Vaikinas prieš kelis mėnesius baigė reabilitacijos programą centre „Naujas gyvenimas“. Dabar jis – vienas iš centro pagalbininkų, kuris kasdien prižiūri kitus nuo narkotikų besigydančius centro gyventojus.
Jo ateities svajonė – įkurti tokį patį reabilitacijos centrą. Kad kuo daugiau nelaimėlių būtų išgelbėti.
„Kai į reabilitacijos centrą atvažiuoja naujas žmogus, jis bent porą savaičių kenčia vadinamąsias lomkes. Jam laužo kaulus, pykina, svaigsta galva, jis alpsta. Tas vaizdas labai padeda – nė už ką nenorėčiau grįžti atgal“, - sakė Marekas.
Jis augo Vilniuje, gyveno su tėvais. Tėvas turėjo gerą darbą, uždirbdavo nuo 3 iki 5 tūkst. litų. Prieš dešimt metų tai buvo dideli pinigai. Mama dirbo pardavėja.
Vienintelis vaikino brolis 15 metų už Mareką vyresnis. Jis turi šeimą, dirba valstybinėje institucijoje. Kad nepakenktų broliui, Marekas savo istoriją pasakoja neatskleisdamas pavardės.
Pagrandukui tėvai leisdavo viską
„Gal tėvai mane labiau mylėjo?“ - kodėl brolio ir jo likimas toks skirtingas, juokdamasis svarstė Marekas.
Surimtėjęs su apmaudu pridūrė – jam viskas buvo leidžiama. Penkiolikmečiui užtekdavo pasakyti, kad jam reikia 200-300 litų, ir jis juos iškart gaudavo.
Pirmą kartą nakvoti namo vaikinas negrįžo 14-os. Naktį praleido kompiuterinėje – prisivartojo ir stūmė laiką su kompiuteriniais žaidimais.
Amfetaminas buvo populiarus. Kieme jį pardavinėjo ant kiekvieno kampo. „Visą laiką ieškodavau, kaip save realizuoti. Pasitaikė proga paragauti narkotikų. Be susimąstymo sakiau: „Gerai“, - nelaimių pradžią prisiminė vilnietis.
Paaugęs jis pradėjo lankyti klubus. Namo grįždavo kas 3 ar 4 paras.
Kieme susidarė banditėlių kompanija. Jie vagiliaudavo, svaigindavosi kartu.
Ką jie veikia šiandien? Vienas mirė kelyje, kitą užmušė girtas patėvis, trečias mirė perdozavęs narkotikų, ketvirtas – pusantrų metų sėdi kalėjime. Kiti – dirba, susikūrė šeimas.
„Daugelį sutinku. Jie nelaimingi. Kai kas važiavo ieškoti geresnio gyvenimo į Angliją, bet grįžo sudaužytom svajonėm. Kiti nežino, ką su vaikais daryti. Manau, kad aš laimingiausias iš jų – dabar užsiimu mėgstamu darbu, esu ten, kur turiu būti“, - įsitikinęs buvęs narkotikų vartotojas.
Merginos palikdavo dėl kvaišalų
Kai tėvai sužinojo, kad sūnus vartoja narkotikus, buvo šokiruoti. Jie darė viską, kad užaugintų laimingą vaiką, o jis klimpo į svaigalų klampynę.
Pradėjęs vogti iš namų, jis neteko tėvų pasitikėjimo. Tėvai ėmė slėpti pinigus, nepriimti sūnaus. Vaikino gyvenimas ėmė virsti pragaru.
500 litų per dieną – tiek reikėdavo dozėms.
Kurį laiką Marekas gyveno su drauge. Mergina buvo gavusi didelį palikimą. Už apvalią sumą jį būtų įpirkusi namą prie Vilniaus. Marekas narkotikams iššvaistė penktadalį šių pinigų.
Neapsikentusi, ji išmetė nuo kvaišalų apsvaigusį draugą į gatvę.
„Visos merginos mane palikdavo dėl narkotikų. Nelaikiau santykių svarbiais. Svarbiausia man buvo gauti dozę“, - atviravo vyras.
Jis nebevaldė savo gyvenimo. Nakvodavo rūsiuose, laiptinėse, lifto šachtose.
