Languose laukiančios senolių akys
Miežiškių seniūnijoje paštininke dirbanti 50 metų Birutė Vienažindytė su nediduku pašto automobiliu kiekvieną darbo dieną apsuka 67,5 kilometro ratą.
Gitėnai, Kerblonys, Kuncegalys, Nevėžis, Vaidegynė, Budrionys, Nibragalys, Pajuostis, Tumagalys, Trumpragys, Limeikiai, Užprūdžiai, Jociūnai, Narbutai, Stipruoliai, Eigirdai – tai kaimai, kuriuos ji kasdien aplanko.
Atstumas, regis, nedidelis, bet būna dienų, kai paštininkė namo parsiranda jau sutemus. Garbaus amžiaus skaitytojoms ji atveža ne tik spaudos, į kaimus kartu su paštininke keliauja įvairiausi buitiniai pirkiniai, vaistai, akiniai, maistas, knygos iš bibliotekos ir gausybė kitokių smulkmenų, kurių senam žmogui prireikia, bet pasiekti miestą ar seniūnijos parduotuvę nebeturi sveikatos.
„Močiutes aprūpinti prekėmis tikriausiai visų paštininkių dalia“, – šypsosi B.Vienažindytė.
Prie kiekvienų vartelių ar ant namo kampo kabo pašto dėžutės, tačiau laikraščiai ir laiškai retokai į jas metami. Beveik kas antram prenumeratoriui paštininkė leidinius neša į trobą.
„Pamatai – užuolaida prasiskleidžia ir močiutės veidelis lange. Jos visos ima laikraščius. Vien tam, kad nepralėkčiau pro šalį, o užeičiau. Jos ne laikraščio laukia, o gyvo žmogaus ir dėmesio. Kartais močiutės net pagudrauja. Mestum į pašto dėžutę, bet sako, kad nevaikšto, tai neši į vidų“, – pasakoja B.Vienažindytė.
Laikraštį atneša ir dar garsiai paskaito
Didžioji dalis kaimų gyventojų – vienišos senolės. Vienos našlės, kitų vaikai užsienyje, trečios išvis giminių nebeturi.
„Jos laikraščius užsisako, bet neskaito, nori naujienų gyvai, laukia žinių iš plataus pasaulio. Būna, kad tą laikraštį, kurį atnešu, turiu ir garsiai paskaityti. Juokiuosi, tai kam tada prenumeruojat? Močiutės atkerta: kad būtų krosnį kuo įkurti“, – pasakoja paštininkė.
Žilagalvėms skaitytojoms B.Vienažindytė aiškina, kad neturi galimybių pas kiekvieną užeiti į trobą ir ten užtrukti pusvalandį, tad spaudą meta į dėžutę.
Tumagalio senolės sugalvojo išeitį: susirenka šeštadieniais pusė kaimo į sunkiai vaikštančių seserų Veronikos ir Marijonos Selevaičių trobą ir visi drauge laukia laikraščio.
„Jei neužeisi, kad paimsiu lazdą“, – taip juokais seserys grūmoja paštininkei.
Apie antrą šimtmetį skaičiuojančiomis rąstinėmis trobomis garsų Tumagalio kaimą ir jo gyventojus „Panevėžio rytas“ ne kartą rašė. Seserų Selevaičių namas kadaise buvo dūminė pirkia, jo konstrukcija nepakeista, viskas išlikę kaip senovėje. Svetingų seserų namuose ne kartą vyko duonos kepimo šventės, kitokie kaimo susibūrimai.
Laukiant spaudos pasipuošia geriausia skarele
Yra viena garbaus amžiaus prenumeratorė, užsisakiusi 17 pavadinimų žurnalų ir laikraščių. Ji visai nevaikšto, gali tik sėdėti lovoje. Moteris sako, kad spaudos skaitymas jai likęs vienintelis gyvenimo malonumas.
Kitame kaime yra akla močiutė, kuri kasmet prenumeruoja laikraščius.
Iš pradžių ji užsisakydavo savaitgalinę spaudą. Paskui paprašė paštininkės laikraščio, kuris dažniau eina. Dabar triskart per savaitę neregė gauna „Panevėžio rytą“.
