Vyras draudė saugotis nuo nėštumo Net du diplomus – žemėtvarkininkės ir teisininkės – turinti D.Janulienė Rokiškio kaimiškosios seniūnijos vairą į savo rankas paėmė prieš 4 metus.
Pirmoji snieginga žiema jai surengė organizacinių gebėjimų egzaminą. Rajono merui plaukė kaimiečių skundai dėl nepravažiuojamų kelių, seniūnija neturėjo technikos pusnims išstumdyti, teko prašyti ūkininkų pagalbos. Energinga ir veikli seniūnė su pirmosiomis, labai konkrečiomis, darbo užduotimis mikliai susidorojo.
Daug sunkiau yra tvarkytis su visai kitokio pobūdžio bėdomis.
Įžengusi į vienos daugiavaikės šeimos būstą D.Janulienė patyrė emocinį šoką.
„Motina neįgali, beveik nepaeina, 6 vaikai ir vienas ką tik gimęs lėliukas. Čiužiniai ant žemės, purvinas kūdikėlis guli baisiuose skuduruose, vanduo šuliny, tualetas lauke. Klausiu: kas čia darosi? Jie man sako, kad čia viskas gerai. Pirmą akimirką negalėjau suprasti, ar aš čia kažko nesuvokiu, ar jie. Kodėl smarkiai ligota moteris ryžtasi gimdyti, negalvodama, kas tuos vaikelius prižiūrės ir užaugins?“ – sukrečiančius įspūdžius iš apsilankymo pas kaimiečius prisiminė D.Janulienė.
Pokalbis su ligota gimdyve apie saugojimąsi nuo pastojimo irgi buvo daugiau nei keistas. Seniūnijos darbuotojos siūlė parūpinti kontraceptikų, bet daugiavaikė motina tikino, kad sutuoktinis neleidžia naudoti jokių apsisaugojimo priemonių, todėl vienas po kito ir byra vaikai.
„Problema laikinai išsisprendė, moteris išsiskyrė su despotu vyru, dabar šeima gyvena socialiniame būste, bent jau vandenį turi“, – guodėsi seniūnė.
Apie sterilizaciją užsiminti – tabu
Asocialių šeimų, kurių intymų gyvenimą reikia itin griežtai kontroliuoti, skaičius seniūnijoje svyruoja nuo 10 iki 15.
„Visose seniūnijose yra panašiai: gimdo girtuoklės, psichiškai nesveikos ar visiškai neturinčios socialinių įgūdžių moterys. Bet ši tema daugeliui yra tabu, apie ją garsiai niekas nešneka, nes tik prasižiojus apie saugojimosi būdus pasigirsta priekaištų, kad negalima drausti naujai gyvybei ateiti į pasaulį. Bet kai nelaimingo vaiko išlaikymas gula ant valstybės pečių, tada viskas gerai?“ – sakė D.Janulienė.
Seniūnė ne kartą yra kalbėjusi ir apie drastiškiausią sulaikymo nuo gimdymų būdą – sterilizaciją. Tokie pašnekesiai vyko tik specialistų – socialinių darbuotojų, pareigūnų ir vaiko teisių gynėjų susibūrime. Iš vaiko teisių apsaugos darbuotojų D.Janulienė sulaukė vienareikšmiško nepritarimo – sterilizacija esanti nehumaniška priemonė.
„O nesveikus vaikus gimdyti – ne nusikaltimas? Gamtoje yra natūrali atranka, o gimęs žmogus turi teisę visoks augti, jis gi nekaltas, kad buvo pradėtas girtų gimdytojų“, – svarstė seniūnė.
Nuveža iki gydytojo durų
Jokiose darbo pareigybėse nėra eilutės, įpareigojančios seniūną su gyventojais kalbėtis apie seksualinį jų gyvenimą ir šeimos planavimą. Tai šiek tiek nepatogi tema. D.Janulienė nepatogumo ribą peržengia ir su kaimo moterimis šnekasi net apie intymius reikalus.
