Dabar nuotraukos ir laikraščių iškarpos saugiai guli albumuose, o jūreivio kepurė pakabinta ant vinies.
- Kada ir kaip prasidėjo jūsų pažintis su jūra?
- 1958 metais įstojau į Klaipėdos jūrveivystės mokyklą. Po trijų mėnesių mokslų laukė išbandymas – išplaukti metams dirbti į jūrą – po kurio paaiškėdavo, ar esi tinkamas būti jūrininku, ar ne. Tuos metus, kai jau buvom išlaikę stojamuosius egzaminus, praėję medicininę apžiūrą, dirbome eiliniais pagalbininkais žvejybiniame laive.
Kai grįžau, išlaikiau metus trukusi egzaminą, prasimokiau dar 4,5 metų ir baigiau elektros navigacijos studijas. Po jų buvau paskirtas į Klaipėdos ekspedicinę silkių žvejybos bazę. Metus paplaukiojus išsiuntė į laivų statyklą Ukrainoje, Kijeve, priiminėti atplaukiančių laivų. Ten jau gaudavau gerą atlyginimą, tais laikais 300 rublių buvo neblogai.
- Ar jūreiviai turėjo kokių tradicijų, švenčių?
- Didelė šventė jūreiviui perplaukti pusiaują. Pirmą kartą tai padariusiems jūrininkams būdavo rengiamos krikštynos. Padarydavo specialias vonias su vandeniu iš brezento, vaidindavo velnius, visaip linksmindavosi. O pakrikštijus išduodavo pažymėjimą, kad esi kirtęs ekvatorių.
- Jūroje praleidote tris dešimtmečius. Per tą laiką turbūt teko padirbėti ne viename laive?
- Laivai keisdavosi kas kelerius metus. Net patys nežinodavome, kokius nurodymus ir kada gausime. Paplaukioję Šiaurėje gavome nurodymus imti žuvį iš kitų laivų ir vežti ją į Afriką pardavinėti. Buvome pirmas sovietinis laivas, kuris ten atplaukė, tad su mumis elgėsi labai geranoriškai, praleidome ten pusę metų.
Tuomet perėjau į tralinio laivyno bazę. Plaukiau į reisą prie Čilės, Argentinos, Meksikos krantų. Tuo pačiu metu nuplaukėme beveik iki Antarktidos, prie Folklando salų. Ten jau vandenynas pilnas ledų, visai Pietų ašigalis. Per žiūronus net matėsi žemynas.
Prasidaužę ledus vienoje vandenyno vietoje gaudėme žuvį, kurią visiškai sunaikino sovietų jūreiviai. Buvo suvaryta į vieną vietą tiek laivų, kad arėme kaip traktoriai lauke ir išgaudėme beveik visą žuvį.
- Po to vėl nusprendėte kibti į mokslus?
- Pažiūrėjęs ir įvertinęs mano darbą tralinio laivyno viršininkas pasiūlė mokytis toliau. Sutikau ir išvažiavau į Sankt Peterburgą, kur per trejus metus baigiau specialus kursus. Po jų grįžau į tą pačią jūreivystės mokyklą, tik jau dirbti dėstytoju.
Ten pramokius septynerius metus pradėjo reformuoti radiotechnikos skyrių, dalį dėstytojų iškėlė, liko mažai valandų. Apsisprendžiau vėl grįžti į jūrą ir pradėjau dirbti Lietuvos jūrų laivininkystėje. Taip atsidūriau kitoje Šiaurėje, Arkties vandenyne.
- Ar plaukiojant Šiaurėje teko patirti sunkias darbo sąlygas?
- Galima ir taip pasakyti. Visada teko dirbti atšiauriame ore, esant minusinei temperatūrai. Aplink kasdien pūsdavo stiprūs vėjai. Bet ten praleisdavome ne visą laiką. Iš Šiaurės veždavome medieną į Europą, Egiptą, vieną kartą net atsidūrėme Libane, o ten - karas su Izraeliu. Visas uostas sudegęs, stovi tankai, vaikai turguje prekiauja šoviniais. Naktį nukirtome lynus ir išplaukėme, kad tik mums nekliūtų.
