Natalijos tėtis privalėjo išvykti iš Lietuvos dar būdamas vaikas. Suaugęs dažnai vykdavo į tėviškę, čia veždavosi ir ukrainietę žmoną, dvi dukteris. Vis galvojo – gal jiems važiuoti gyventi į Lietuvą? Tyliais vakarais mokė žmoną kalbėti lietuviškai. Į sąsiuvinį rašė lietuviškus žodžius ir abu su žmona juos kartojo.
Natalijos tėčio, Antano Bimbiro, kilusio nuo Širvintų, lietuvybės saugojimo istorija – atkakli ir tvirta, kartais šiek tiek gudrumu laimėta.
Kai su būsima žmona, ukrainiete, padavė pareiškimus tuoktis, sužadėtinei daug neaiškino. Tik kai jau parašai buvo padėti, prasitarė – aš ne ukrainietis, aš – lietuvis. O prieš pat vestuves būsimą žmoną dar labiau nustebino – tu būsi Bimbirienė. Jauną merginą ištiko šokas! Iki šiol ji tos pavardės gražiai ištarti nemoka, taria Bimbiri-ienė. Bet visagalė meilė nugali viską!
Abi dukterys gavo lietuviškas pavardes
Kai gimė pirmoji dukra, Natalija, tėtis ėmė minti valdiškus slenksčius – reikėjo, kad dukra būtų Bimbiraitė Antano (Ukrainoje iki šiol į dokumentus rašomas tėvavardis). Galima įsivaizduoti, kaip atrodė sovietinių kabinetinių “tetų” akys – Bimbiraitė ir dar Antano! (Tėvavardis pagal taisykles turėjo skambėti – Antonovna). Atstovėjo, pasiekė!
Šiandien Natalija juokiasi – ištarti taisyklingai jos visą vardą ir pavardę – Natalija Danutė Bimbiraitė Antano – nelengvas uždavinys bet kuriam ukrainiečiui!
Kai gimė antroji dukra, valdininkai buvo griežtesni – rašysim arba pagal tėtį – Bimbiras, arba pagal mamą – Bimbirienė. Be kompromisų! Žmogus nusiminė. Kaip pavadinti dukrą – vyru ar ištekėjusia moterimi? Prieš beveik 40 metų tai buvo ypatingai skaudus sprendimas lietuviui. Tai dabar mes įpratę prie visokių galūnių ir moteris Bimbiras nieko nestebintų. Visgi istorijos pabaiga, nors po kelerių metų, baigėsi laimingai – abi dukterys buvo lietuviškomis pavardėmis, laimingas tėtis jautėsi laimėjęs didžiulį mūšį!
Griuvus tarybinei santvarkai, durys į Lietuvą užsidarė. Natalija joje spėjo pabuvoti vos keletą kartų, būdama vaiku.
Tačiau kraujo šauksmas niekur nedingo. Su metais jis vis stiprėjo. Ėmė svajoti, kaip su tėčiu nuvykti į Lietuvą vėl. Deja, tėtis neatlaikęs sunkios ligos mirė. Natalija į prarastą tėviškę prieš kelerius metus išsiruošė viena. Jau ir kontaktų jokių nebuvo. Žinojo kelis vietovardžius, kelias pavardes. Kalbos nemokėjo. Tačiau likimas ją lyg už rankos atvedė pas savus.
Tik kelias per tėviškę nėra lengvas. Nepasitinkam mes, kaip šalis, savo tautiečių, neskubam padėti jiems surasti ir suprasti mūsų šalį. Biurokratiniai varžtai smaugia čia ieškančius savo šaknų.
Iš medicinos teko bėgti
Natalija Danutė, pradėjusi nuo medicinos sesers beviltiškų žaizdų skyriuje pulmonologinėje ligoninėje, per kelerius metus ji suprato – gelbėti žmones, kurie nieko daugiau nedaro, tik gadina savo gyvenimą, kenkia patys sau, nė piršto nepajudina, kad išvengtų ligos, o paskui rankas kojas bučiuoja, kad prikeltum iš ligos patalo ir nulipdytum „naują“ – neįdomu ir ne jos kelias. Žmogus turi norėti gyventi kiekvieną dieną ir elgtis taip, lyg norėtų gyventi. Joks gydytojas nepadės tam, kuris 50 metų gyveno taip, kad gyvas ėmė pūti.
Žinoma, būna ir kitų beviltiškų ligų ir likimų – „nuo dievo“ kaip sakant. Galbūt jiems nereikia trukdyti išeiti… Tačiau – čia jau mano mintys, begalvojant, kodėl staiga medicinos darbuotojui, išmanančiam savo darbą ir turinčiam didžiules perspektyvas, staiga pasidaro nebeįdomu…
Išėjimas iš medicinos buvo skausmingas, ženklintas daugybės pergyvenimų, apmąstymų, ieškojimų kančios. Lemtingas buvo susitikimas su vieno fondo vadove. Pajuto – tai, apie ką kalba gerokai vyresnė moteris – lyg iš jos pačios sielos eitų.