Juk tokios bėdos egzistuoja, tylint jų neišspręsi. Vienas iš seniūnės rūpesčių yra žiūrėti, kad asocialios moterys be saiko neleistų nelaimingų vaikų į pasaulį. Tokioms moterims nuolat reikia aiškinti ir šviesti, padėti susiorientuoti situacijoje ir įtikinti, kad nevalia pradėti naujos gyvybės, kol jos pačios nepakeis gyvenimo būdo.
Su nemokančiomis vaikų prižiūrėti, bet beveik kasmet vis tiek su išsipūtusiu pilvu vaikštančiomis moterimis apie jų sekso reikalus D.Janulienė retai kalbasi akis į akį, pokalbis vyksta dalyvaujant socialinėms darbuotojoms.
Ypač griežtai stengiamasi kontroliuoti sunkiai psichiškai ligotas, bet intymaus bendravimo trokštančias moteris. Socialinės darbuotojos tokias akylai prižiūri, nuveža jas iki pat gydytojo kabineto durų. Pigiausia ir patikimiausia priemonė nuo nėštumo – įdėti joms spiralę.
„Čia ne mano įdirbis, o seniūnijos specialisčių patirtis. Rokiškio rajone jau daug metų dirbama“, – aiškino D.Janulienė.
Vaikeliai apledėjusiais užpakaliais
Užbėgti už akių asocialių moterų nėštumui nėra paprasta. Tokios šeimos sąmoningai nenori saugotis, vaikus gimdo vien dėl pašalpų. Seniūnė ir socialinės darbuotojos turi daugybę kartų įtikinėti, kad po 6–7 nėštumų laikas būtų sustoti.
Pas problemiškas daugiavaikes seniūnė užsuka dažnai.
„Mama jauna, aplinkui keli vaikai, butas apšnerkštas, ant vaikų kūnelių – purvo luoba. Pažiūrėjau į vonią, ten klaiku. Klausiu: kur vaikus maudote? Nė nemirktelėjusi atrėžia, kad vonelėje, kuri dabar neva stovi lauke. Ten, aišku, jos nėra. Tada artistiškai nustemba: oje, kažkas vonelę pavogė. Meluoja per akis. Baisu žiūrėt, kai žiemą tie vaikeliai pliku, beveik apledėjusiu užpakaliuku šliaužioja. Vienintelis dalykas, ko šiek tiek prisibijo tokios motinos, – būti įtrauktos į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Tada jau atsiduria po didinamuoju stiklu“, – pasakoja D.Janulienė.
Prašyti, kad tokios moterys vartotų kontraceptines tabletes ar prezervatyvus, – bergždžias reikalas. Netvarkingai ir nevalyvai gyvenančios, darbų neturinčios ir dažnai alkoholiu piktnaudžiaujančios personos kontraceptikų neįperka, o ir vengia juos vartoti. Net parūpinus nuo nėštumo saugančių priemonių nėra garantijos, kad moteris tabletes gers. Besipučiantis pilvas – garantija į vienkartinę pašalpą ir šiokias tokias motinystės išmokas bei priemokas už kiekvieną papildomai gimusį vaikelį.
„Yra šeima, kur motinai dėl visų vaikų atimtos motinystės teisės, vaikai globos namuose, o ji be sustojimo toliau gimdo. Ką su tokia daryti? Negali sakyt, kad moteris nesupranta, iš kur vaikai atsiranda, bet trūksta socialinio suvokimo. Seniūnijos darbuotojos juk nenusaugos, kad naujo vaiko nepasidarytų. Čia jau žmogiškumu ir gerumu neką paveiksi, tenka elgtis griežtai. Tariamės su medikais, lydim iki gydytojo kabineto, kad įdėtų spiralę, net palaukiam, kol procedūra bus baigta, kad moteriškė nepaspruktų“, – pasakojo D.Janulienė.
