Jeigu po kelerių metų odontologo kabinete akis į akį susitiksite su televizijos serialo „Moterys meluoja geriau“ heroje Sandra, kurią įkūnijo aktorė M.Štakėnaitė, tai nebus filmuojamas populiarios muilo operos tęsinys.
M.Štakėnaitė jau dabar atsisakė ne vieno pasiūlymo kurti vaidmenis serialuose, filmuotis reklamose ir dalyvauti televizijos projektuose. Aktorė sugrįžo į medicinos paskaitas, sėdo prie knygų, o vėliau kaip praktikantė pravers gydymo įstaigų duris.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto antrakursė M.Štakėnaitė jau ir praėjusiais mokslo metais neretai vilkėjo baltą mediko chalatą, lankėsi ligoninėse. Būsimosios gydytojos neišgąsdino nei kraujas, nei ligonių dejonės iš skausmo.
Aktorės posūkis į odontologiją kolegoms buvo kaip žaibas iš giedro dangaus, tačiau M.Štakėnaitė tam rengėsi senokai. Jai dar mokantis Jonavos Senamiesčio gimnazijoje gerai sekėsi chemija ir biologija, tačiau Milda tuo pat metu svajojo apie aktorystę.
Kai vieną svajonę įgyvendino, atėjo laikas siekti kitos.
Bet ar aktorė neišgyvena vidinių prieštaravimų keisdama profesiją šimtu aštuoniasdešimt laipsnių?
– Tie, kurie mane gerai pažįsta, žinojo, kad dar baigdama gimnaziją norėjau studijuoti aktorinį meistriškumą arba mediciną. Todėl niekam nebuvo stebuklas, kad baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, sukūrusi vaidmenų teatre ir kine pasukau į mediciną.
Gimnaziją baigiau su pagyrimu. Taip pat lankiau chemijos mokyklą prie Vilniaus universiteto: darydavome įvairius bandymus.
Jei anuomet nebūčiau įstojusi studijuoti aktorystės, būčiau stojusi į mediciną. Bet taip susiklostė, kad pirmiausia tapau aktore.
Jaunam žmogui sunku įsivaizduoti, kaip bus iš tiesų, – kur dirbsi ir kaip gyvensi. Baigusi gimnaziją turėjau tik iliuziją, o gyvenimas yra visiškai kitoks.
– Ar atsivalgėte aktorės duonos ir padėjote tašką šiam darbui?
– Nesakau, kad atsisveikinau su aktoryste. Aš plečiu savo galimybes ir žinau, kad turiu tai padaryti, nes vėliau paprasčiausiai tingėčiau. Dar neturiu vaikų, kitų įsipareigojimų, todėl pats laikas pasimokyti.
Mielai dirbčiau ir aktore, bet dabar tam nėra laiko. Iš Vilniaus išvykau studijuoti ir gyventi į Kauną, kur nieko nepažįstu, neturiu draugų. Visi mano darbai, draugai liko Vilniuje.
Pažiūrėsiu, kaip viskas klostysis, todėl nesakau, kad grįšiu į teatrą ar negrįšiu. Galbūt net ir ne Lietuvoje gyvensiu.
– Per vienus medicinos studijų metus atitrūkote nuo aktoriaus profesijos, todėl iš šalies geriau matyti jos privalumai ir trūkumai. Kas jums nepatiko?
– Yra ir pliusų, ir minusų, kaip kiekviename darbe. Aktorystė išmokė geriau pažinti save: suvaldyti, suprasti. Juk aktorystė suteikė galimybę dirbti ne sausą darbą, o gilintis į žmogaus psichologiją, literatūrą, dramaturgiją. Galbūt daug kam yra prabanga paskaityti knygą, o man tai buvo darbas. Dabar turiu surasti laiko knygai paskaityti ar filmui pažiūrėti.
Nors daug kam atrodo, jog mokytis tekstą atmintinai – sudėtingiausia aktoriaus darbo dalis, iš tiesų tai yra lengviausia. Ar reikia turėti gerą atmintį? Visiems tik atrodo, kad iškali tą tekstą, tačiau yra atvirkščiai – giliniesi į žodžius, repetuoji, ir tekstas natūraliai sugula į atmintį.
Sunkiausia – užčiuopti vaidmens esmę, surasti grūdą, o visa kita lipdai. Aktorystės minusas yra toks, kad tai – lokali profesija. Lietuva – maža ir neturtinga valstybė. Reikia labai gerai mokėti užsienio kalbas, jeigu nori daryti karjerą kitur.
Tai, kad aktorių bendruomenė yra uždara, slegia. Viskas sukasi ratu – visi visus pažįsta, nėra būtinybės aktoriui turėti agentą, nes pats viską suspėji. Į daugelį vaidmenų net nerengiamos aktorių atrankos, nes režisieriai aktorius pažįsta ir jais pasidalija.