Kelias, kurį pasirinko, buvo labai sunkus – nuo tarybinių laikų gigantiškos sistemos atskilęs fondas merdėjo, skendėjo skolose. Tačiau idėja – tikėti žmogumi ir būti šalia jo – buvo svarbi abiems. Ėmė lipdyti. Po dalelę, po dieną, po naktį. Ką galima nuveikti dėl žmogaus, dėl šalies? Kaip sukurti sistemą, kuri kovotų su didžiausiomis kiekvienos valstybės blogybėmis – korupcija, akla hierarchija, politiniu niekšiškumu?
Lieka tik aikčioti iš nuostabos, matant, ką realiai jos sukūrė ir ko pasiekė.
O šiandien Natalija Danutė - kare.
Lietuvos prezidente Ukrainoje didžiuojamasi
Šiandien Natalija Danutė Bimbiraitė Chersono apskrityje vadinama įvairiai – Chersono generolu, štabo viršininke, koordinatore. O geriausiai ją pažįstantys nuoširdžiai žavisi: „Tu labai panaši į Lietuvos prezidentę. Gal giminės?..“ Beje, Lietuvos Prezidentės vardas Ukrainoje tariamas su didžiule pagarba. Ir lietuviai čia labai laukiami ir branginami.
Natalija dirba nuo ankstaus ryto, iki vėlaus vakaro, kartais ir naktimis. Jos telefonas netyla net sekmadieniais. Šiandien Natalija net vidury nakties nubudusi galvoja apie vieną – iš kur gauti pinigų, kad kareiviai bent šalmus turėtų. Paskui – kur gauti tų šalmų, neperšaunamų liemenių, taktinių pirštinių, miegmaišių ir visų kitų dalykų, kurių pavadinimų moterys įprastai nežino. Galų gale, kaip tai, ką gauna, išdalinti, išvežioti, taigi, iš kur gauti savanorių.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Chersono srityje dislokavus didžiulį kiekį armijos – ši sritis ribojasi su Krymu ir nuo pat pradžių aišku, kad ji yra Putino plano – koridoriaus su Krymu – dalis – atsidarė ir pagalbos armijai linija. Kareiviai čia buvo suvežti kaip stovi – su vienomis kelnėmis. Trūko visko – nuo kojinių, maisto, prožektorių ir jų elementų, buitinių reikmenų. Tai dalykai, kuriais aprūpinti armiją ėmėsi visuomenė – virė katilais sriubą, vežė bulves, kojines, skutimosi reikmenis, cigaretes, šokoladą.
Lietuvės inicijuota veikla – pagalbos Ukrainos armijai koordinacinis centras
Netrukus buvo pastebėta, kad galingos armijos galingai pagalbai būtinas koordinacinis centras. Kad būtų išvengta tonos supuvusių kopūstų viename padalinyje ir tonos supuvusių bulvių – kitame. Galima pasidalinti visko perpus, o jei dar trečias pulkas pasidalins kalnu konservuotos mėsos, išties visi bus sotūs, o maistas neprapuls.
Įkūrus koordinacinį centrą užvirė darbas. Netrukus reikėjo galvoti ne tik kaip bulves ir makaronus paskirstyti, tačiau ir apie šalmus, neperšaunamas liemenes, taikiklių laikiklius, taktines pirštines, kerzinius batus ir visa kita – trūko visko!
- Nuo ko viskas prasidėjo? - paklausė Natalijos Ukrainos šalies dienraštis „Den’“.
- Pirmomis kovo dienomis vykome į Krymą. Kaip tik ten kūrėsi pirmosios mūsų armijos karinės stovyklos. Matėsi, kad skubomis – kai kurie kareiviai net dokumentų nespėjo susirinkti. Jie kūrėsi laukuose, išsikasę kažkokius apkasus, rentėsi barikadas iš vis dar įšalusio smėlio pripiltų maišų, maitinosi kaip papuolė. Kūno apsaugos priemonių neturėjo jokių.
Ėmėme vežti kariams, ką tik galėjome greitai gauti. Vežėme pagalbą ir užblokuotiems padaliniams Kryme. Pamatę, kad padedančių nemažai, o chaoso daug, supratome, kad būtina struktūra, kuri padės koordinuoti visą pagalbą – centras, kuriame bus žinoma, kam ko trūksta ir kur ką vežti. Kad ir kariams būtų lengviau sulaukti pagalbos ir padedantiems lengviau išsiaiškinti, kuo gali padėti. Tai savanoriška veikla, kurioje šiandien dalyvauja įvairiausių profesijų ir amžiaus žmonės.