Dažnai plaukdavome į Murmanską pasiimti maisto, kuro. Karos Vartų sąsiauris, tarp Naujosios Žemės ir žemyno, dažnai būdavo užšalęs ledais visą vasarą, nepramušdavo net ledlaužiai.
Kartą mus išsiuntė anksčiau, gegužės mėnesį. Plaukėme aplink Naująją Žemę, iki 87 laipsnių šiaurės platumos, o 90 laipsnių - jau Šiaurės ašigalis. Žvalgybos lėktuvai skrenda ir pranešinėja, kur yra ledų properšų, o kur viskas užšalę.
- Laukinė gamta ir gyvūnija ten išskirtinio grožio. Kas jums paliko didžiausią įspūdį?
- Laivui įstrigus tarp ledų, iki mūsų ateidavo baltieji lokiai. Taip juos prisipratinome, kad jau laukdavo, kada išmesime jiems sutirštinto pieno skardinę, kurią jie suspaudę išlaižydavo. Po kelių minučių pakelia galvą ir vėl laukia, ką duosi.
Vieną kartą buvo atėjusi meška su vaikais. Ledų properšoje paplaukiodavo ir vėl ateidavo ant ledo.
- Iš jūsų pasakojimų galima suprasti, kad išmaišėte visą pasaulį. Ar yra krantas, kuriame nebuvote?
- Ne visą, gal pusę (juokiasi). Nebuvau Australijoje, Japonijoje. Azijoje nebuvau, lankiausi ten tik iš šiaurinės pusės. Sibire teko aplankyti lietuvių tremtinius, likusius gyventi amžino įšalo žemėje. Vienų neišleido, kiti ten jau buvo gimę. Aplankėme kapines, geležinkelio bėgius.
Iki dabar prisimenu Igarkoje švęstą savo keturiasdešimtmetį, žmona buvo atskridusi. Nuėjome į restoraną, o ten merginos ant stalo pasistačiusios trijų litrų stiklainį pomidorų sulčių ir butelį degtinės. Su šampanu ten didelės problemos, o žmona dar šokolado užsiprašė, kuris, po to paaiškėjo, buvo kelerių metų senumo. Populiariausia ten- žuvis ir degtinė.
- Kaip vėliau tapote Klaipėdos švyturio prižiūrėtoju?
- Vėliau nusibodo plaukioti. 1983 metais buvo toks Baltijos žvejų kolūkis, kuriame pradėjau dirbti tarnybos viršininku. Padirbus dešimtmetį, viską pradėjo pardavinėti, privatizuoti, o Klaipėdos švyturyje pasitaikė viršininko vieta. Kai atėjau dirbti, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija dar tik kūrėsi. 1993 metais iš Rusijos ginkluotųjų pajėgų specialiai komisijai perėmus švyturį, tapau pirmuoju švyturio viršininku.
Klaipėdos uoste buvo padarytas pirmasis laivų įvedimas su lazeriu, kuris šviesdavo per visas Kuršių marias. Tačiau mūsiškiai nusprendė, kad jis per brangus, neatsiperka, nesimato per rūką, ir paliko radijo lokaciją. Atvažiavę kareiviai iš Kaliningrado (Rusija) lazerio laidus nukapojo su kirviais, susivertė į mašinas kaip malkas ir išsivežė.
- Klaipėdos švyturys yra seniausias Lietuvoje, pastatytas dar 1796 metais. Kokią istoriją jis mena?
- Intensyvėjant laivybai, susirūpinta uosto navigacinės įrangos tvarkymu. Norėdama pagerinti sąlygas burlaiviams naktį saugiai įplaukti į Klaipėdos sąsiaurį, 1788 m. Klaipėdos miesto taryba nusprendė statyti švyturį. Jo projektavimas patikėtas tuometiniam uosto statybos inspektoriui Johanui Samueliui Lilienthaliui. Švyturio ugnis po ketverių metų statybų buvo uždegta 1796-aisiais.