Spaudos vežimo dieną senoji užsiriša gražiausią skarelę, laukdama laikraščio krosnį pasikuria, kad paštininkei atėjus troboje būtų maloniai šilta.
Paklausus, kam jai laikraštis, jei akys dienos šviesos nemato, senoji atsako paprastai: juk kartu su laikraščiu ir paštininkė atvažiuoja. Kartais atvežtąjį laikraštį jai perskaito, o kai labai neturi laiko, bent trumpai papasakoja, kas tądien rašoma.
B.Vienažindytė pas akląją prenumeratorę užtrunka pusvalandį. Močiutei rūpi ne tik spaudos naujienos, nori žinoti, kas įvyko aplinkiniuose kaimuose, pas ką kokia šventė vyko, kur atlaidai buvo, kiek žmonių buvo. Paklausinėja ir apie toliau gyvenančius savo gimines, pažįstamus.
„Iš jos irgi labai daug sužinojau apie kaimo istoriją, papročius, kaip žmonės anuomet gyveno, dirbo, bičiuliavosi. Kartą, baisiai karštą vasaros dieną, įlekiu į gryčią visa suplukusi ir pasidejuoju, kad nėr kur dėtis nuo šilumos. Močiutė tuoj pasakoja, kas yra iš kojų verčiantis karštis: jaunystėj, kai rankom pjaudavo rugius, marškiniai būdavo sūrūs nuo prakaito, va tada tai karšta būdavo“, – abipuse bendravimo nauda džiaugiasi B.Vienažindytė.
Tos močiutės dar labai norėtų ir gyvo bendravimo, svajoja ir mojavose pagiedoti, ir duonos kepimo šventėje pabūti ar šiaip kokiame kaimų susiėjime su savo amžininkėmis pabendrauti, bet kad kojos nebelaiko.
„Negerai šitaip, reikėtų kažką sugalvoti. Štai Nevėžio kultūros namuose gausybė renginių būna, bet vietiniai, ypač jaunesni, vangiai susirenka. O kad būtų kas močiutes surenka ir nors kartą per pusmetį į kokį koncertą nuveža“, – svarsto paštininkė.
Močiutėms ir motinoms – atvirukus
Paštininkei dažnai tenka pabūti ir laiškų rašytoja.
Vienos senolės prastai mato, kitoms sakiniai sunkiai dėliojasi, tad trumpai susako, ką norėtų giminėms ar vaikams pranešti, ir B.Vienažindytė sėda laiško kurti. Parašiusi perskaito.
Beveik visos, prašančios už jas parašyti laišką, būtinai nori įdėti sakinį, kad gyvena gerai.
Kartais B.Vienažindytei širdis verčiasi tuos žodžius vedžiojant, nes akivaizdu, kad gerumo senolės gyvenime labai nedaug.
„Nebuvo nė vienos, kad sakytų: mano vaikas blogas. Nesiskundžia, kad nelanko, kad laiškų nerašo, vis sugalvoja pateisinimų: tai, matyt, laiškelio negavo, gal jis kur nuklydo, arba sako, kad vaikas dirba be atokvėpio, kur jau čia po kaimą pas motiną lakstys, bet kai baigs didžiuosius triūsus, būtinai pasirodys“, – apie ilgesį slepiančias žilagalves pasakoja B.Vienažindytė.
Kai gauna laišką, būna didžiausia šventė.
B.Vienažindytė pastebėjo, kad daliai senolių sunku kalbėtis mobiliuoju telefonu. Girdi savo artimųjų balsą, bet pačios neką tepasako. Dauguma nelabai ir moka naudotis mobiliaisiais, pačios paskambinti negali, tik atsiliepia į skambučius.
„Per visus kaimus „išmanias“ močiutes gali ant pirštų suskaičiuoti“, – apie gebėjimą naudotis šiuolaike technika sako paštininkė.
Vienišoms močiutėms mažai paguodos ir iš atsiųstų SMS, kai kurios jų net perskaityti nemoka.
