sanatorijas, tekdavo pagulėti ligoninėje. Kartą sanatorijoje iš vyro gavau žinutę, kad jam toks vaikas nereikalingas. Buvęs sutuoktinis išvažiavo į kitą rajoną, sukūrė naują šeimą“, – kalbėjo Ilona.
Kol sūnus lankė darželį, ji, baigusi tuometį Kauno maisto pramonės technikumą, dirbo. Vėliau Justo negalavimai pakeitė gyvenimą, teko atsisakyti darbo.
Viename iš dviejų mažyčių Ilonos namų kambarėlių, kaip juokauja moteris, įrengta reanimacijos palata. Justas guli funkcinėje lovoje. Šalia jos – oro drėkintuvas, plaučių ventiliavimo aparatas, per kurį berniukas kvėpuoja, antklodė pridengia maitinimo zondą.
Pravirkdė gausūs aukotojai
„Man yra geriau duoti, negu prašyti. Niekada nesikreipiau jokios pagalbos, kol nesužinojau, kad yra labai brangus aparatas – kosulio asistentas, kuris gali padėti mano vaikui. Dėl jo aš padarysiu viską. Tik nežinojau, nuo ko pradėti. Bankas man nedavė paskolos.
Apie mano problemas sužinojo Kudirkos Naumiesčio seniūnaitis Vaidas Bagdanavičius. Jis labai greitai ir nuoširdžiai organizavo pagalbą“, – su dėkingumu kalbėjo Ilona.
V.Bagdanavičiaus paraginti Kudirkos Naumiesčio gyventojai aukojo ir per atlaidus, ir per miestelio šventę.
„Kai pamačiau, kaip per šventę aukojo žmonės, verkiau“, – jaudindamasi prisimena Justo močiutė Kristina.
Miestelio bendruomenė bene pirmą kartą taip stipriai surėmė pečius. Pro aukų dėžutę nepraėjo ir tie, kurie patys sunkiai verčiasi.
Kudirkos Naumiestyje gimusią ir augusią Iloną sujaudino ištiesta bendruomenės ranka. Moteris teigė esanti dėkinga už kiekvieną litą.
V.Bagdanavičius apėjo daugybę Šakių ir Vilkaviškio rajono įmonių, ūkininkų.
Padėti berniukui nusprendė ir Šakių komisariato darbuotojai. Jie paaukojo beveik pusę tūkstančio litų. Šakių savivaldybė pažadėjo skirti 5 tūkst. litų.
Kaltininkas palūžo
Ilona ir jos motina iš avarijos kaltininko neprašė atlyginti žalos: „Mes nesibylinėjome. Po nelaimės buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau vėliau jį nutraukė, nes mes kaltininkui atleidome.
Jis iš pradžių skambindavo ir teiraudavosi apie Justo sveikatą, o po kiek laiko sužinojome, kad nusižudė.“
