Vėl ir vėl švedų pora pradėdavo kūdikį, tačiau nėštumas kaskart baigdavosi sudužusiomis viltimis. Gydytojai niekuo negalėjo padėti. Moters organizmas nepajėgė išnešioti užsimezgusios gyvybės. Švedė patyrė penkis persileidimus.
Galiausiai sutuoktiniai griebėsi paskutinio šiaudo – įvaikinimo. Taip jų namuose prieš metus atsirado Lukas – berniukas iš Lietuvos. Tuo metu jam buvo pusketvirtų metų. Šį spalį vaikas švęs penktąjį gimtadienį.
„Šis vaikinas – kaip tik mums“
Švedijoje vaikai, kuriems reikia globos, akimirksniu patenka į globėjų šeimas. Globėjai gauna už vaikų priežiūrą valstybės pinigus. Įsivaikinti tokių vaikų beveik neįmanoma. Įvaikinimo agentūros švedams dažniausia siūlo auginti vaikus iš kitų valstybių.
Kristinai bei Fridrikui buvo pasiūlyta įsivaikinti lietuvį. Šeima gyvena Baltijos jūros saloje, Gotlande. Ji yra netoli nuo Lietuvos pakrantės, todėl Lietuva jiems pasirodė tinkama šalis.
Jie nedelsdami pradėjo įsivaikinimo procedūras.
Sutuoktiniai norėjo įsivaikinti kelis vaikus iškart – brolius ar seseris. Tačiau tokios galimybės tuo metu nebuvo.
2013 metų sausį įtėviai pirmą kartą pamatė Luko nuotrauką. „Šis vaikinas – kaip tik mums“, - iš susijaudinimo ir džiaugsmo juokėsi švedų pora.
Nuotraukoje mažas berniukas sėdėjo ant sofos ir laikė minkštą amerikietiško futbolo kamuolį. Kitoje – stovėjo su keke bananų rankose.
Lukas buvo pristatytas kaip pernelyg aktyvus ir su ne visai sveika širdimi – vaikas turėjo prieširdžių pertvaros defektą.
Kristina ir Fridrikas neišsigando. Po mažiau nei aštuonių mėnesių jie atsivežė įsūnį į Gotlandą. Vaikui paaugus širdis susitvarkė. O pernelyg didelis aktyvumas įtėviams pasirodė nė kiek ne didesnis nei kitų vaikų.
Fridrikas dirba valstybinėje įmonėje, kuri organizuoja azartinius žaidimus. Jis IT specialistas. Kai Lukas atkeliavo į jų namus, vyras kelis mėnesius nedirbo, dar apie pusę metų dirbo tik pusę dienos. Kristina visą laiką buvo namie. Trijulė daug laiko leido kartu.
Galės surasti tikruosius tėvus
Įtėviai neslepia nuo mažamečio, kad jis įvaikintas. Jie rodo Lukui jo vaikystės nuotraukas, pasakoja apie Lietuvą. „Nemanau, kad jis jau supranta, ką reiškia būti įvaikintu. Ko gero, jis suvokia tik tiek, kad buvo vaikų globos namuose, o tada atvažiavo jo tėvai ir jį pasiėmė“, - spėliojo Fridrikas.
Jis ir Kistina žadėjo neslėpti jo praeities ir kai Lukas paaugs. „Kai jis bus didelis, kalbėsime atvirai. Manau, kad jam bus svarbu žinoti savo istoriją. Jis galės didžiuotis, kad yra iš Lietuvos“, - tvirtino sutuoktiniai.
Poros namus įsūnio garbei puošia nedidelė Lietuvos vėliava, drabužiai su lietuviška atributika, lietuviški žaislai. „Dabar nupirkome ir segtuką su Lietuvos ir Švedijos vėliava. Jis nori jį segėti kiekvieną dieną. Labai juo didžiuojasi“, - sakė Fridrikas ir Kristina.
Berniukas kaimynams kartais pasigiria, kad yra iš Lietuvos. Daugelis šeimos draugų žino Luko istoriją. Dėl jo įvaikinimo džiaugiasi ir poros tėvai.
Šį rugpjūtį kartu su Kristina į Lietuvą atvyko ir jos tėvai. Jie norėjo pamatyti anūko kilmės šalį, aplankyti globos namus, kuriuose berniukas augo.
Švedų pora nežino priežasties, kodėl berniukas buvo paliktas. Aišku tik tiek, kad tėvai negalėjo vaiku pasirūpinti. Įtėviai žino apie Luko tėvus, jų įsūnis galės surasti savo gimdytojus. „Kai jis paaugs ir galbūt norės sužinoti, kodėl tėvai jį paliko, jis galės pats jų paklausti“, - sakė Kristina.
Lukas Lietuvoje turi vyresnį brolį. Jį augina seneliai. Luko likimas jiems nežinomas. Kristina ir Fridrikas kol kas apie tai įsūniui nepasakoja. Jie taip pat nežino, ar berniuko seneliai norėtų gauti žinių apie Luką. Mintis apie įsūnio ir jo biologinių senelių susitikimą jie atideda vėlesniam laikui.
Grįžti namo traukia įsūnis
Kristina ir Fridrikas kartu jau 25-erius metus, jiedu spėjo gerai vienas kitą pažinti. Lukas jų gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, tačiau pora sako dar niekada nebuvo tokie laimingi.
„Esu labai atsidavęs savo darbui. Iki Lukui atvykstant, labai daug dirbdavau. Dabar po darbo labai noriu grįžti namo. Jis visuomet mane pasitinka, šaukdamas „Tėti, tėti!“ - pasakojo IT specialistas. Jo kolegos mato pasikeitimą. Tiek bendradarbiai, tiek vadovas labai palaiko Fridriką. Taip pat elgiasi ir Kristinos darbdaviai.
