44 metų Lana M. (pavardės ji nenorėjo skelbti dėl saugumo. – Red.) su keturiolikmete dukterimi Marija apsistojo Utenoje pas savo buvusį vyrą lietuvį ir jo tėvus. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Jei suirutė Ukrainoje užsitęs, Lana neįsivaizduoja, kaip toliau pakryps jos gyvenimas. Apie galimybę ilgesniam laikui pasilikti Lietuvoje moteris negalvojo – su savimi atsivežė tik būtiniausius daiktus.
Doneckietės gydytojos tėvas – lietuvis, tačiau iš mūsų šalies jis išvyko būdamas labai mažas, motina – rusė.
Lana gimė Latvijoje. Vėliau persikėlė į Donecką, ten tėvas gavo darbą. Iki šiol tame mieste gyvena visi Lanos artimieji.
Jos duktė Marija mokosi ukrainietiškoje mokykloje – kartu su rusais ir ukrainiečiais, gruzinais, armėnais, žydais. Paauglė pavasarį baigė aštuntą klasę, bet neįsivaizduoja, kokiomis sąlygomis mokysis rudenį.
„Dar neseniai mano dienos slinko ramiai.
Turiu puikų butą, mėgstamą darbą, draugų. Iki atostogų stengiausi gyventi įprastai. Tačiau nežinau, kaip bus, kai sugrįšiu“, – kalbėjo Lana.
– Kaip pasikeitė Doneckas per pastaruosius mėnesius? – paklausiau atostogaujančios medikės.
– Apie siaubingą karą puikiausiai žinote, ką čia nauja papasakosi.
Miesto gatvėse beveik neliko automobilių. Gyventojai ėmė slėpti transporto priemones, kad separatistai jų neatimtų.
Daug kartų vairuotojai kelyje buvo išlaipinti iš automobilių ir galėjo pasiguosti nebent tuo, kad liko gyvi.
Pastaraisiais mėnesiais į Donecko gatves išriedėjo seni sovietiniai automobiliai.
Iš pradžių toks reginys stebino, bet vėliau supratau, kad žmonėms reikia kokiu nors būdu važinėti po didelį miestą, todėl jie taip ir daro nebijodami prarasti senų „geldų“.
Donecko miesto tinklalapyje netrūksta pranešimų apie dingusius žmones. Daugelis prasideda maždaug taip: „Padėkite surasti šį vyrą. Prieš dvi dienas išvyko automobiliu ir negrįžo.“
Po darbo žmonės skuba namo ir vakare stengiasi nekišti nosies į gatvę, kad nepatektų į kokį nors susišaudymą.
– Kokios nuotaikos tvyro tarp įvairių tautybių Donecko gyventojų? Ar karas nesupriešino kaimynų, draugų?
– Mano darbovietėje stengiamės elgtis išmintingai, apie politiką vengiame kalbėti.
Tačiau mano sesers darbovietėje dauguma yra nusiteikę prorusiškai. Ji guodėsi, kad labai sunku dirbti, ypač kai diena prasideda kai kurių žmonių džiūgavimu: „Mūsiškiai numušė lėktuvą.“
Neretai miestiečiai jėga verčiami prisidėti prie separatistų.
Prieš išvykstant į Lietuvą skambino draugė ir pasakė, kad ant tilto buvo sustabdytas maršrutinis autobusas, iš kurio buvo išvesti visi vyrai. Juos nuvedė į šalia stovintį autobusą ir kažkur išvežė.
Kita pažįstama pasakojo, kad nežinia kur buvo išvežti vyrai, sugauti prekybos centre.
Vakare žmonės užsidarę namuose. Devintą valandą važiavau per miestą ir mačiau tik tris automobilius. Doneckas miręs.
– O į namus banditai nesiveržia?
– Išvažiavau ir nežinau, kas nutiks mano butui.
Tiesa, prieš išvykdama negirdėjau, kad būtų plėšiami butai. Tačiau labai dažnos vagystės iš parduotuvių, neretai žmonės apiplėšiami gatvėse.
– Ar pasitaikė prievartos atvejų?
– Visko būna. Tinklalapyje apie tai rašoma. Netgi duktė mane perspėjo: „Mama, nedrįsk segėti sijono, nes bus matyti kojos.“
Jau ilgą laiką mūviu džinsus arba kelnes, apsirengusi sportinį džemperį. Eidama į gatvę nesipuošiu jokiais papuošalais, neimu daugiau pinigų.
Kartą su dukterimi iš parduotuvės į namus nešėmės produktus ir išvydome iš priekio atvažiuojantį automobilį.
Jame sėdėjo triukšmingi, agresyvūs vyrai, per atvirus langus kyšojo automatai. Ginklai buvo nukreipti tiesiai į mus.
Vienas banditas išrėkė: „Na, ir kada jūs, kalės, pagaliau prisirysite?!“ Tąkart jie nuvažiavo savais keliais, bet galėjo viskas baigtis ir kitaip.
Duktė tapo labai jautri. Jai keturiolika metų, aš jos vienos į gatvę neišleidžiu. Bijau. Marija pradėjo blogai miegoti, jai išsivystė nuolatinio nerimo būsena. Vakarais aš jai duodu valerijono.
Ir būti namuose, ir išeiti į miestą baisu. Tačiau gatvėje vis tiek saugiau, nes matydamas žmones, veikiančias parduotuves jautiesi ne toks vienišas.
– Ar lengvai jums pavyko išvykti iš Donecko?
– Tik per stebuklą gavome traukinio bilietus iki Kijevo.
Mums pasisekė, nes prikabino papildomą vagoną.
Daugelis įsibaiminusių Donecko gyventojų kažkur išvyko. Juk dabar vasara, atostogų metas.
Tie, kurie turi daugiau pinigų, išvažiavo į kurortą prie jūros arba, kaip mes su dukterimi, – pas gimines į užsienį.
Tačiau tūkstančiai žmonių neturi galimybės nors trumpam pasislėpti nuo to siaubo.
– Utenoje tikriausiai atsigavote?
– Labai patinka ramybė. Ir Marija čia su malonumu vasaroja. Su savo buvusiu vyru, kuris yra lietuvis, atsitiktinai susipažinome Ukrainoje. Jis ten lankėsi verslo reikalais.
Susituokę gyvenome Ukrainoje, bet labai dažnai atvažiuodavome į Lietuvą.
Likimas taip susiklostė, kad santuoka iširo, bet esame civilizuoti žmonės, palaikome normalius santykius.
Todėl visas vasaras su dukterimi praleidžiame Utenoje.
Prisimenu, vieną dieną ėjome su dukterimi per ištuštėjusį Donecką ir ji ištarė: „Mama, pažiūrėk, koks aukštas dangus. Toks būna tik Pabaltijyje arba miške. Ir oras kvepia kaip Lietuvoje.“
Tada graudžiai šyptelėjau. Juk Donecko gatvėse beveik neliko transporto, daug įmonių nedirba. Kol veikė visi fabrikai, šachtos, nuo smogo dangus atrodydavo plieninis.
Plačiau apie įvykius Ukrainoje – p. 11
