Prieš 100 metų atokiame Žemaitijos kaime mažoje vieno kambario troboje su penkiais vaikais gyvenanti našlė išgirdo beldimą į duris. Jas pravėrusi išvydo vos ant kojų pastovintį apiplyšusį, sunkiai sergantį vokiečių kareivį. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Nepabūgusi moteris įsileido pavargėlį į namus. Pastūmė vaikų loveles į kambario pašalį ir pataisė guolį ligoniui.
Vilniuje ji buvo lankiusi akušerių mokyklą, išmanė mediciną ir nesunkiai nustatė, kad vyras serga šiltine. Anuomet ta mirtina užkrečiamoji liga žaibiškai išguldydavo ištisus kaimus.
Nebuvo nei vaistų, nei gydytojo. Našlė rūpinosi kareiviu, gydė, kaip išmanė, ir maitino tuo, kas nuo vaikų burnų likdavo.
Įvyko stebuklas – kareivis pasveiko, vieną dieną padėkojo ir išėjo.
Po kelių mėnesių į kiemą įlėkė keliais žirgais pakinkytas didžiulis brezentu dengtas vežimas. Jį vadeliojo tas pats išslaugytas kareivis.
Nustebusi našlė, glausdama prie savęs pulką vaikų, netikėjo savo akimis matydama, kaip vokietis traukia iš vežimo antklodes, pagalves, puodus, namų rakandus, pilnas maisto dėžes ir neša į trobą.
„Mano šeima iš Vokietijos atsiuntė jums dovanų atsidėkodama už jūsų gerumą“, – apstulbusiai našlei pasakė vyriškis ir, atidavęs pagarbą, išrūko iš kiemo.
Šimtametė gerumo pamoka
„Ta moteris buvo mano močiutė, o vienas iš jos penkių vaikų – mano mama, – pasakojo 87 metų A.Adamkienė. – Močiutė pati jos nepasakodavo, nes sakydavo: ne tam darai gera, kad kiti žinotų.
Tą istoriją, kuri man vaikystėje taip pat priminė pasaką, pasakodavo mama. Bet ne per dažnai.“
Močiutė Almai dažniau pasakodavo apie tuos, kurie jai pačiai buvo padarę gera.
Per Pirmąjį pasaulinį karą ji su šeima turėjo pasitraukti iš Lietuvos į Ukrainą. Šioje šalyje nuo širdies infarkto mirė jos vyras, Almos senelis. Kai močiutė su penkiais vaikais po karo grįžo į Lietuvą, namų neberado.
O vaikus reikėjo aprengti, maitinti, leisti į mokyklą. Išsilaikyti jai padėjo geri kaimynai, kuriuos ji nuolat prisimindavo.
„Todėl aš jau nuo mažens supratau, kad nereikia laukti padėkos už gerus darbus. Geriausia padėka – tą gerumą perduoti kitiems“, – tikino pašnekovė, mintimis nuklydusi į net šimtmečio senumo savo motinos vaikystės laikus.
Tuo gerumu ji penkiolika metų dalijosi ir Lietuvoje.
Šalia – galantiškasis vyras
Adamkams iš JAV grįžus į Lietuvą, per penkiolika metų daug visko įvyko – ir džiugaus, ir skaudaus.
Prabėgo dvi prezidentavimo kadencijos, 101 metų sulaukusi čia mirė A.Adamkienės mama, o V.Adamkų užklupo sunki liga.
Tačiau „Lietuvos ryto“ žurnalistę pasitikusi žydinčių gėlių apsuptame name Turniškėse ponia Alma nė iš tolo nepriminė nuo darbų ir amžiaus naštos pavargusios moters.
Kaip visada elegantiška ir pasitempusi, ji pasitiko dėmesingu žvilgsniu ir draugiška šypsena. Nuovargio nė šešėlio, nors iš vakaro buvo ilgokai vakarota Dainų šventėje.
