Nusifilmavusi seriale tapo atpažįstama
Neseniai 65 metų D.Mikalauskienė nusifilmavo seriale „Naisių vasara“. Ten ją galima matyti dviejose serijose.
Tą dieną, kai pasirodė pirmoji serija, D.Mikalauskienė sulaukė gausybės draugų ir seniai pamirštų pažįstamų skambučių. Jai skambino giminaičiai, studijų laikų draugai ir net buvę klasiokai. Sveikino, džiaugėsi, stebėjosi ir smalsavo, kaip ši papuolė į serialą.
Po to, kai abi serijos išėjo į eterį, moteris pasijuto šiek tiek nepatogiai, nes tapo atpažįstama. Prie dėmesio nepratusiai mažo miestelio gyventojai buvo nesmagu, kad vietiniai žmonės smalsiai žiūri ir einant gatve, ir apsiperkant krautuvėje.
Svetimi D.Mikalauskienę atpažįsta ne iš veido, o iš jos darbo vietos, kurioje ir vyko dviejų serijų filmavimas.
Velnio galvą pripildo pinigų
D.Mikalauskienė dirba muziejininke Linų muziejuje. Jis įrengtas keli kilometrai nuo Upytės esančio Stultiškių kaimo vėjo malūne.
Pastatas skaičiuoja jau antrą šimtą metų. Trys jo aukštai pritaikyti unikaliai, lino kelią nuo sėklos iki plonytėlaičių audinių vaizduojančiai ekspozicijai.
Šalia plačių, geležimi kaustytų malūno durų visus stebi vieno jauno menininko išdrožtas nelabasis. Velnio skulptūra prie malūno įsitaisė prieš dešimtmetį. Ji čia atkeliavo po Upytės 750 metų jubiliejaus, kuriam specialiai ir buvo kurta.
Kadangi ant velnio galvos yra išskobta įduba, D.Mikalauskienė ten vis įstatydavo gėlių vazoną. Vėliau pastebėjo, kad muziejaus lankytojai šalia vazono vis įmeta centų. Muziejininkė gėlę išėmė ir velniūkščio galvą pavertė atvira taupykle.
Labai greit ji iki viršaus prisipildė baltų centų.
Piniguotoji nelabojo galva papuolė į „Naisių vasaros“ operatorių akiratį.
Dabar dažnas į Linų muziejų atvažiavęs ekskursantas šūkteli, jog šitą centų pilną kiaušą matė „Naisių vasaroje“, ir tik po to atpažįsta seriale matytą malūną ir D.Mikalauskienę.
Patikėjo seriale matytu prietaru
Muziejininkė iš velniūkščio galvos pinigėlių neišima.
„Čia vyksta natūralus procesas, vieni primeta, kiti pasisemia. Nei vieniems dėkoju, nei anuos baru. Muziejus turi aukų dėžutę, jei kas nori paaukoti kultūrai, į ją meta, o čia patys žmonės sugalvojo velniuko lobį tai didinti, tai mažinti, aš ir nesikišu“, – juokiasi moteris.
„Naisių vasaros“ scenaristams ta velnio taupyklė irgi pasirodė labai patraukli, jai parašė ir vieną filmo epizodą.
Seriale D.Mikalauskienė atvykėliams turėjo pasakoti, kad prie malūno durų riogsantis velnias, jei jam duosi pinigėlį, atsilygins turtu, o jei iš kiaušo pasisemsi, užtrauks bėdą. Esą vienas toks prisipylė pilnas kišenes centų, vos spėjo išeiti į plentą ir nutrenkė žaibas.
Muziejininkė neslepia, kad po parodytų malūne filmuotų serijų velniūkščio galva daug sparčiau prisipildo. Lankytojams tikriausiai įstrigo seriale ištarti žodžiai, jog davus velniui pinigėlį būsi laimingas ir turtingas, šis neskriaus, o materialiai pamalonins.
Vasarą Linų muziejuje štilis, savaitgaliais atvažiuoja viena kita šeima, užsuka vestuvininkai. Gausiausi lankytojų srautai būna pavasarį ir rudenį. Tada prie malūno vienas po kito suka pilni autobusai, muziejininkė per dieną priima po 8–10 ekskursijų. Kartais vienoje grupėje būna iki 40 žmonių.
Visą naktį mokėsi tekstą
Filmuotis „Naisių vasaroje“ D.Mikalauskienei buvo vienas didžiausių gyvenimo netikėtumų.
Moteriai paskambino filmo kūrėjai ir pasakė, kad norėtų kelias scenas nufilmuoti Linų muziejuje. Dar pasakė, kad šiek tiek filmuos ir ją, vedančią ekskursijas.
D.Mikalauskienė nei per daug stebėjosi, nei galvojo, kad taps artiste ir atsidurs viename kadre su profesionaliais aktoriais, nes „Naisių vasara“ važinėjo po visą šalį ir suko siužetus įvairiuose mažuose miesteliuose bei kaimuose.