Kai anksčiau draugai jį ragino ieškoti pagalbos, jis priešinosi: „Ką, aš ne bachūras? Pats neišsikapstysiu?“ Važiuoti į reabilitacijos centrą jam atrodė žema.
Išmetė iš reabilitacijos centro
Pirmą kartą į reabilitacijos centrą „Naujas gyvenimas“ jis pateko bėgdamas nuo kalėjimo. Motina kviesdavo policiją, kai jis grįždavo namo. Jam buvo apie 20 metų.
„Reabilitacija man atvėrė akis. Parodė, kad galiu gyventi kitaip, kad per tikėjimą galiu eiti į priekį, realizuoti save šitame pasaulyje“, - aiškino jaunuolis.
Pirmąjį kartą, kai gydėsi, Marekas dar nelabai norėjo normalaus gyvenimo. Nenorėjo paklusti reabilitacijos centro taisyklėms. Jis pradėjo rūkyti, pavartojo narkotikų. Centro įkūrėjas Marijus jį už tai išmetė.
Keturi mėnesiai reabilitacijos ir Marekas vėl atsidūrė gatvėje. Iškart užvartojo. Atkritimas truko apie metus. Jis įsidarbino, bandė save pateisinti – vartos tik šiandien. Metimą vis atidėdavo. „Viskas, nuo rytojaus pradedu gyventi normaliai“, - sau žadėdavo svaigalų vergas.
Dirbo iki paskutinės minutės – plovė mašinas. Motina dėl užvartojimų vėl ėmė neįleisti į namus.
Atkirtęs jis visą laiką norėjo sugrįžti į reabilitacijos centrą, kur paragavo tikro gyvenimo, bet išdidumas neleido atsiprašyti centro įkūrėjo.
„Marijaus širdis linkusi gelbėti žmones. Kai buvau sudužęs, jis mane priėmė“, - sakė vaikinas.
Noras gyventi gražiau paskatino jį atsiprašyti ir grįžti. Jis ilgėjosi aplinkos, kurioje gali būti savimi, atvirai pripažinti savo silpnybes.
Seni įpročiai vis kišdavo jam koją. Nepaklusnumas, agresija, pyktis, nuotaikų kaita, nesupratimas, nuoskaudos, apkalbinėjimas, įžeidinėjimas, liūdesys, nepagrįsta euforija – kasdien Marekui tenka kovoti su šiomis ydomis.
„Ką aš dabar virtuvėje stovėsiu ir valgyti kažkam darytsiu?“ - vidines kovas prisiminė Marekas.
Į motinos laidotuves – su vienintele mintimi
Antrąkart patekęs į reabilitacijos centrą, jis išbuvo visą numatytą laiką – vienerius metus. Paskui tris mėnesius mokėsi Biblijos mokykloje Ukrainoje. Atsirado noras gelbėti narkotikų vartotojus. Visi atstumia žmones su problemomis – bando įgrūsti į kalėjimus, išvežti į taborus – niekas nenori su jais dirbti. Užtat Marekas, kaip ir kiti keli likimo draugai, nori.
Du mėnesius jis tarnauja centre kaip pagalbininkas. Jo planuose – atidaryti savo reabilitacijos centrą. „Atradau, kaip galiu save realizuoti“, - džiaugėsi energingas vilnietis.
Antras kartas reabilitacijos centre jam buvo ypatingas. Tuo metu mirė kone vienintelis jį tikrai mylėjęs žmogus – jo motina. Moteris mirė dėl širdies negalavimų.
Žinią apie motinos mirtį jam perdavė centro vadovas M.Balčiūnas. „Kai skambino, jau žinojau, ką jis pasakys – kad motina išėjo. Blogai jaučiausi porą dienų. Jaučiau, kad kažkas ne taip“, - prisiminė vyras.
Kai jis antrąkart išvažiavau iš namų į reabilitacijos centrą, jiedu buvo susipykę su motina.
„Grąžink raktus nuo buto“, - tokie buvo paskutiniai motinos žodžiai, ištarti Mareikui.
Tebuvo praėjęs reabilitacijos mėnuo, vaikinas gyveno abstinenciją. Viskas jam buvo kaip pro rūką.