„Reikėtų ne SMS, o atvirukus siųsti. Jie sudėti po stiklu, saugomi. Pas senus žmones visur taip, anūkų ar vaikų atsiųsti atvirukai padėti matomiausioj vietoj, už bufeto stiklo, ar užkištos šalia brangiausių nuotraukų, už veidrodžio rėmo. Kiekvienam svečiui aišku, kad namų šeimininkė nėra pamiršta, ją sveikina, vadinasi, myli“, – aiškina B.Vienažindytė.
Kaimuose nėra vienišų močiučių, turinčių kompiuterį. Šia ryšio su pasauliu priemone moka ir naudojasi tik tie senoliai, kurie gyvena kartu su vaikais.
Anūko rožes užkišo už švento paveikslo
Bendravimo su senais vienišais žmonėmis B.Vienažindytė nesipurto todėl, kad pati namie prižiūri dvi senoles: savo mamą ir pasiligojusią krikšto motiną, todėl žino, ką reiškia sėdėti tarp keturių sienų.
Vieniši žmonės labai nori išsikalbėti. Paštininkei atrodo, kad senolių vaikai ne visada žino apie savo motinas tiek, kiek ji. Močiutės pasakoja įvairiausius savo jaunystės nuotykius. Savi jų klausyt gal neturi laiko, gal tos istorijos jau girdėtos, o senolėms rūpi pasakoti. Jos paštininkei rodo senutėles nuotraukas, kartu varto albumus.
Vienos močiutės sutuoktinis buvo jau seniai miręs, o ji paštininkei vis sako: „O, kai būdavo Antanas...“ Jis tą taip, o aną šitaip darydavo, su motociklu į vakaruškas važiuodavo.
Vienišės pasakoja net apie kadaise laikytus gyvulius, kas kokiom ligom sirgo, kaip gydė, prisimena kuriais metais kiek grybų pririnko, kaip vaikams užsienyje sekasi.
Buvo, kad viena moteris guodžiasi paštininkei, jog ožkos pienas pasidarė neskanus, klausia, gal girdėjo kokį receptą, kaip tos bėdos atsikratyti. B.Vienažindytė persakė kitame kaime girdėtą patarimą: į vandenį įdėti sodos ir duoti gyvuliui atsigerti, nuo to kaži kokia liga praeina.
Močiutės paštininkei išpasakoja ir paslaptingas giminės istorijas, ir kaimynų nuotykius, ir įvairiausius keistus nutikimus bei meilės peripetijas.
Mato sukančius kairėn, bet neskundžia
„Paštininkas turi būti kurčias ir aklas ir nematyti, kas iš kur eina. Važiuodama kasdieniu ratu matau ir kur vyras kairėn eina, ir kieno vaikai šunybes krečia. Bet tyliu, nes toks darbas“, – juokiasi B.Vienažindytė.
Jei kuri močiutė pasipasakoja apie kokį skaudulį, bet priduria, jog tai paslaptis, paštininkė tyli kaip užsiūta. Bet tokie atvejai labai reti, dažniau pašnekovės atviravimų nevadina paslaptimis, prašo vienokią ar kitokią žinią perduoti gretimame kaime gyvenantiems giminėms ar jaunystės laikų draugei.
Jei pas kurią močiutę buvo šventė, lankė artimieji, ji paštininkei būtinai pasigiria apie lauktuves, parodo dovanas.
Vaikai ir anūkai dažniausiai dovanoja patalynę, šiltas šlepetes, vazas saldainiams, skareles, gražiai drožinėtas lazdas. Senosios džiaugiasi, kai artimieji atveža sausainių, tortų.
Ypatingą įspūdį padaro kokia nors proga dovanotos rožės. Kaimo moterys pripratusios prie palangėse žydinčių jurginų ir gladiolių, o ilgakotės rožės joms – prabangi miesto gėlė.
Vienos močiutės anūkas grįžo iš užsienio ir pas ją atvažiavo su didele puokšte rožių.
Vėliau senoji net ir nuvytusių jų neišmetė, sudžiovintas užkišo už švento paveikslo.
Rado sukniubusį sode
Kai per kaimus pravažiuoja gydytoja, kitą dieną paštininkė iš prenumeratorių išeina su glėbiu receptų knygelių. Jas atiduoda vaistininke dirbančiai savo seseriai. Kitą dieną farmacininkė atveža didžiausią krūvą vaistų pilnų maišelių, kuriuos paštininkė išvežioja pacientėms kartu su laikraščiais.