Pykstantis dėl žemės kaltos vištos
D.Janulienė Rokiškyje apsigyveno prieš 23 metus, čia atitekėjo iš Jonavos. Naujoje vietoje prigijo lengvai. Jauna žemėtvarkos ir melioracijos specialistė įsidarbino rajono savivaldybės Žemėtvarkos skyriuje. Kadangi dėl žemės reikalų dažnai atstovaudavo teismuose, sumanė toliau mokytis. Taip įgijo ir teisininkės diplomą.
Po konkurso į seniūnės postą jautėsi lyg pargrįžusi namo. Visus kaimus žinojo kaip penkis pirštus, nes dirbdama žemėtvarkoje kuravo būtent tą teritoriją.
„Sunkiausia klausyt, kai žmonės pykstasi, bandai taikyti. Kaimynai kaunasi dėl vištų ar šunų, kad bėga į kito kiemą. Vištos jų mūšyje būna tik pėstininkas, konflikto šaknys giliau. Iš darbo žemėtvarkoj, kai tekdavo tikrinti skundus, žinojau visus karštus taškus, prisimenu, kad tie žmonės daug metų kirvius galando dėl žemės. Liepsnojo nesantaikos dėl ribų: vienur dėl kelių metrų, kitur dėl poros pėdų. Daugybę metų pykusis tuos žmones vėliau įerzina ir šiaudas kieme“, – apgailestavo seniūnė.
Skausmo už kitą negali išgyventi
Daug jėgų, energijos ir emocijų D.Janulienė atidavė dėl kelių. Jų seniūnijos teritorijoje yra 300 kilometrų. Žiemą būna rūpesčių dėl sniego, pavasarį dėl duobių, o vasarą kaimiečiai skundžiasi dėl dulkančių žvyrkelių.
Viename kaime buvo baisiai prastas asfaltas, prieš kelerius metus jį užpylė žvyru, dabar gyvenvietė skendi dulkėse ir seniūnei vis primena, kad anuomet, kai buvo duobėtas asfaltas, buvę daug geriau.
Skaudžiausia situacija, kurioje D.Janulienė per seniūnavimo metus buvo atsidūrusi, tai vienos sodybos gaisras. Tą kartą namai supleškėjo iki pamatų, juose sudegė ir ligota senolė.
Buvo žiema, spigino didžiulis šaltis, ant nuodėgulių piltas vanduo buvo virtęs kraupiais varvekliais.
Gaisravietėje stovėjo sudegusios močiutės dukros šeima su mažais vaikais.
„Matai begalinį skausmą, bet negali padėti jo išgyventi“, – slogius jausmus prisiminė D.Janulienė.
Laimė, seniūnijoje gaisrai nėra dažni, per 4 metus degė 3 sodybos, kitose žmonių aukų nebuvo.
Sukūrė šimtus atvirukų
Tik pradėjusi dirbti D.Janulienė stengėsi daugiau dėmesio skirti vyresnio amžiaus seniūnijos gyventojams. Tai daryti paskatino viešnagė pas Širvintų rajone gyvenančią savo motiną.
Tą kartą mama su didžiuliu džiugesiu dukrai pasakojo, kad ją aplankė seniūnas ir pasveikino su gimtadieniu. Senai moteriai tai buvo labai reikšmingas ir jaudinantis įvykis.
„Pagalvojau, kad ir aš galiu suteikti senjorams džiaugsmo“, – idėjos griebėsi seniūnė.
Pirmais metais ji nusprendė su gimimo diena pasveikinti visus vyresnius nei 65 metų seniūnijos gyventojus. Pasirodė, kad per mėnesį reikia įsigyti per 100 sveikinimo atvirukų. Finansiškai tai būtų nepakeliama našta seniūnijai.
