Kartu su sutuoktiniu Algiu praleidusi 27 bendro gyvenimo metus L.Šileikienė nesulaukė perlinių vestuvių jubiliejaus – šeima iširo anksčiau, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Durys atvertos naujam gyvenimui
Prienuose muzikos pedagoge dirbanti, bet Birštone stilingame name įsikūrusi Laima nesijaučia vieniša ir nedramatizuoja staigaus šeimos gyvenimo posūkio. Jai vis dar atrodo, kad neįvyko nieko rimta.
„Bendras gyvenimas – kaip etapas, kuris staiga baigiasi, nieko keista, kad keliai išsiskiria. Mes su vyru esame labai skirtingi. Kol vyko veiksmas, kol statėmės namus, kol kūrėmės, buvo daug bendrų reikalų, buvome geri partneriai“, – tikino L.Šileikienė.
Namas, kuriame dabar gyvena, yra trečias kartu su vyru pastatytas būstas. Kartu pasodinta ir daug medžių, įkurtas labdaros fondas, užaugintas sūnus Algirdas. Bet visa tai ne sulipdė, o išskyrė šeimą.
„Nesigailėjau nė vienos dienos, kad ištekėjau už Algio. Esu dėkinga likimui už nuostabų sūnų. Mes daug nuveikėme kartu, daug smagių akimirkų išgyvenome.
Bet tai – praeitis, brūkšnys nubrėžtas, duomenys ištrinti, durys naujam gyvenimui plačiai atvertos“, – be širdgėlos kalbėjo L.Šileikienė.
Sūnus šiuo metu Didžiojoje Britanijoje studijuoja elektronikos inžineriją ir jau kuria savo ateities planus. Pernai balandį birštoniškis A.Šileika su universiteto komanda dalyvavo pasaulio robotų konkurse „VEX 2013“, vykusiame Kalifornijoje, Los Andžele. Jie buvo pripažinti kaip geriausia Europos robotų kūrėjų komanda.
„Džiaugiuosi ne tik sūnaus laimėjimais, bet ir tuo, kad jis turi tvirtą poziciją ir vertybes, kad gražiai bendrauja su savo tėvu. Nepaisant visų aplinkybių, gyvenimas, kaip netoli namų tekantis Nemunas, sruvena tolyn“, – optimizmo nestokoja Laima.
Pamaldi pionierė
Birštone ji apsigyveno būdama septynerių. Kiek prisimena, tada ir prasidėjo, atrodytų, nesuderinami dalykai jos gyvenime.
1970-aisiais mokydamasi Birštono vidurinėje mokykloje Laima ant scenos klijavo šūkį „Leninui 100“, vėliau buvo mokyklos pionierių draugovės pirmininkė, o sekmadieniais su motina lankė pamaldas bažnyčioje.
Apie nutylėtą istoriją daug sužinojo bendraudama su žydų šeimų atžalomis, atvykstančiomis vasaroti į Birštoną iš tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) ir Maskvos.
Bet jai atrodė tolimos pusbalsiu pasakojamos istorijos apie ištremtą į Sibirą Laimos tėvo šeimą, žuvusius miške tėvo brolius – Žemaitijos partizanus, į Ameriką emigravusius giminaičius, motinos seserį vaistininkę, slaugiusią sužeistus partizanus.
Laima jau mokykloje išsiskyrė iš bendraamžių. Mokytojai ją bardavo už per trumpus sijonus ir keistas šukuosenas, bet girdavo už aktyvią visuomeninę veiklą.
Tuo metu Laima gyveno su tėvais nuomojamame name be jokių patogumų, užtat kasdien gaudavo pakankamai pinigų – juos išleisdavo pietums senajame Birštono restorane, užtekdavo ir ledams su razinomis.
Susidomėjo senoviniais daiktais
Nuomojamo namo savininkas buvo vienas pirmųjų verslininkų Birštone. Tarpukario Lietuvoje jis turėjo fajetoną – lengvąjį automobilį su atlošiamu ar nuimamu kėbulo viršumi – ir juo vežiodavo poilsiautojus iš Kauno į Birštoną.
Tas žmogus ir paskatino Laimą domėtis senų daiktų istorijomis. Dabar Laimai seni daiktai atrodo tikresni nei nauji. Ji net išsaugojo to namo savininko rankų darbo komodą ir ketina ją restauruoti.
Laimos tėvo porcelianinė peleninė, kaklaraiščio segtukas, sidabrinis laikrodis, motinos žiedas, sūnaus Algirdo vaikiški piešiniai – viską moteris kaupė.
O kai sūnus išvyko studijuoti į užsienį ir neseniai pastatytame name L.Šileikienė liko šeimininkauti viena, stiklinę verandą skyrė galerijai.