Yra močiučių, kurioms B.Vienažindytė iš bibliotekos parveža knygų.
„Teko vežioti ir akinius, pirmiau suregistravau, kas norės akis pasitikrinti, įteikiau sąrašą okulistui, o po jo vizitų su receptais važiavau užsakyti akinių. Kai kunigas kalendavoja, irgi darau sąrašą, kas jo lauks“, – apie papildomus geraširdiškus patarnavimus pasakojo B.Vienažindytė.
Vieną skaitytoją paštininkė rado ir mirusį.
Senas vyras gyveno Bajoriškių kaimo vienkiemyje, neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Žiemą jo namelį visai užpustydavo.
Krosnis sugriuvusi, viduje 8 laipsniai šalčio, bet laikraščius ima, paštininkė bet kokiu oru spaudą privalo pristatyti.
Seniūnija kelis kartus jam siūlė keltis kitur, bet atsiskyrėlis vienišius nė už ką nesutiko.
B.Vienažindytė jį rado gulintį sode, žmogus buvo miręs prieš porą dienų.
Nepravažiuojamus kelius įveikia traktoriumi
Žiemą, kai sugenda autoparduotuvė ar nepravažiuojamai užpusto kelius, paštininkė tampa vieninteliu kaimiečių ryšiu su pasauliu. Tada močiutėms ji veža duoną, aliejų, kruopas, kiaušinius ir kitokius maisto produktus.
Su mažuoju pašto automobiliuku užpustytais keliais nepravažiuosi, tad B.Vienažindytė samdo traktorių.
Tokiomis dienomis iš darbo grįžta vėlų vakarą, nes pakely dar traukia užklimpusias ar dėl šalčio nebeužsivedančias mašinytes. Paštininkė tokius išgelbėtuosius praminė „prišalusiomis sielomis“.
„Registruotą laišką bet kokiu oru privalai pristatyt. O kai būna žemės mokestis, išmaišau atokiausius vienkiemius, kurie šiaip gyvenime jokio laikraščio nėra prenumeravę“, – apie atvejus, kai gerokai pailgėja kasdienis ratas, sako paštininkė.
Naujagimiais džiaugiasi visas kaimas
Nuolat riedėdama tuo pačiu maršrutu B.Vienažindytė mato kaimų pokyčius. Kai kur per vidurį nebelikę trobų, gyvuoja tik kaimų galai. Tokie yra Stipruoliai ir Trumpragys.
„Vienu metu Nibragaly nebebuvo nė vieno vaiko. Dabar ten yra du naujagimiai, tai visas kaimas labai džiaugiasi“, – vyraujančias nuotaikas persako paštininkė.
Šiandien jau nė vieno nepilnamečio gyventojo nebeturi Eigirdų, Kerblonių, Kuncegalio ir Vaidegynės kaimai. Tik po vieną vaiką yra Budrionyse, Pajuostyje ir Trumpragyje.
Kaimo vaizdą smarkiai keičia juose nekilnojamojo turto įsigiję miestiečiai.
Tėvai numiršta, vaikai jų namus parduoda svetimiems, kurie kaime gyventi nesiruošia, o valdą paverčia tik savaitgaline poilsiaviete. Tokiems dažnai nerūpi bičiuliautis su vietiniais gyventojais, jie lyg atskira respublika.
Jaunystėje savo kaimo nepažino
B.Vienažindytė nuo mažų dienų gyvena Nevėžio kaime. Kol buvo jauna, ne itin domėjosi senais kaimynais, toliau gyvenančių žmonių net nepažinodavo. Keliolika metų ji dirbo mieste, tada į tėvų namus parvažiuodavo tik nakvoti, bendrauti su vietiniais nebuvę laiko.
Savo kaimo žmones ji geriau pažinti pradėjo tik tuomet, kai nelikus darbo mieste grįžo į Nevėžį ir įsidarbino parduotuvėje.
Bendrauti mėgstančią moterį pirkėjai greit pamėgo, dažnai išsipasakodavo jai, tad po metų kitų pardavėja jau žinojo ir čia pat gyvenančių, ir atokiausių vienkiemių gyventojų poreikius bei gyvenimo istorijas. Bendrauti su senais žmonėmis jai buvo labai įdomu.