Sukūrėme struktūrą, pasirašėme memorandumą su apskrities vadovais – čia reikia veikti išvien ir vieni be kitų neapsieisime. Supratome, kad turime dirbti taip, kad mumis pasitikėtų, tad labai padėjo tai, jog mūsų organizacija – pelnęs pasitikėjimą fondas, turintis ilgametę labdaros ir pagalbos patirtį – skaidriai rinkti resursus ir greitai juos paskirstyti.
- Kam padeda jūsų štabas?
- Nusprendėme pirmiausia padėti kariams, kurie gina Chersono apskrities sienas. Sienas, kurių čia niekada nebuvo, o armija, kaip žinome, ilgus metus buvo naikinama apgalvotais valdžios veiksmais. Kariai savo pradžia laukinėse apylinkių stepėse buvo nusivylę. Tačiau pajutę žmonių palaikymą, ne kartą sakė, kad jie pamatė, ką turi gelbėti, kokiai tautai prisiekė.
O prasidėjus karo veiksmams rytuose, į mus kreipėsi ten kariaujantys prašydami pagalbos – pačių būtiniausių dalykų. Mes žinome situaciją Rytuose. O jie įvairiausiais kanalais sužino apie mus. Pirmiausia kreipiasi chersoniškiai, kurie kariauja fronto linijose. Ieškome jiems šalmų, neperšaunamų liemenių, kitų būtinų dalykų… Taigi, kam galime, tam padedame.
- Ko kariams trūksta labiausiai?
- Visų pirma – asmeninių saugos priemonių. Būna, kad aprūpinam nuo galvos iki kojų ir išleidžiam kariauti. Džiaugiasi vaikinai – tai jų vienintelis išsigelbėjimas kare. Vienas vaikinas mamai pasakė – „kas vakarą nusirengiu neperšaunamą liemenę, o joje vis naujos kulkų žymės…“
Kitas vaikinas pasakojo, kad ir miega su mūsų įtaisytu šalmu. Nes be visa ko, jis šiuolaikinis – patogus, netrina galvos ir patikimai saugo. Stengiamės nepirkti kas papuolė – visada tikriname kokybę. Juk tai – gyvybės klausimas. Toks atgalinis ryšys su kareiviais teikia optimizmo.
Visai neseniai perdavėm kareiviams maskavimosi priemones snaiperiams. Labai trūksta naktinio matymo priemonių. Ne vieną tokią priemonę perdavėm kariškiams ir jau sulaukėme signalų, kad tie prietaisai išgelbėjo ne vienoje situacijoje.
Mūsų teritoriniam gynybos batalionui „Sarmat“ padedam viskuo.
- „Sarmat“? Kas tai? - Natalijos Danutės paklausė „Krašto naujienos".
- Mūsų apskrities vadovai iš Ukrainos apsaugos ministerijos gavo įsakymą – per nepilną mėnesį suformuoti naują batalioną teritorijos apsaugai ir gynybai. Nuo nulio. Apskrities gubernatorius ir formuojamo bataliono vadas iš karto kreipėsi į mane, į Fondą – remkim pečius, kuriam drauge. Ir kūrėm. Gavom 400 kareivių – pusę iš jų basų tiesiogine to žodžio prasme. Apie kažkokią apsaugą nėra ko ir kalbėti.
Laukuose mūsų valdininkai pastatė palapines ir išsigando – o kas toliau? Ėmėmės padėti. Po miegmaišį, po batų porą, po šaukštą ir šakutę skaičiavom. Ir dabar – dar daug ko reikia. Ne visi kariai turi tinkamus kariškus batus, ateina šaltasis sezonas – reikia rimtų, šiltų, neperšlampamų uniformų, trūksta šalmų, kitų apsaugos priemonių. Daug ko jiems reikia.
Šiandien kovos vyksta Mariupolyje, mes suvokiam – esam koridoriaus į Krymą gale, tad vilties, kad kovų išvengsim – mažai. Tik optimizmo, kad galų gale viskas baigsis gerai – daug. Jei tik visi suremsim pečius.
- Ar turite omenyje ir antrąją savo Tėvynę – Lietuvą?
- Taip! Aktyvių ir palaikančių Ukrainą žmonių dėka, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus iniciatyva, Lietuvoje buvo surinktas nemažas kiekis pagalbos Ukrainos kariams, kuris turėtų pasiekti mūsų „Sarmat“ batalioną. Labai tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Bei noriu padėkoti savo tautiečiams!
- Jūs tam turėsite progą?
-Taip netrukus vos keletui dienų atvyksiu į Lietuvą. Su manimi atvyks ir mūsų fondo prezidentė Alla Tiutiunnik bei mūsų „Sarmat“ bataliono karys Olegas Šadevskij. Mes norime susitikti su žmonėmis, padėkoti jiems už tai, kad palaiko Ukrainą šioje žiaurioje ir neteisingoje kovoje su Rusija.