Po kelių valandų ji turėjo važiuoti į Alytų, kur už labdaringą veiklą jos laukė apdovanojimas – to miesto garbės pilietės vardas.
Nepaklausiau, bet turbūt neapsirikau, kad didžiausias A.Adamkienės geros nuotaikos kaltininkas – šalia besisukiojantis jos vyras.
Vėžį įveikęs prezidentas – vėl stiprus, energingas, kaip visada galantiškas ir taikliai pajuokaujantis.
Pusbalsiu padėkojau jam už tai, kad mūsų sąmokslas pavyko. Kad norėsiu pakalbėti apie fondo veiklą, A.Adamkienė iš vyro sužinojo tiktai tada, kai mano automobilis sustojo prie apsaugos posto pastato Turniškėse.
„Nesakiau anksčiau, nes ji būtų kaip visuomet išsisukusi“, – pajuokavo 87 metų V.Adamkus ir paliko mus pasikalbėti.
Kastinys buvo peršviestas
Iš rankinės ištraukiau savo dovaną – pagal mamos receptą prieš valandą susuktą žemaitišką kastinį. Tačiau jo išvaizda buvo jau nebe ta. Sušilęs jis česnakų kvapą pradėjo skleisti jau prie įvažiavimo į Turniškes, kur yra apsaugos postas.
Nors ir turėję informaciją, kad žurnalistė atvyks pas kadenciją baigusį prezidentą, apsaugos darbuotojai tvirtino negalintys įleisti manęs su automobiliu. V.Adamkaus namo kiemas matyti vos už kelių dešimčių metrų.
„Tokia tvarka, V.Adamkus tam turėjo gauti leidimą iš Prezidentūros“, – paaiškino apsaugos darbuotojas.
Negana to, turėjau užeiti į jų postą, kur mane peršvietė.
Negana to, ir kastinys buvo peršviestas rentgeno aparatu. Kas liko iš mano saulėje perkaitusio rentgenu apšvitinto kastinio?
Apsauga – sustiprinta
Kai V.Adamkus ėjo prezidento pareigas, apsaugos posto buvo nelikę.
Kurį laiką galėjai skersai visas Turniškes nestabdomas pervažiuoti, svečiams prezidento namus parodyti.
Bet postas vėl grįžo į savo vietą, bet jau ne būda, o tvirtas statinys.
Kai prezidente tapo Dalia Grybauskaitė, buvo sustiprinta patikrinimo įranga, sukurti griežti reikalavimai leidimams į Turniškių teritoriją.
„Nuo ko jūs čia taip saugotės, ko taip bijote?“ – paklausiau darbuotojų, bet jie solidariai tylėjo.
Vyras neleido sustoti
– Uždarėte savo labdaros fondą, ar jums nestigs veiklos?
Ką veiksite namuose? Juk jūsų vyras nuolat užsiėmęs, jo veiklos nesutrukdė net liga, – paklausiau A.Adamkienės.
– Jau pakaks. 15 metų – ilgas laikas. Norėjau fondą uždaryti jau tada, kai jis atšventė dešimtmetį. Bet vyras paprieštaravo: „Kokia čia data, dešimt metų – mažai.“
Tada prasitariau norinti veiklą nutraukti po 13 metų. Bet Valdas vėl buvo prieš: „Ką tu, Alma, 13 metų yra visai netinkamas laikas. Reikėtų po 20 metų.“
Pagaliau pati nusprendžiau, kad tas laikas jau atėjo.
Paprašiau, kad būtų atliktas auditas, kaip kasmet. Ir nuo liepos 1 dienos A.Adamkienės fondas veiklą baigė.
Beje, ir mano jėgos jau ne tos, ir Valdo sveikata buvo pašlijusi. Nenorėčiau fonde dirbti tik formaliai. O namie moteriai veiklos visada pakanka.