Visąlaik tenka nerimauti, ar patiksi režisieriui, ar perteiksi vaidmenį.
– Ar per tuos metus, kol sėmėtės medicinos žinių, lankėtės teatre?
– Per tuos metus gal net ir nebuvau nė karto. Nepasigedau. Laisvalaikį skiriu sportui, nes tai atpalaiduoja galvą ir padeda jaustis geresniu žmogumi. Todėl aš dažnai bėgioju, lankau aerobiką, jogą.
Teatro nepasiilgau, nes kol studijavau aktorystę, į spektaklius eidavau po porą kartų per dieną – buvau mačiusi viską, ką tuo metu rodė.
Dabar jau negaliu spektaklių žiūrėti kaip paprastas žiūrovas. Juk visus pažįstu, žinau, kaip kas vaidina ar kokį naują bruožą atrado.
– Kokių atradimų patyrėte perėjusi į mediciną?
– Nors medicina – tikslusis mokslas, jo esmė – žmogus.
Tiek aktorystė, tiek medicina sukasi apie žmogaus gyvenimą.
Daugeliui atrodo, kad aktorystė – vėjavaikiškas darbas.
Tokią nuostatą paneigsiu: studijos buvo sunkios. Dabar jau galiu palyginti vienas ir kitas studijas ir patikinti: aktorinio meistriškumo mokytis man buvo sunkiau negu medicinos.
Keldavausi šeštą valandą ryto, namo grįždavau apie vidurnaktį ir niekada neturėjau teisės pasiskųsti, kad sergu ar esu pavargusi, nes būtų traktuojama, kad esu silpna ir netinkama profesijai. Ištvermės reikėjo ne tik teorinėms paskaitoms, bet ir praktikai.
Studijuojant mediciną yra daugiau savarankiško darbo, bet irgi nelengva. Šios studijos – daugiau individualesnis darbas. O aktorystė – kolektyvinė veikla. Labai retai turėdavau galimybių pabūti viena. Su aktorių kursu gyvenome tarsi šeima.
– Ar jūsų neatbaido gydymo įstaigų atmosfera, juk čia nėra šventiškos nuotaikos kaip teatre?
– Niekada nebijojau vizito pas gydytojus. Esu iš tų retų žmonių, kurie nori eiti pas odontologą. Net vaikystėje, jei koks dantis pradėdavo klibėti, norėdavau, kad odontologas man jį išrautų. (Juokiasi.)
Vaikystėje, kaip ir dažnas vaikas, mėgau žaisti gydytoją. Be to, mano tėvas Mečislovas dirbo veterinarijos gydytoju, todėl ir aš kartais vykdavau su juo į darbą.
Ten lankydamasi įsiminiau sodrų vaistinės kvapą, mėgdavau apžiūrinėti jo lagaminėlį su vaistais ir švirkštais. Su tėčiu važiuodavau į iškvietimus, nes būdavo įdomu pažiūrėti, kaip gydo naminius gyvūnus.
Dabar per praktiką lankantis ligoninėje man nebuvo baisu nei kraujas, nei žaizdos.
– Kodėl rinkotės ne kokią kitą medicinos sritį, bet odontologiją?
– Būčiau rinkusis bendrąją mediciną, bet pasiskaičiavau, kiek man bus metų, kai baigsiu mokslus, ir pasidarė baugu.
Juk būtų tekę studijuoti mažiausiai dešimtmetį, o odontologijos studijos trunka tik penkerius metus.
– Ar jūsų planuose yra šeima, vaikai?
– Norėčiau, kad vieną dieną viskas taip susiklostytų.
– Užsiminėte, kad ketinate dirbti užsienyje. Kuo jus tai vilioja?
– Vienus žmones traukia namai, o mane – iš namų. Norėčiau pakeliauti, pažinti įvairių žmonių, daug ko iš jų išmokti ir save kitaip atrasti svetimoje vietoje. Bet nesakau, kad emigruočiau visam laikui. Turint odontologo diplomą dirbti užsienyje – paprasčiau negu esant aktoriui.
– Anksti netekote motinos, nebeturite ir sesers, brolio. Savo tėvui esate vienintelė. Ar jis sutiks jus išleisti svetur?
– Jis palinguoja galva, tuo ir baigiasi pokalbis. Pati priimu sprendimus. O kuo labiau mane atkalbinėja, tuo tik dar labiau paskatina eiti savo keliu. Todėl dažniausiai ir nelabai tariuosi. Galiu išklausyti nuomonę, bet sunkiai esu paveikiama.
– Ar toks nepalaužiamas jūsų būdas padeda išsaugoti artimus ryšius su tėvu?
– Esu prieraiši, atsakinga ir mylinti. Bet dėl to, kas susiję su gyvenimo kryptimi, manau, tik pati turiu apsispręsti.