Laimos įkurta galerija tapo bendruomenės traukos tašku, čia įsigyti suvenyrų užsuka ir kurorto svečiai.
Nors senovinių daiktų ir meno darbų eksponavimas yra tik pomėgis, muzikos pedagogė mano sugebėsianti užsiimti šiuo verslu.
Įvairių meninių projektų sumanytoja turi ne tik Konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija), bet ir vadybos magistro diplomą. Tačiau moteris įsitikino – universitetinės studijos nė iš tolo neprilygsta žinioms, kurias ji įgijo bendraudama su žmonėmis, kurdama namo interjerą ir aplinką.
Negaišta laiko virtuvėje
L.Šileikienė nenori aukoti savo laiko valgiui ruošti ir valgyti, todėl dieną pradeda tik vandens stikline su citrina ir medumi arba sula, kavos ar arbatos puodeliu ir keliais žaliais putpelių kiaušiniais.
Daugiau ji valgo tik kartą per dieną, vakare. Dažniausiai tai būna kruopų košė ir įvairios salotos, vaisiai su jogurtu.
Būdama vegetarė Laima mėgsta kurti receptus ir dėti į puodą tai, ką turi po ranka. Idėjų ji semiasi ne iš kulinarijos knygų, viską daro intuityviai, todėl jos virtuvėje nėra maisto svarstyklių.
Ką dideliame name veikia viena moteris? Išgirdusi tokį klausimą L.Šileikienė nusišypsojo: „Viską namuose darau pati, laisvo laiko neturiu, sau per dieną skiriu ne daugiau kaip 20–30 minučių.
Kartais dirbdama nematau, kaip išaušta rytas. O kartais užklumpa tinginystės priepuoliai.
Tada nieko neveikiu, vaikštau, guliu ir daug mąstau.“
Savo maldaknyge ji vadina JAV žurnalisto, rašytojo, pozityvaus mąstymo teorijos pradininko Napoleono Hillo knygą „Kiekviena diena sėkminga“. Iš jos pasisemia išminties, proto, ramybės.
Šuo pavydi šeimininkės
Didelį džiaugsmą Laimai teikia šunys. Jie – ne tik moters sargybiniai, bet ir ištikimi draugai. Landsyrų veislės keturkojai namuose atsirado neatsitiktinai.
Kartą vartydama enciklopediją moteris pamatė garsaus britų dailininko Edwino Henry Landseero nupieštą šunį.
Landsyrų veislė kaip tik ir buvo pavadinta šio dailininko garbei.
„Įsimylėjau vieną šunį iš šio dailininko paveikslų reprodukcijų, supratau, kad tai – man skirtas gyvūnas, mane pakerėjo jo baltas kailis su juodomis dėmėmis“, – prisipažino moteris.
Neretai draugai klausia L.Šileikienės, ar jos šunys – 8 metų patinas Bruno Grafika ir 8 mėnesių Gari Garonas, dažnai snaudžiantys pievelėje ar gulintys prieškambaryje ant grindų, išties apgintų ją nuo užpuoliko. Moteris tuo net neabejoja.
Bruno žaibiškai atgyja, jei kas nors artėja prie namų ar prisiliečia prie šeimininkės.
Netgi ramiai drybsodamas niekada nenuleidžia akių nuo esančių žmonių ir tyliai stebi aplinką.
Laimai yra girdėjusi, kad šio keturkojo senelis landsyras Feniksas buvo didelis artistas.
Kai į jį niekas nekreipdavo dėmesio, jis įsikąsdavo į koją ir tol gulėdavo, kol kas nors pradėdavo jį gydyti. Taip kartais elgiasi ir Fenikso palikuonis Bruno – pasigedęs žmonių dėmesio ima raišuoti ar griuvinėti. O kitas Laimos šuo – mažasis Garis dar didesnis neklaužada, mėgsta graužti brangius odinius batus, skėčius ir baldus.
Bruno pernelyg protingas, kad lotų ant nepažįstamų žmonių, bet kartais jis pavydi savo šeimininkės.
Kartą vienas italų dailininkas, apsigyvenęs Birštone, ruošė bendrą projektą su L.Šileikienės moksleiviais.
Kai įgyvendino šią idėją, atsisveikinimo vakarėlyje visi šoko. Kai moteris šoko su savo svečiu, Bruno įsispraudė tarp jų, nes jam atrodė, kad reikia ginti savo šeimininkę.
Ne vieną meninį projektą įgyvendinusi moteris juokavo, kad pavojingiausias priešas jai – ji pati. Ne skyrybos ar kiti likimo išbandymai trukdo pailsėti. Dažniausiai jai tenka grumtis su laiku, kurio vis pritrūksta naujoms idėjoms įgyvendinti.