Viską jau darau lėčiau, tad po 15 metų pats laikas pabaigti, – nusišypsojo pašnekovė, o aš jos balse stengiausi išgirsti apgailestavimo dėl praėjusio laiko, liūdesio gaidelę. Bet neišgirdau.
– Prisimenu jus prieš 15 metų. Per V.Adamkaus rinkimų kampaniją mačiau jus ir pavargusią, ir sutrikusią, supamą nepažįstamų žmonių, daugiau besiklausančią nei kalbančią.
Jūs grįžote į gimtinę, bet joje negyvenote beveik 50 metų, gal ne viską ir supratote.
Žmonėms buvote amerikonai. Turbūt nebuvo lengva apsiprasti.
Ar iškart mąstėte, kokia turėtų būti pirmosios Lietuvos ponios veikla? Juk tokios tradicijos mes dar neturėjome.
– Amerikoje įprasta, kad prezidentų žmonos užsiima labdara ir daug padaro. Maniau, ir aš taip darysiu.
Kai buvo mūsų su Valdu išleistuvės Čikagoje, moterų klubo narės įteikė čekį: „Žinome, kad panaudosi geriems tikslams.“ „Kokiems?“ – susimąsčiau jau būdama Lietuvoje. Žinoma, reikėtų kam nors padėti.
Buvo įprasta remti našlaičius. To ir reikėjo, ir gražiai skambėjo. Bet aš tada apsisprendžiau remti kaimo mokyklas.
Mokyklai parūpino ir karvę
– Kodėl jūs pasirinkote globoti kaimo vaikus, o ne, pavyzdžiui, senus apleistus žmones?
– Prieš viešai pasakydama, kad ketinu globoti kaimo mokyklas, mąsčiau ir apie kaimo senukus.
Su Valdu anuomet daug važinėjome po Lietuvos kaimus. Lankėmės ir senelių namuose.
Šiurpas ėmė, kokiomis sąlygomis jie gyvena. Visą gyvenimą jie sunkiai dirbo kolchozuose, kad vaikams galėtų padėti, kapeiką sutaupyti. O dabar, kai nebėra jėgų, guli visų apleisti. Kokia neteisybė, kaip žiauru.
Bet pasirinkau ateitį – vaikus. Jei jie išaugs geroje aplinkoje, jei jus, kad jie mums rūpi, patys bus kitokie, tęs tą gerumo giją – padės ir saviems, ir svetimiems tėvams. Ir nesigailiu savo pasirinkimo.
– Prisimenate pačią pirmąją kaimo mokyklą, kurią aplankėte?
– Dabar nebeprisimenu kaimelio pavadinimo. Buvo ruduo, šalta, lijo.
Atvedė mus prie tipiško kaimo namo. Įėjome į vidų – visur pristatyta puodų su vandeniu. Ką jie daro – gal vaikus moko praustis? Pasirodo, visur per stogą lyja į vidų. Įvedė į vienintelę sausą patalpą, kur visi mokiniai glaudėsi.
Vaikai buvo paruošti – šoko, dainavo mums. Mes, svečiai, sėdėjome ant suolo prie lango. Ir jaučiau, kaip vėjas pučia man į nugarą pro lango plyšius.
Grįžome vakare namo ir aš jau žinojau, ką darysiu, nors dar fondo nebuvau įregistravusi.
Kiek tuo metu turėjau pinigų, panaudojome tos mažos mokyklos remontui.
– Tokių mažų mokyklų Lietuvoje buvo gal ne vienas šimtas. Kaip atsirinkdavote tas, kurioms padėdavo jūsų labdaros fondas?
– Iš pradžių į visas savivaldybes išsiuntinėjome laiškus klausdami, ar yra mokyklų, kurioms labai reikia pagalbos?
Iš visų atsiliepė tik penkios! Matyt, nežinojo, kas čia bus, kaip padės? Žmonės ir manęs nepažinojo, tais amerikonais nelabai tikėjo.
