Mary buvo vienas iš 60 tūkst. airių vaikų, kuriuos šeštajame ir septintajame dešimtmetyje vienuolės, valdančios motinos ir vaiko prieglaudas, prievarta atidavė įvaikinti. Mary buvo išplėšta iš savo motinos Theresos rankų ir išsiųsta pradėti naujo gyvenimo.
„Mano motina buvo puolusi moteris, - sako M.Monaghan, šiuo metu gyvenanti Masačusetse. - Aš prastai atsimenu tą momentą.
Bet net ir būdamas toks mažas, tu turi jausmus. Tu atsimeni, kad buvai išplėštas, nors ir neatsimeni tikslių smulkmenų“.
Baudė net už alergiją
Iš pažiūros naujoji Mary šeima atrodė tobula ir tinkama įvaikinti vienišam vaikui, todėl atimta iš motinos mergaitė buvo išsiųsta į už daugiau kaip 8 tūkst. km esančią Kaliforniją.
Naujasis Mary tėvas Williamas buvo klestintis verslininkas, gerbiamas vietinės bendruomenės, o naujoji motina – maloni ir padori moteris.
„Ji iš tiesų buvo malonus žmogus“, - atsidūsta Mary. Tačiau tėvas – o, tai visai kita istorija.
„Kai aš ten nuvykau, dažnai sirgdavau, - pasakoja Mary. - Turėjau visų rūšių alergijas, buvau alergiška maistui.“
Tokia buvo naujojo gyvenimo pradžia, bet blogiausia dar laukė ateityje. „Mano vaikystės atsiminimai – košmariški. Mane fiziškai bausdavo už tai, kad negaliu valgyti.
Jeigu padarydavau tą, ką daro maži vaikai, ir prišlapindavau į lovą, mane tiesiogine to žodžio prasme įkišdavo į tualetą. O tada prasidėjo seksualinis smurtas ir jo tik daugėjo“, - prisimena moteris.
Neturėjo, kam pasiskųsti
Įtėvis ją prievartaudavo nuolat, sistemiškai – tai tapo tarsi dienos rutina. Prieš draugus ir kaimynus O'Brienai vaidino padorią šeimą, o maža sumišusi mergaitė liko viena prieš juos, nežinodama, į ką kreiptis pagalbos.
„Nežinojau, ką daryti ir kaip gintis. Nes jeigu būčiau kažką pasakiusi, ir tai būtų iškilę į dienos šviesą, gali būti, kitą dieną būčiau buvusi nebegyva, - sako Mary. - Ir aš neperdedu. Jis kvailino visą pasaulį.“
Išnaudojimas tęsėsi visą jos vaikystę. Kai tik užaugo pakankamai didelė, Mary iš karto nuo įtėvių pabėgo.
Bet vaikystės traumos ir vėliau – pastangos surasti savo tikrąją motiną, - paliko didžiulius randus.
Ypač skaudu buvo, kad vienuolės atidavė ją O'Brienui, prieš tai su juo net nepakalbėjusios ir neatlikusios jokio bent minimalaus tyrimo.
Įvaikinimo agentūros ištyrė tiktai ponią O'Brien – malonus šios moters būdas netiesiogiai ir nulėmė Mary vaikystės košmarus.
„Manau, jeigu jos būtų atlikusios deramą patikrinimą, aš nebūčiau atsidūrusi tuose namuose, - sako Mary. - Kaip aš dabar jaučiuosi? Na, buvo sunku su tuo susigyventi“.
Tikroji motina tebesigėdijo
Moterį vis dar aplanko prisiminimai, ji tebejaučia patirto lytinio išnaudojimo pasekmes. Jau buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas.
M.Monaghan sugebėjo surasti savo biologinę motiną, bet tik sulaukusi 52 metų galėjo nuvykti į Londoną su ja pasimatyti.
„Tai buvo pirmas mūsų susitikimas, - šypsosi Mary. - Aš priėjau prie jos ir apkabinau, o ji sustingo. Tiesiogine to žodžio prasme sustingo“.
Motina jautė gėdą, kad turėjo nesantuokinį vaiką, ta gėda ją atsivijo ir į Londoną. Motina labai nenorėjo prisipažinti tiesos savo airiškai šeimai.
„Man tapo aišku, kad turiu laikyti burną užčiauptą. Kad aš esu paslaptis. Kad aš esu seniai dingusi pusseserė. Aš žaidžiau tą žaidimą, nors buvo sunku. Bet kai kurie žmonės atspėjo“, - sako Mary.
Po dešimties metų, 2010 m. Theresa numirė. „Labai gaila, kad ji tiek daug gėdos nusinešė į kapą, - konstatuoja duktė. - Tai tiesiog nėra teisinga“.
Parengė Jurgita Noreikienė