Kad reikalas rimtesnis, muziejininkė suprato tik tuomet, kai vieną vėlų vakarą su-skambo telefonas ir filmo kūrėjai pasakė, kad jau atvažiavo į Upytę, ir pakvietė ją tuojau pat susitikti, mat nori duoti filmavimui reikalingus kelis žodžius, o ryt anksti rytą prasidės darbas.
„Man akys ant kaktos išlipo, kai pamačiau tuos „kelis“ žodžius. Padavė 15 lapų. Visą naktį nemiegojau, kaip tokį tekstą vienu ypu išmokti?“ – apėmusį jaudulį prisiminė D.Mikalauskienė.
Gyva artistė geriau nei seriale
Iki tol D.Mikalauskienė niekad nebuvo atsidūrusi filmavimo aikštelėje. Dabar jau žino, kad net storiausias scenarijus gali būti lengvai įveikiamas.
„Nieko nereikėjo atmintinai mokytis, pasakai sakinį ir stabdo, pasiskaitai kitą, vėl nufilmuoja“, – pasakojo ji.
Filmavimas malūne, pačioje Upytėje ir ant gretimais esančio Čičinsko piliakalnio vyko nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro.
„Kai išėjo serijos, visa Upytė žiūrėjo. Ir mano giminė, aišku, buvo prie televizorių prilipusi, sūnūs, marčios ir anūkai žiūrėjo, ką ta močiutė sugeba“, – šypsosi muziejininkė.
D.Mikalauskienė nėra serialų mėgėja, bet po filmavimo „Naisių vasarą“ pasižiūri.
Jos sutuoktinis Jonas Mikalauskas pažiūrėjo tik tas dvi serijas, kur rodė žmoną.
„Gyvą artistę turiu namie, kam man į televizorių žiūrėti“, – šmaikštauja vyras.
Atsitiktinai pakliuvusi į serialą D.Mikalauskienė nedaro žygių, kad dar kartą atsidurtų televizijoje, nors toks variantas moteriai būtų malonus.
„Plačiau siūlytis nepatogu, sakys, kaimo bobelė šlovės užsimanė. Bet jei kokia nors laida pakviestų, mielai eičiau“, – turi ryžto pašnekovė.
Į sceną – su dramos mėgėjais
D.Mikalauskienei vaidyba nėra nearti dirvonai.
Nuo mažų dienų ji labai mėgo vaidinti, deklamuoti ir kitaip reikštis. Visa giminė buvo nusprendusi, kad Dalytė taps aktore.
Šeima gyveno šalia Bernatonių esančiame Linonių kaime. Baigusi vidurinę Dalia išvažiavo mokytis į Marijampolės kultūros mokyklą, nes paprastam kaimo vaikui stoti į aktorinį Konservatorijoje atrodė pernelyg drąsu.
Tuometė kultūros mokykla Suvalkijoje ruošė aktorius naujam Marijampolės teatrui, bet kol D.Mikalauskienė mokslus baigė, teatras iširo.
Paskyrimą gavo į Upytę, atidirbo 3 metus kultūros namų direktore, tada tokį pat postą gavo Lebeniškiuose. Ten vietiniame pučiamųjų orkestre pamatė simpatišką jaunuolį. Po vestuvių jauna šeima bandė kurtis Šiaulių rajone, bet ten nerado sau vietos, viskas nepatiko, pasiprašė atgal į Upytę. Kultūros namų vadove dirbo tol, kol prasidėjus naujiems laikams šią įstaigą likvidavo. Dabar jau 18 metų, kai D.Mikalauskienė dirba muziejininke.
Prieš 15 metų D.Mikalauskienė ėmė vaidinti Krekenavos kultūros centre veikiančiame dramos mėgėjų kolektyve „Avilys“.
Moteris yra pelniusi apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį. Šiemet Panevėžio rajono savivaldybė jai skyrė nominaciją „Pavyzdys jaunajai kartai“.
Vien su spektakliu „Trys mylimos“, kuriame D.Mikalauskienė kuria pagrindinį vaidmenį, į sceną eita 50 kartų.
Kazio Sajos „Šventežeryje“ D.Mikalauskienė vaidina Izoldą – tą pačią, kurią profesionaliame pastatyme vaidina Regina Varnaitė.
„Svajojam padaryti susitikimą su R.Varnaite“, – planus atskleidžia muziejininkė.
Apdovanoja ir kiaušiniais
Vasara „Aviliui“, kaip ir profesionaliems teatrams, gastrolių metas. Mėgėjų kolektyvas važiuoja visur, kur kviečia. Vaidina kultūros centruose, kaimo bendruomenėms, įstaigoms, kasmet dalyvauja mėgėjų teatrų festivaliuose.
Po pasirodymų „Avilio“ artistai sulaukia ne tik gėlių ir aplodismentų, bet ir kaimiškų dovanų.
„Šiemet Biržų rajone gavom didžiausią krepšį kiaušinių ir duonos kepalą, viską pasidalinome po lygiai“, – džiaugiasi D.Mikalauskienė.
Būna, kad po vaidinimo į sceną keliauja sūriai, medus, dešros ir lašinukai. Gastroliuojant Dzūkijoje žiūrovai įteikė ir pačių varytos samanės.