Mūrinis bokštas, pastatytas ant medinių polių, buvo apie 20 metrų aukščio. 1918 metais švyturys buvo perstatytas, o bokštas paaukštintas iki 30 metrų. Švyturys veikė nuo saulės laidos iki patekėjimo.
Iš pradžių bokšto išorė buvo dažoma baltai, vėliau iš jūros pusės pradėtas dažyti baltos ir raudonos spalvos kvadratais. Dėl to jis buvo vadinamas Raudonuoju švyturiu, o Šiaurės molo gale pastatytas mažas švyturys – baltuoju.
1945 metais švyturys buvo susprogdintas, o po penkerių metų atstatytas toje pačioje vietoje. Naujojo švyturio aukštis - 44,5 metro virš jūros lygio.
- Įranga švyturyje taip pat buvo palikta sovietinė?
- Buvo įdiegta sena, sovietinė aparatūra, bet švyturys funkcionavo. Iš pradžių veikė radijo švyturiai, po to juos pradėjome keisti, modernizuoti. Gavome iš Danijos DGPS įrangą. Norint ją aptarnauti, man reikėjo baigti specialius trijų mėnesių kursus.
Anksčiau perdegusias švyturio lempas reikėdavo keisti rankomis, dabar jos pakeičiamos automatiškai. Šiandien Klaipėdos švyturyje veikai šviesos lempa su krištoline linze, kurios blyksniai siekia 18 mylių nuo kranto. Lempos, kurių yra dvi, galingumas 1 kW, gali veikti net iki 1000 valandų.
Išsijungus saugikliams ar perdegus lempai švyturys paskęsdavo tamsoje. Tada reikėdavo iškart informuoti tarnybas, laivus, kad žiūrėtų į kitus ženklus ir skubomis bėgti jos keisti.
Privalėjome užtikrinti ne tik švyturio funkcionavimą, bet stebėti ir navigacinius ženklus: ar ledai nenuplukdė uosto ženklų, ar veikia molo ženklai. Taip dirbdavome 12 valandų.
- Po rekonstrukcijos įrengtas ir navigacinis radijo švyturys. Kuris iš jų yra patikimesnis?
- Žymiai patikimesnis yra navigacinis radijo švyturys. Jis nuolat dirba 312, 5 khz dažniu grupėje Baltijos jūros švyturių: Akmenragis, Ventspilis, Liepoja, Klaipėda, Taranas, Baltijskas. Visie jie sudaro Baltijos rytinės pakrantės švyturių grandinę.
Kai gerai sklinda radijo bangos, Klaipėdos švyturį girdi ir Šiaurės jūroje dirbantys laivai. Jo signalai pasiekia net Vokietijos, Belgijos pakrantes.
- Ar jums dirbant švyturio prižiūrėtoju buvo įvykę netikėtų gedimų?
- Taip, kažkodėl visi gedimai įvyksta naktį. Po vieno net patyriau širdies smūgį, matyt, dėl skubėjimo užnešti laiptais naują įrangą, sveriančią 50 kilogramų. Kai avariją likvidavome, man prireikė medikų pagalbos, išvykau į ligoninę. Dėl šios avarijos palikau darbą švyturyje. Jeigu ne ji, galbūt ir šiandien dar dirbčiau.
- Kokius sentimentus jums dabar kelia Klaipėdos švyturys?
- Dažnai ten nuvažiuoju ir dabar. Klaipėdos švyturyje praleidau daug laiko, buvau jo vadovas. Su komanda ilgai dirbome mėgstamą darbą. Natūralu, kad tai kelia sentimentus ir ilgesį. Nuo švyturio viršaus atsiveria nepakartojamas vaizdas, kurio daugiau iš niekur Klaipėdoje nepamatysi. Kaip galima jo nepasiilgti.