O kai viena kita mokykla gavo paramą, įsidrąsino pagalbos prašyti ir kitos. Daugiausia dirbome gal su 45 kaimo mokyklomis.
– Supratau, kad fondo pagalba buvo labai konkreti, o ne išrašytas čekis?
– Būtinai. Ir būdavo atsiskaitoma tik pervedimais iš banko pagal atliktų darbų sąskaitą. Labai bijojau, kad nebūtų kokio neskaidrumo. Ačiū Dievui, taip niekada neatsitiko.
O su tais labdaros čekiais buvo bėda. Iš pradžių mūsų fondui aukojo tik Amerikos lietuviai. Ir, kaip Amerikoje yra įprasta, siųsdavo čekius. Lietuvoje bankai dar jų neišgrynindavo. Reikėjo kažkaip susitvarkyti, daug padėjo Našlaičių fondas iš Amerikos.
Į mūsų fondo teikiamą pagalbą žiūrėjome ūkiškai. Pagalba mokykloms buvo ne tik suremontuoti stogai. Viena mokykla parašė graudų laišką apie karvutę.
Vaikai į pamokas susirinkdavo iš toli, ne visi pavalgę pusryčius. Mokykla laikė karvę, kad vaikams galėtų pusryčiams duoti stiklinę pieno, sūrio, varškės. Bet atsitiko nelaimė. Karvė pastipo. Teko padėti – nupirkome mokyklai kitą karvę.
Po pamokų būdavo užsiėmę
– Girdėjau, kad kaimo mokyklose atsirado ir A.Adamkienės vardu vadinami poilsio kambariai?
– Važinėdami po mokyklas pastebėjome, kad autobusiukas vaikus suveža rytą, o išveža pavakare.
Anksčiau pamokas baigę pradinukai neturėdavo kur dingti. Vienos mokyklos leisdavo nueiti pabūti į bažnyčią. Bet vaikai ten patriukšmaudavo, gal žemių prinešdavo, tad bažnyčiose nelabai jų laukdavo, duris užrakindavo.
Mes sumanėme vieną mokyklų kambarį suremontuoti, suvežti stalų, žaislų, knygų, kad vaikai galėtų ten leisti laiką.
Samdydavome ir moterį iš kaimo, kad vaikus prižiūrėtų. Susitardavome su kaimo ūkininkais, kad paaukotų vaikams maisto, vaisių, daržovių. Taip ir atsirado tų poilsio kambarių. Džiaugiuosi ta idėja.
Vyresniems vaikams sumanėme įsteigti sporto kambarius. Mat pastebėjome, kad aukštesni berniukai kūprinasi. Specialistai mums paaiškino, kad taip yra dėl senoviškų mokyklinių suolų, kurie jau netinka aukštesniems vaikams.
Nupirkome modernių suolų. Bet specialistai patarė jiems ir sportuoti, daryti mankštą.
Atsimenu, net iš Prancūzijos atvežėme įvairių prietaisų, kurių dar nebuvo net sporto centruose. Sporto kambarius panoro lankyti ir vyresni kaimo gyventojai. Ar ne puiku?
Man buvo keista, kad vaikai ir mokytojai dar rašo ant mokyklinių lentų kreida, nuvalo šlapiu skuduru. Užsienyje tokių lentų neteko matyti. Nupirkome modernių lentų.
Į viską žvelgėme ūkiškai, praktiškai, kad vaikai realiai pajustų, jog jais yra rūpinamasi.
Iš valstybės neprašė nė cento
– Tai, ką ėmėtės daryti, Lietuvoje daug kas buvo nauja?
– Taip. Šalis tik stojosi ant kojų, visko trūko. Iš valstybės, iš švietimo ministerijos mes neprašėme nė cento.
Visą pagalbą teikėme tik fondo lėšomis. Per 15 fondo veiklos metų kaimo mokykloms mes panaudojome 15 milijonų litų. Tai didžiuliai pinigai.
