Naktį prieš tai, ką tik gimusi mergytė buvo palikta lauke vakariniame Londono pakraštyje. Įsukta į seną, apdriskusį rankšluostį ir vyriškus marškinius, ji atrodė lyg šiukšlių ryšulėlis, kurį bet kuris praeivis galėjo pakelti ir įdėti į konteinerį nė neatkreipęs dėmesio, kas yra viduje.
Kitokia nei visa šeima
Ištisą šaltą 1968-ųjų lapkričio naktį jos verksmo niekas negirdėjo. Iki ponia F.Bliss rado mergaitę ir iškvietė policiją. Vos ne vos išsigelbėjusio kūdikio istorija sulaukė daug dėmesio, mergaitė buvo praminta konteinerio mergaite.
Mažąją mergytę greitai įsivaikino policijos pareigūnas Lesas Fulleris ir jo žmona, apylinkės seselė Daphne. Jiedu mažylę pavadino Michelle.
Mergaitė visada žinojo esanti įvaikinta, tačiau visas aplinkybes sužinojo būdama 21-erių, kuomet jos mama parodė senas laikraščio iškarpas.
„Buvau apstulbinta ir sužavėta. Dievinau savo šeimą, bet mano tamsūs garbanoti plaukai, rudos akys ir tamsus gymis akivaizdžiai įrodė, kad buvau kitokia nei jie.
Mūsų šeimos kontrastas buvo toks didelis, kad kartą Šveicarijoje, kai buvau dvejų, mano tėvus sustabdė, pasivedė į šalį ir ėmė kamantinėti įtardami, kad esu pagrobta“, - pasakoja Michelle.
Mintys apie praeitį neapleido
Nepaisant laimingos vaikystės, išmetimas į gatvę Michelle įskaudino. Mergina susitelkė ties miesto pakraščiu, kuriame buvo palikta, ir ėmė narplioti savo praeitį, ypač daug jėgų dėdama motinos paieškoms.
Nežinodama nė vieno savo giminaičio vardo, ji pripažino ieškojusi adatos šieno kupetoje.
„Nė akimirkai nenustojau galvojusi, kas mano biologinė mama ir kodėl ji mane paliko. Buvau įsitikinusi, kad ją visus tuos metus kankino kaltės jausmas. Nejaučiau jai neapykantos“, - kalbėjo mergina, kuri dar didesnį norą surasti savo tikrąją motiną pajuto būdama 27-erių, kuomet eidamas 60-uosius metus nuo vėžio mirė jos įtėvis Lesas.
Po dvejų metų Michelle susituokė su profesionaliu golfo žaidėju Tony. Deja, nebebuvo tėvo, kuris ją lydėtų prie altoriaus.
Kai 2000-ųjų vasarį pasirodė pirmagimis Oliveris, Michelle ir vėl pradėjo galvoti apie savo biologinius tėvus.
„Nėštumo metu Tony mane labai globojo. Vis svarsčiau, ar mano tėtis taip pat rūpinosi mama“, - dėstė moteris.
Kai 2003-aisiais jiems gimė antrasis sūnus Connoras, Michelle pasakoja klaususi savęs, ar jos biologinė motina turėjo daugiau vaikų. Jei taip, ar tie vaikai žinojo apie Michelle.
Pirmasis atradimas – pusseserė
Lūžis įvyko, kuomet 2009 m. Tony ir Michele išsiskyrė. Būtent tuo metu moteris sužinojo apie tinklalapį, talpinusį informaciją apie asmenis, ieškančius giminaičių pagal tikslius DNR testus.
„Tinklalapis turi milžinišką duomenų bazę pasauliniu mastu. Čia užsiregistravę žmonės turi galimybę rasti savo giminaičius“, - pasakojo moteris, už savąjį DNR testą susimokėjusi 75 svarus.
Ilgai laukti rezultatų neprireikė – moters DNR sutapo su kito nario, ir taip Michelle surado tikrą pusseserę iš tėvo pusės.
Moteris nedrąsiai išsiuntė elektroninį laišką dviejų vaikų motinai, 55-erių Frances Nelson iš Hampšyro, kuriame papasakojo apie savo praeitį.
„Buvau šokiruota gavusi laišką, nes ir pati nagrinėjau savo giminės medį. Kai pamačiau Michelle nuotrauką, man nebekilo jokių abejonių, nes ji atrodė stebėtinai pažįstama“, - pasakojo prisiminimus Michelle pusseserė.
Vienas Frances dėdė, greitosios pagalbos automobilio vairuotojas Cyrilas jau buvo miręs, kuomet moteris sužinojo apie jo egzistavimą. Tačiau jo brolis, buvęs pienininkas iš Kornvalio Johnas Goodas, buvo gyvas, bet silpnos sveikatos 83-ejų vyras.
Johnas vienas užaugino dukrą Elaine – jo žmona juodu paliko, kai mergaitei buvo dveji.