„Kaime darbo nepasirinksi, eini kur gauni“, – kaip atsidūrė pašte, sako ji.
Prieš senajai paštininkei išeinat į pensiją B.Vienažindytė ją kelis mėnesius pavadavo. Tada ji prenumeratorius privalėdavo apvažiuoti dviračiu. Tuomet buvo mažesnis ratas, kasdien su laikraščių krepšiu ant peties tekdavo numinti per 30 kilometrų.
Kad nepykdytų moterų, eilių apie meilę neberašo
B.Vienažindytė dainuoja Miežiškių moterų ansamblyje „Vakarė“, gieda ir bažnyčios chore.
Paštininkė savo šeimos niekad neturėjo.
„Gyvenimas praėjo pro šalį, jei aš kam patikau, man nepatiko. Kai išeisiu pensijon, bus laiko, gal tada ištekėsiu“, – juokauja ji.
B.Vienažindytė rašo eiles. Turi sukaupusi per 200 eilėraščių. Krikšto dukra kompiuteriu yra padariusi poezijos rinkinuką.
Moteris kasmet dalyvauja Raguvėlėje vykstančioje muzikos ir žodžio šventėje „Krinta lapas klevo“. Poezijos skaitymuose pagarsina savo eiles, pabendrauja su kolegomis liaudies poetais.
Apie knygelės išleidimą B.Vienažindytė nenori nė girdėti.
„Eilėraščiai – savotiškas žmogaus dienoraštis. Kad ir netekėjusi, vis tiek rašau apie meilę. Būna kvaila, kai šventėje skaitau savo eiles, o bobelės piktai šnibždasi: gal ji čia apie mano vyrą rašo? Užtai dabar daugiau rašau apie tėvynę“, – paštininkė kvatodama aiškina, kodėl nenori išleisti savo kūrinių knygos.
Kiekvienai įtariai moteriai neišaiškinsi, kad ilgesingais posmais ji svetimų vyrų nevilioja. Bet ramiau, kai apkalboms nėra peno.
„Ką aš žinau, gal ir savo vyro pavydėčiau, jei tokį turėčiau. Mes su seserim nusprendėm, kad nebeisim į vakarones, nebepykdysim moterų. Vyrai kviečia šokt, tos pyksta“, – šelmiškai juokiasi ji.
Kaimo moterys į netekėjusią poetę seniai galanda dantį. Kol dirbo parduotuvėje, vietinės ponios irgi pyko, jei kuris sutuoktinis per dažnai apsipirkti eidavo.
Viena guodėsi: „Nežinau, gal mano vyras per dieną šešis batonus suvalgo, vis eina ir eina į krautuvę.“
Prakeiksmas tarsi išsipildė
Paštininkei papasakota istorija
Viename kaime buvo tokia istorija: jauna panelė tiek įsimylėjo kaimyną, kad be jo nebeįsivaizdavo gyvenimo, kur buvus, kur nebuvus išdygdavo tam prieš akis. Deja, vaikinas į ją nekreipė dėmesio ir netrukus vedė merginą iš gretimo kaimo.
Įsimylėjėlė tiek įtūžo, kad vestuvių dieną, kai jaunieji grįžo iš bažnyčios, šoko priešais ir mylimąjį prakeikė. Linkėjo jam, jo šeimai ir palikuoniams visokių baisybių.
Svečiai išsišokėlę sutramdė, balius įsisiūbavo, bet vakarop įvyko nelaimė, jaunosios tėvas slystelėjo ir susilaužė koją. Kaimas tąkart atsikvėpė – tiek to prakeiksmo žalos...
Po metų vėl buvo prisiminti piktieji įsimylėjėlės žodžiai – avarijoje žuvo du jaunikio artimieji.
Kai atrodė, kad visa pamiršta, tvenkinyje nuskendo tos poros jau paauglė dukra, o po metų žuvo ir sūnus.
Tada ta šeima visai sugniužo, pardavė namus, išsikėlė į miestą. Sako, kad tame kaime žmonės vis prisimena prakeiksmą ir vienas kitą persergėja būti atsargiems tariant negerus žodžius.