Kelis mėnesius D.Janulienė pati darė atvirukus, po darbo karpė, dėliojo koliažus, klijavo floristinius vaizdelius ir tokius sveikinimus siuntinėjo solenizantams.
Paskui į pagalbą ji pasitelkė ir moksleivius: per vasaros stovyklą išdalijo priemones ir prašė kurti atvirukus. Į procesą įtraukė kaimų bendruomenes, kurios padėdavo įteikti atvirukus adresatams – taip sutaupydavo pašto išlaidas.
Antraisiais metais D.Janulienė sumažino sveikinamųjų būrį, rankų darbo sveikinimus siuntė tik švenčiantiems apvalias sukaktis.
„Per tuos metus labai ištobulėjau atvirukų kūrimo srityje, bet prisipažįstu, kad išsikvėpiau. Nebeužtenka laiko. Dabar sveikiname tik itin garbingo amžiaus sukaktuvininkus“, – sakė moteris.
Gelbsti sportas ir šokiai
Geriausias poilsis nuo seniūnijos rūpesčių D.Janulienei yra sportas ir šokiai. Kad ši veikla ne tik patinka, bet ir sekasi, liudija gausybė taurių ir medalių.
Daugiausia apdovanojimų D.Janulienė surinko už baidarių žygius ir seniūnijų sporto žaidynes.
Krepšinis, figūrinis važiavimas dviračiu, smiginis, paplūdimio tinklinis – tai sporto šakos, kuriose D.Janulienė jaučiasi lyg žuvis vandeny.
Šokiai seniūnės gyvenime atsirado prieš 7 metus. Tada pamatė skelbimą, kad renkama zumbos šokių grupė. Paskambinusi nedrąsiai paklausė, ar priima ne pirmos jaunystės moteris. Prieš tai ji buvo bandžiusi treniruotis sporto klube, bet nepatiko.
Zumba – aerobikos, rytietiško judesio ir Lotynų Amerikos šokių elementų derinys D.Janulienę rimtai įtraukė. Moteris nepraleidžia nė vienos treniruotės ir, pasidabinusi prašmatniais apdarais, su kitomis šokėjomis drąsiai eina į sceną.
Leidžiasi į žygius vandeniu
„Turiu tris vaikus: sūnų, dukrą ir žentą“, – savo šeimos narius išvardija D.Janulienė.
Sūnus mokosi Vilniuje, o dukrai su vyru gyvenimas sostinėje nepatiko, jauna pora nusivylė didmiesčiu ir grįžo gyventi pas mamą į Rokiškį. Jie dabar visi gyvena po vienu stogu.
Moteris yra išsituokusi, bet šia tema viešai pasakotis nenori.
Pirmą kartą į baidarių žygį seniūnė leidosi su dukra. Vėliau įstojo į Rokiškio turizmo klubą, kartu plaukti pasikvietė draugę ir dabar daug metų į vieną baidarę sėda kartu su Rokiškio „Senamiesčio“ progimnazijos direktore Saule Kazinavičiene.
Per metus būna 4 žygiai vandeniu. Paprastai į kelionę leidžiasi apie 28–30 rokiškėnų, baidarėje sėdi po du.
Įspūdingiausias plaukimas D.Janulienei buvo pernai pavasarį Vilnele, kai srauni srovė baidarę plukdė labai greit, iš viršaus pliaupė lietus, o iš apačios į valtį tiško kunkuliuojantis vanduo.
Ilgiausias žygio metu baidare su rokiškiečiais nuplauktas atstumas yra 65 kilometrai. Tas žygis ir buvo sunkiausias, sėdę į valtis Vilniuje prie Antakalnio žiedo iš jų išlipo tik netoli Kernavės, o ten dar surengė lenktynes Nerimi prieš srovę.
Pastaraisiais metais vandeniu įveikiami kilometrai sutrumpėjo iki 30, keliauninkai ne tik lenktyniauja, bet aplanko muziejus, pasivaikščioja, pasimėgauja gamta.