Pasimatymas su tėčiu ir seserimi
Elaine – 58-erių žurnalistė, Johno dukra, Michellės sesuo. Elaine negalėjo patikėti turinti seserį ir vis klausė tėvo, ar tai gali būti tiesa. Jis ir pats nežinojo atsakymo, iki pamatė Michellės nuotrauką ir pajuto tvirtą tėvišką ryšį.
Taigi, tai buvo netikėtas likimo posūkis. Michelle stūmėsi į priekį, lipdydama savo praeities gabalėlius.
Michellės biologinis tėvas Johnas, sergantis gerklės vėžiu, sutiko atlikti DNR testą.
„Jis pakvietė mane draugauti „Facebook“. Kol laukėme rezultatų, kasdien kalbėdavome, dalijomės nuotraukomis. Labai sustiprinome tarpusavio ryšį“, - džiaugėsi Michelle, prisimindama, kad tėtis jai sakydavo, jog vienaip ar kitaip ją tikrai įsivaikins.
Kuomet vieną dieną moteris vaikščiojo paplūdimiu, suskambo telefonas. Atsiliepusi ji išgirdo „labas, dukra“. Michelle negalėjo sutramdyti emocijų ir džiaugėsi pasiekusi vieną iš tikslų – ji surado tėtį.
Šv. Velykas moteris nusprendė praleisti su ką tik surasta šeima.
„Kai pabeldžiau į tėvo namų duris, man daužėsi širdis. Mudu pasisveikinom, tvirtai apsikabinom. Neverkėme, tik labai plačiai nusišypsojom“, - prisimena pirmąjį susitikimą Michelle.
Kai prie jų prisijungė ir moters sesuo, jos negalėjo atsistebėti jųdviejų panašumu.
„Mudvi buvome tokio paties charakterio. Galėdavome pabaigti viena kitos sakinį, juokdavomės iš tų pačių dalykų, mėgome šokti virtuvėje pagal disko muziką“, - žėrė panašumus Elaine.
Šeimos džiaugsmas dėl Michellės
Tos Šv. Velykos Michellei buvo ypatingos. Moteris susipažino ne tik su biologiniu tėvu ir seserimi, bet ir kitais šeimos nariais. Sesers vaikai Michellei atrodė lyg vyresnė jos pačios vaikų versija. Visi jie greitai susidraugavo.
Elaine pasakojo jautusis lyg būtų pažinojusi seserį, o tai, kad ji atsirado jos ir tėčio gyvenime tuo momentu, kai jos labiausiai reikėjo, moterį džiugino dar labiau.
„Nors tėtis ir sunkiai sirgo, Michellės atsiradimas tapo paskata jam gyventi dar ilgiau. Jis vis kartodavo, kaip būtų apgailestavęs, jei taip ir nebūtų susipažinęs su ja“, - kalbėjo Elaine.
Johnas ėjo iš proto negalėdamas suvokti, kodėl Michellės mama jam taip niekada ir nepasakė, jog laukėsi. Dar labiau vyrą neramino tai, kad jis nežinojo, kas buvo jos motina – Johnas turėjo ne vienus trumpalaikius santykius.
„Tėtis būtų labai rūpinęsis Michellės mama, jei tik ji būtų pasakiusi, kad laukiasi. Nebuvo jokio pagrindo jos palikti. Tėtis būtų mylėjęs ir antrąjį vaiką, o aš mielai būčiau turėjusi sesutę“, - sakė Elaine.
Trumpa, bet svarbi pažintis su tėčiu
Michelle ir Johnas kartu praleido vos kelis, bet jiems abiems labai brangius mėnesius.
„Mes kasdien bendraudavome elektroniniais laiškais. Jis vis kartojo, kiek daug džiaugsmo jam atnešė tai, kad abi jo dukros susipažino. Bespausdamas man ranką jis sakė, kad kai tik norėsiu jo šalia savęs, pakaks ištarti jo vardą ir tėtis atsiras“, - pasakojo Michelle pridurdama, kad jai buvo garbė turėti tokį tėvą nors ir trumpą laiką.
Moteris džiaugėsi turėdama galimybę susikurti prisiminimus, kuriuose ji buvo su tėčiu. Ji jautėsi laiminga, kad galėjo jam nusiųsti atviruką Tėvo dienos proga ir pirmąkart sudainuoti „Laimingo gimtadienio“, nors ir 84-ojo.
Nepaisant trapios Johno sveikatos, jis spinduliavo jaunatviška dvasia. Johnas kartojo Michellei, kaip norėjo padėti surasti jos biologinę motiną, nes tai jai reiškė tiek daug.
„Kai pradėjau geneologines paieškas, buvau tik „konteinerio vaikas“. Dabar vienintelė trūkstama gija mano giminės medyje yra motina. Labai tikiuosi, kad vieną dieną susipažinsiu ir su ja“, - sakė Michelle.
Parengė Rasita Andruškevičiūtė