„Kai mirė motina, norėjau kuo greičiau nusigauti iki miesto ir pavartoti. Bet žinojau, kad Dievas gali man padėti, aš tiesiog rėkiau, prašiau, meldžiausi: „Dieve, nejau tu mane iš viso šito ištraukei, kad ir vėl sugrąžintum į tą patį?“ - kančias prisiminė narkotikų vartotojas.
Jis negali paaiškinti, kas įvyko, bet kai atvažiavo į laidotuves, dingo visas noras gerti ir rūkyti. Per motinos laidotuves įvyko lūžis – jis nebenorėjo jokių kvaišalų. „Pamačiau motiną, pajutau, kad nebenoriu vartoti, bet grįžti į reabilitacijos centrą“, - apie mažą stebuklą kalbėjo Marekas.
Jam apmaudu, kad su motina išsiskyrė susipykę. „Mirė vienintelis žmogus, kuris tikėjo, kad galiu pasikeisti. Nors ir mesdavo iš namų, kviesdavo policiją, mušdavo – elgdavausi kaip žvėris, galėdavau padaryti bet ką dėl narkotikų – ji visą laiką rūpinosi manimi, rodė savo meilę – sudėdavo maisto, patalynę“, - pasakojo jaunas vyras.
Visgi kaltei ir savigraužai įsikeroti jis neleidžia. „Esu ramus. Žinau, kad pats ją nuvariau į kapus, pridariau daug klaidų. Tačiau atleidau sau. Su savigrauža daug nenugyvensiu. Ji mane sugrąžintų prie narkotikų. Nesiruošiu kankintis, gyvenimas per trumpas“, - kalbėjo reabilitacijos centro pagalbininkas.
Jam padėjo maldos ir Šv.Rašto skaitymas. Jis suvokė, kad gyveno savanaudišką gyvenimą. Po motinos mirties jam pasidarė aišku: jis privalo imtis atsakomybės už save.
Pripažįsta kaltę dėl blogo elgesio
Kai mirė motina, Marekas jau buvo netekęs ir tėvo. Vyras šį pasaulį apleido prieš 4 metus.
„Kai mirė tėvas tik tada supratau, kad jį turėjau. Jis dribo, o aš vartojau – tik tiek teatsimena apie tėvą. Narkotikai užgožė viską. Atsiverti ir kažką pasakyti artimiesiems buvo didelis žygdarbis“, - apgailestavo vilnietis.
Per tėvo laidotuves jis iki galo nesuprato, kas įvyko. Tuo metu buvo abstinencijos būsenos – porą dienų nevartojęs. Jis troško kuo greičiau gauti dozę.
Kai Marekas pradėjo gydytis, atsistatė santykiai su broliu. Brolių draugystę tebetemdo praeities šešėliai. „Pripyliau nemažai purvo ant jo. Užtat jis atsargus. Apsikabinam, bendraujam, valgom kartu, bet jaučiasi nepasitikėjimas“, - aiškino su priklausomybe kovojantis vyras.
Jis neslėpdamas apibendrino: „Atkankinau visus.“
Užtat dabar vaikinas turi priešingų tikslų. Jis svajoja su M.Balčiūnu plėsti reabilitacijos centrų tinklą „Naujas gyvenimas“, kad kiekviename Lietuvos mieste būtų po vieną tokią įstaigą. „Kad žmonės su sudaužytom sielom galėtų ateiti“, - sako Marekas.
Šiandien jo gyvenimo šūkis: „Noriu gelbėti žmones.“
Jei ir jūs norite padėti iš narkotikų priklausomybės kylantiems žmonėms, galite paremti reabilitacijos centrą „Naujas gyvenimas“. Centro sąskaita „Swedbanke“: LT76 7300 0101 3774 1501. Centro vadovas M.Balčiūnas kvietė padėti centrui ir kitu būdu – rašant projektus. M. Balčiūnui rašykite: naujasgyvenimas@inbox.lt.
Daugiau informacijos apie centro veiklą galite rasti internetinėje jų svetainėje naujasgyvenimas.lt arba aplankyti reabilitacijos centrą Latvių kaime, Elektrėnų savivaldybėje.
