Kaip rašo "Lietuvos ryto" žurnalas "Gyvenimo būdas", viename Lietuvos banke beveik dešimt metų dirbusi R.Žydelytė dėl etatų mažinimo darbo neteko 2009-aisiais. Gavusi išeitinę kompensaciją nutarė visiems metams išvykti į Egiptą – atsipūsti nuo visų darbų ir nuspręsti, ką nori veikti toliau.
Ieškodama veiklos svetimoje šalyje moteris nutarė išmokti nardyti.
Jau pirmą kartą panėrusi į jūrą Ramunė suprato, kad šia veikla nori užsiimti ir toliau. Kadangi tai – nepigus malonumas, lietuvė, palankiusi kursus, ėmė dirbti gide – vesdavo turistus po vandeniu prie koralų rifų.
Praėjus metams ji suprato nenorinti grįžti į Lietuvą ir dirbti samdomo darbo. Moteris baigė nardymo instruktorių kursus.
Padirbėjusi Egipte lietuvė sumanė išbandyti nardymą kitur. Ji pasirinko Maldyvų salas, garsėjančias pasaulyje kaip viena geriausių vietų nardyti.
Sala, kurioje jau ketvirtus metus dirba Ramunė, vos 600 kvadratinių metrų. Joje įsikūręs vienintelis viešbutis, į kurį poilsiautojai atvyksta ramiai pailsėti ar panardyti.
Nors čia amžina vasara, kiaurus metus gyventi saloje-viešbutyje nėra lengva. Čia nėra jokių pramogų, o žemynas – už kelių šimtų kilometrų.
„Jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau pionierių stovykloje, – šmaikštavo Ramunė. – Turiu kur gyventi, esu aprūpinta maistu ir darbu, bet išeiti už teritorijos ribų negaliu.“
Kai pasiilgsta laisvės, Ramunė ima atostogas ir iškeliauja į netoliese esančias Šri Lanką ar Malaiziją.
Dažniausiai nardymo instruktoriais dirba jaunesni žmonės, neretai jie Maldyvuose neužsibūna.
„Daug kas nori čia dirbti, bet atvyksta, pabūna kelis mėnesius ir išvažiuoja sakydami, kad nebegali“, – pasakojo R.Žydelytė.
Jos teigimu, dažniausiai žmonės nardymo instruktoriaus gyvenimą suvokia taip: dieną – darbas, nardymas, vakare – linksmybės, paplūdimio barai ar šokiai. „Maldyvuose antrosios dalies tikrai nėra. Čia yra tik nardymas“, – patikino Ramunė. Bet jai nardymas atperka viską – nieko netrūksta.
„Kartais gyvenimas saloje vargina, kartais būna liūdna, bet įlendu į vandenį ir suprantu – kitokio nenorėčiau“, – teigė R.Žydelytė.
Būdama po vandeniu moteris pabėga nuo kurortinės salos šurmulio. „Vandenyje niekas galvos nekvaršina. Mokinių būna įvairių – vieni patinka, kiti ne, tačiau kai paneriame, visi užsičiaupia ir tyli“, – juokavo Ramunė. Bendravimas su įvairiausiais žmonėmis lietuvei teikia ir džiaugsmo, ir iššūkių.
Mokydama nardyti Ramunė išmoko pajusti kitų emocijas, pažinti žmones. Ji puikiai supranta, kad visi yra skirtingi, negalima su visais elgtis vienodai. Vienus reikia švelniai įkalbinėti, kad nebijotų, su kitais, atvirkščiai, kaip tik tenka kalbėti griežčiau.
Nardymo instruktorė moteris šiandien nieko nebestebina, nors dažniau šį darbą dirba vyrai. Kartais turistai, ypač patriarchalinės visuomenės atstovai, nesuvokia, kaip jiems gali nurodinėti moteris.
„Arba tenka mokyti vyrą, įpratusį įsakinėti, – jam sunku paklusti kažkokios blondinės nurodymams“, – pasakojo nardymo instruktorė.
Tokiems studentams Ramunė sugeba parodyti, kad po vandeniu vadovauja ji. „Teko mokyti nardyti lėktuvo pilotą. Mačiau, kad jam sunku man paklusti, bet po nardymo jis liko patenkintas, dėkojo man“, – pasakojo ji.
Kartais jai nebereikia net klausti mokinių, kaip jie jaučiasi išlipę iš vandens, – tai matyti regint šypseną, žibančias akis. Tokiomis akimirkomis R.Žydelytė pasijunta kur kas laimingesnė nei dirbdama banke.
Ją džiugina greitas atgalinis ryšys – klientų pasitenkinimas. „Banke rezultatų ataskaitos ateidavo geriausiu atveju po pusmečio, kai galva jau būdavo užimta visai kitais dalykais“, – prisimena Ramunė.
Ją žavi ir laisvės pojūtis, kurio dirbant Lietuvoje taip trūko. Norėdama priimti sprendimą ji turėdavo rengti projektus, rinkti parašus – viskas priklausė nuo daugybės žmonių. Dabar apsispręsti ji turi pati ir greitai – po vandeniu nėra kada laukti.
O kaip jai sekasi asmeninis gyvenimas? Išgirdusi šį klausimą Ramunė ėmė juoktis: „Na, koks čia gali būti asmeninis gyvenimas!“ Vieninteliai nuolatiniai salos gyventojai – viešbučio personalas ir kolegos nardymo instruktoriai.
„Dauguma mano kolegų yra maldyviečiai – labai žemi, mažyčiai. Šalia tokio atrodau kaip motina su vaiku“, – juokavo Ramunė. Ji nelinkusi megzti santykių ir su poilsiautojais.
„Nenoriu blaškytis. Gyventi tokioje uždaroje erdvėje ir taip sunku, o jei dar prasidėtų kažkokie sielos skausmai, tikriausiai būtų galima ir išprotėti“, – įsitikinusi lietuvė. Vis dėlto vilties susirasti širdies draugą Maldyvuose Ramunė neatsisako: „Negali žinoti – gal rasiu čia ką nors.“
Yra nemažai keliautojų, kurie nardyti atvažiuoja ir trečią, ir ketvirtą kartą – jų lietuvė laukia tarsi draugų.
Dabar artimų santykių stoką jai atstoja žmonių gausybė. Kasdien jai tenka bendrauti su daugybe žmonių – rytą pabudusi niekuomet nežino, su kuo susipažins šiandien.
Ateities Ramunė neplanuoja. Nors sutartis dažniausiai pasirašoma metams, lietuvė žino, jog savo sutartį visuomet galės pratęsti.
„Kaskart pratęsdama sutartį sakau, kad šie metai – paskutiniai, bet tai būna kasmet“, – juokėsi R.Žydelytė.
Dėl ateities ji rami – jeigu nusibos nardyti, ji visuomet galės susirasti naujos veiklos.
„Darbas Maldyvuose man suteikė daug pasitikėjimo savimi. Dabar pagaunu save mąstančią, kad galiu pasiekti bet ką, tereikia panorėti“, – atskleidė moteris.
„Kai išvykau iš Lietuvos, visas mano gyvenimas sutilpo į du lagaminus.
Lietuvoje liko daugybė daiktų, kurie atrodė būtini, bet greitai pasirodė, kad visaverčiam gyvenimui jų nereikia“, – patikino Ramunė. Svarbiausia, pasak jos, nebijoti – tuomet atsitinka pačių gražiausių dalykų.
