Namuose nieko nėra – pašnekovas vėluoja, nes nuvyko iš mokyklos pasiimti dukters. Sutariame jį pasitikti nuo stotelės, esančios už maždaug dviejų kilometrų, ir parvežti iki namų, kur galėsime pasikalbėti.
Vienišas tėtis gyvena su dukra
Įsitaisome ant suoliuko Viktoro namų kieme. 48-erių vyras pasakoja išauginęs tris dukras. Vyresniosios – 25-erių ir 27-erių – jau sukūrusios šeimas, gyvena atskirai, viena - Olandijoje, kita – Vilniuje. Tik keturiolikmetė Andželika tebegyvena su tėčiu. Mama, turinti vidutinę proto negalią, nuo 2001 m. gyvena Ukmergės r., Jasiuliškių pensionate. Ten penkiasdešimtmetė moteris praleis visą likusį gyvenimą.
Viktoras pasakoja su žmona išsiskyręs po keturiolikos santuokos metų.
„Nebeapsikenčiau, – sako, – pradėjo ji aplinkinių šnekų klausytis, kelis kartus buvo persipjovusi venas.“
Per bendro gyvenimo metus moteris septynis kartus gulėjo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje.
Tačiau visa tai nekliudo jiems ir toliau bendrauti. Viktoras pasakoja, kad bent kartą per metus ar pusantrų kartu su Andželika ją aplanko.
„Prieš kelis metus ji pati atvykdavo pasisvečiuoti, bet dabar jau nebeleidžia jos išeiti. O jei nori, kad atvežtų – 100 litų mokėk“, - sako vyras ir priduria, kad jam nebūtų reikalo bendrauti su buvusia žmona, bet dėl dukros stengiasi.
Ankstyva dienos pradžia
Pasiteirauju Viktoro, ar per tuos metus, kol jis vienišas, nesusirado antrosios pusės, bet vyras tik nusišypso ir sako, kad visos geros jau užimtos, o ir jis pats ką tik išsiskyręs buvo trijų nepilnamečių dukrų tėvas, kurių viena neįgali. Vyras turi omenyje jauniausią dukrą Andželiką – mergaitė yra pirmos grupės invalidė, paveldėjusi proto negalią iš motinos.
Dėl Andželikos sveikatos sutrikimų, Viktoras kas rytą mergaitę palydi į mokyklą ir vyksta jos pasitikti.
„Praėjusį rugsėjį pasakė, kad autobusas Andželikos iš namų nebeims – kelias per daug duobėtas“, - guodžiasi jis.
Dėl to jųdviejų diena prasideda labai anksti – 4 val. 50 min. kasdien, išskyrus savaitgalius. Šiokiadieniais 5 val. 50 min. autobusas mergaitę nuveža iš stotelės, esančios už beveik 3 km nuo jų namų. 17 val. Viktoras eina jos pasiimti.
Žiemą vyras keliasi dar anksčiau – 3 val. -3 val. 30 min., kad pakurtų krosnį ir mergaitei nebūtų taip šalta keltis. Praėjusią žiemą buvo per daug žvarbu, todėl visą mėnesį Andželika leido namuose.
Palydėjęs dukrą, vyras grįžta namo pamiegoti, nes jam vienam pareiti iš Vaidotų užtrunka vos 10-15 min., kai tuo tarpu su dukra – apie 40 min. „Tik ant kalno, – sako, – užlipti sunku.“
Viktoras sako, kad ir iki artimiausios parduotuvės geras kelio galas: už 2 km Pagiriuose arba tokiu pačiu atstumu Keturiasdešimt totorių kaime, dar – Vaidotuose. Todėl apsiperka jis, kai eina pasitikti dukters.
Pabosta Viktorui kasdien vaikščioti tokius atstumus. Bet nei automobilio, nei vairuotojo pažymėjimo vyras sako niekada neturėjęs.
Santykiai su kitomis dukromis
Paklausus Viktoro, ar bendrauja su kitomis dviem dukromis, vyras sako pabendraujantis.