– Praėjo 15 metų. Kaip, jūsų nuomone, pasikeitė tie žmonės, kuriems dar reikia pagalbos, ir tie, kurie teikia pagalbą?
– Žmonių, kuriems reikia pagalbos, bus visada, jie tokie patys.
Bet mane labai džiugina, kad pasikeitė žmonės, kurie aukoja. Jie supranta, kad reikia padėti.
Iš pradžių fondui aukojo tiktai Amerikos lietuviai. Atėjo metas, kai jiems pasakiau: „Ačiū, daugiau čekių nebesiųskite. Mus jau remia Lietuvoje.“
Buvau laiminga, kad į labdaringą veiklą įsitraukė tiek daug ir privačių žmonių, ir įmonių.
Aukoja ne tik mūsų fondui, bet ir kitiems. Mane labai džiugina, kad Lietuvoje labdara, prievolė padėti tapo gyvenimo būdo dalimi.
Įsitikino lietuvių gerumu
– Su vyru lankėtės Dainų šventėje – atrodė, ten buvo suplaukusi visa Lietuva. Visi atrodė vieningi ir draugiški.
Tačiau pasibaigus šventėms neretai vėl kaimynas kaimynui tampa priešu, o brolis pakelia ranką prieš brolį dėl aro žemės. O kokią Lietuvą jūs matote šiandien?
– Lietuviai yra geri, geros širdies, linkę vienas kitam padėti. Ir pokariu Sibire, ir dabar. Geriausias įrodymas man buvo ir mūsų fondo veikla.
Vienintelis dalykas, kuris mums kenkia, – pavydas. Jei jo nebūtų, išvengtume daugybės nesusipratimų.
– Kokį šviesiausią momentą šiandien prisiminsite iš savo labdaros fondo veiklos?
– Mane labai džiugina mūsų fondo pradėta knygų akcija.
Kaimo mokyklos, bibliotekos neturi iš ko nusipirkti naujų knygų, o tos, kurias turi, kartais sudilusios iki trupėjimo.
Pasiūlėme, kad žmonės suneštų jau perskaitytas, gal dėžėse gulinčias knygas. Išvežiodavome jas mokykloms.
Vaikai turi skaityti. Nors fondas jau nutraukė savo veiklą, bet šią akciją dar tęsime porą metų, nes liko pinigų.
Labai džiaugiuosi, kad šį sumanymą perėmė ir prezidentė D.Grybauskaitė.
Suknelė virto sijonu
– O jums pačiai ar yra tekę prašyti labdaros?
– Prašyti – ne, bet gauti – taip.
Iš Lietuvos su tėveliais pasitraukėme nešdamiesi dvi kuprines ir du lagaminus.
Vokietijoje pabėgėlių stovykloje neturėjome nieko. Viską suaukojo žmonės, labdaros siuntiniai atkeliaudavo iš Amerikos lietuvių.
Prisimenu, taip ilgai teko nešioti tą pačią suknelę, kad ji net sudilo man per nugarą. Tada iš jos pasidariau sijoną.
Su tuo sijonu mane pirmą kartą ir pamatė Valdas, – nusijuokė ponia Alma, įėjus į kambarį jos vyrui.
Visą gyvenimą – neišskiriami
Susikibę už rankų abu šių svetingų namų šeimininkai, šviečiantys sidabro spalvos plaukais, išlydėjo mane per saulės užlietą kiemą. Tada susimąsčiau: net nebeaišku, kuris kurį veda, o kuris – prilaiko.
Toji Alma sunešiotu sijonėliu, kurią jaunystėje V.Adamkus pamatė lygiai prieš 70 metų, jam iki šiol liko gražiausia ir elegantiškiausia jo gyvenimo moterimi.
O šių dviejų žmonių į Lietuvos gyvenimą įaustas gerumo siūlas turi tęsinį.