„Kai būnu Vilniuje, užsuku pas dukrą. Kartais ji paprašo vaikus prižiūrėt. Man nesunku“, - teigia Viktoras, pridurdamas, kad abi dukros turi po 2 vaikus.
Vyriausioji dukra irgi atvažiuoja pas tėtį, mat už kelių šimtų metrų gyvena jos vyro tėvai. O štai su kita dukra Viktoras sako retai susisiekiantis.
„Toli ji. Paskutinį kartą, kai buvo Lietuvoje, atvežė Andželikai saldainių, sportbačius, pabuvo 15 min. ir išvažiavo. Pernai vasarą ją nusivežė į Šventąją, o šiemet jau neėmė“, - pasakoja Viktoras.
Verčiasi sunkiai
Kad pragyventų, vyras padirba vieną kitą darbelį: kaimynui bulves sodino, malkas rinko, remontą darė. Taip ir gyvena, vos sudurdami galą su galu.
„Praėjusį mėnesį gavau 730 lt, šį – 716 lt“, - pavardija savo pajamas, susidarančias iš valstybės skirtų pašalpų dukrai ir jam pačiam.
Viktoras pripažįsta, kad vienam viskuo pasirūpint sunku.
„Gauni tuos pinigus, sumokėt už viską reikia: už elektrą, televiziją, telefoną. Atsisakyt reikės televizijos, nes po 60 litų per mėnesį sumoku, o būna, kad po 2 ar 3 dienas nerodo. Geriau nusipirksiu kitą televizorių, tai nereikės jokių priedėlių“, - sako jis.
Sudūlėję langai ir plikos grindys
Besikalbant su Viktoru, aplink zujo judrus šuo. Vyras pasakojo, kad jį įsigijo Vilniuje gyvenanti dukra, bet po dviejų savaičių pabodo ir atidavė jį tėvui.
„Pusantro mėnesio tada jam buvo, o dabar jau metai“, - informavo Viktoras.
Vyras sako laikantis kelis šunis ir kates, bet ne vien dėl Andželikos – jis ir pats myli gyvūnus, kuriems vietos atsiranda ir ankštuose namuose.
„20 metų stovėjo šitas vagonėlis nenaudojamas. Valgykla jame anksčiau buvo, o nuo 2001 m. mes gyvenam“, - sako Viktoras.
Vyras pakviečia užeiti vidun ir parodo vieną nedidukę erdvę su dviem lovomis – jam ir Andželikai. Greta – minimali virtuvė, kurios beveik visą plotą užima krosnis, ant kurios stovi kibirai vandens, parnešti iš kaimyno šulinio. Tualetas – lauke.
Vyras pasakoja, kad žiemą gana 3 valandų, jog prišildytas būstas atvėstų.
„Langai kiauri. Iš trijų du neatsidaro. Jei priliesčiau – jie išbyrėtų, nes yra sudūlėję“, - sako Viktoras.
Kalbėdamas, kas dar būtų reikalinga jo ir Andželikos namams, vyras pamini grindis, kurias anksčiau savo jėgomis buvo apšiltinęs, bet viskas taip nusidėvėjo, kad teko nulupti ir dabar teliko lentos ir senos kartono plokštės ant jų.
Nepaisant to, kad artėja Viktorui itin sunkus metų laikas, šypsena nuo jo veido vis tiek nesitraukia.
„Buvo laikai, kai žmonės statėsi didelius namus, dabar – dar didesnius. O man visada buvo blogai, dabar dar blogiau. Bet kas pasikeis, jeigu aš verksiu? Niekas“, - apibendrina Viktoras.
Sunkiai besiverčiantis vyras yra vienas tokių, kurie kreipėsi pagalbos į Pagalbadaiktais.lt. Viktoras būtų dėkingas, jei kas nors padovanotų nors ir dėvėtas grindis bei langus. Tokiems žmonėms reikėtų kreiptis į jo kuratorę Enriką Kalinkę telefonu +370-670-17253 arba el. paštu e.kalinke@spcentras.lt
