Dabar Laima jaučiasi laiminga ir turtinga: „Turiu dvi suaugusias dukteris, tris anūkus, mylimą žmogų ir jaučiu vidinę ramybę. Mano moteriška laimė vėlyva – atėjo sulaukus brandaus amžiaus, todėl nebenoriu jos paleisti ir mėgaujuosi kiekviena akimirka,“ - rašo „Lietuvos rytas".
Į susitikimą L.Kybartienė atskubėjo po laidos „Sveikinimų koncertas“ įrašo.
Jau greitai bus dešimt metų, kai ji iš televizijos ekrano Lietuvos žmonėms perduoda artimųjų eiliuotus linkėjimus ir siunčiamus muzikinius sveikinimus.
Po mūsų pašnekesio ji turėjo skubėti į vaikų darželį ir su savo trimis anūkais – penkerių Jokūbu ir trimetėmis dvynėmis Auguste bei Kotryna planavo eiti į piceriją.
Jaunyste trykštanti moteris visiškai nepriminė tradicinės močiutės, vakarais mezgančios vilnones kojines. „Savo anūkams aš labiau esu draugė, nutrūktgalviška žaidimų sumanytoja ir vaizdingų istorijų pasakotoja“, – Laima išsitraukė mobilųjį telefoną ir jo ekrane parodė anūkų nuotraukas.
Iš pažiūros šviesiaplaukė Laima atrodo labai moteriška ir trapi. Tačiau skaudūs išgyvenimai jos nepalaužė. Šią moterį būtų sunku uždaryti tarp keturių sienų. Optimistiškai nusiteikusi buvusi ilgametė televizijos diktorė neslėpė – jos širdyje jau kurį laiką gyvena meilė.
– Daugelis brandžių moterų, jei jų vedybinis gyvenimas nenusiseka, jaučiasi nusivylusios ir vienišos, nebesitiki sukurti naujų darnių santykių.
– Kurį laiką po skyrybų ir aš buvau viena, bet nepasakyčiau, kad jaučiausi vieniša.
Gal dėl to, kad pakako rūpesčių – reikėjo dukteris išleisti į gyvenimą. Iš prigimties esu aktyvi, be to, darbas televizijoje neleidžia sustingti.
Nors mėgstu būti tarp žmonių, neretai džiaugiuosi, jei galiu pabūti viena, patingėti, paskaityti knygą, pagaliau išsimiegoti.
O vienišumas užplūsta tada, kai pajuntu nerealizavusi savęs kaip moters, kaip asmenybės.
– Ar neturėdama vyro jautėtės nevisavertė?
– Jeigu esminis gyvenimo tikslas yra turėti bet kokį vyrą, tai liūdnas variantas.
Žinoma, norisi turėti žmogų, kuriam būtum brangi. Bet jei nėra tokio, kuris myli arba su kuriuo gali mylėtis, nes ir fiziologinis veiksnys yra svarbus moters gyvenime, tuomet galima save brandinti ir realizuoti kitais būdais – pradedant labdara, baigiant namais ir vaikais.
Kai po skyrybų jaučiausi labai vieniša ir nuolat buvau nusiminusi, duktė neiškentusi pasakė: „Mama, nusišypsok, pažiūrėk, koks gražus gyvenimas, kiek aplinkui yra žmonių, su kuriais gali bendrauti.“
– Neretai moterys ilgai nesiryžta skyryboms, net kai vedybinis gyvenimas yra apgailėtinas.
– Ir mano skyrybos brendo ilgai. Atrodė, kad esu vertinga tik tada, kai šalia yra vyras, turiu lytinį gyvenimą, auginu vaikus, dirbu. Ir staiga viskas nutrūko.
Vyro šalia nebėra, dukterys užaugo ir gyvena savo gyvenimą, liko tik darbai.
Artėjo penkiasdešimtmetis, veide jau rėžėsi viena kita raukšlelė. Nebeliko šypsenos.
Po skyrybų iš tiesų jaučiau tuštumą. Atrodė, kad esu niekam nereikalinga. Maždaug dvejus metus praleidau užsidariusi namuose.
Išeidavau tik į darbą ir į parduotuvę. Daug skaičiau.
Po skyrybų turbūt turi išgyventi tą tuštumos krizę, bet nesusinaikinti.
Man ranką ištiesė duktė, liepusi nebegraužti savęs, patraukti į šalį knygas ir eiti į miestą.
Iš pradžių tam prieštaravau – ką viena mieste darysiu?
– Ar draugai tuo metu jums neištiesė rankos?
– Dabar aš turiu draugų, tačiau tuomet neturėjau, nes buvau visiškai pasinėrusi į šeimą.
– Ką gi veikėte pirmąkart išėjusi į viešumą po skyrybų?
– Pirmiausia išsiruošiau į Bernardinų bažnyčią. Tiesa, jaučiausi nejaukiai tarp tiek daug svetimų žmonių.
Tada man siaubą kėlė paprasčiausi dalykai – netgi buvo baisu mieste pastatyti automobilį, nes nežinojau, kaip sumokėti už stovėjimą.
Prisimenu, pirmąkart pusvalandį prastovėjau dairydamasi, kur yra mokėjimo automatai.
Buvo sekmadienis, mišių laikas. Kunigas Julius Sasnauskas sakė pamokslą apie buvimą dviese. O mano širdyje žiojėjo žaizda. Klausiausi pamokslo ir verkiau. Šalia sėdinti senutė paėmė man už rankos. Tada pasidarė dar graudžiau. Užsikūkčiojau.
Kai po pamokslo kunigas pasakė, kad visi vieni kitiems palinkėtų ramybės, ranką laikanti močiutė suėmė mano veidą ir pabučiavo į kaktą.
Grįžusi į namus paskambinau savo psichologui ir prisipažinau, kad negaliu išeiti į viešumą, nes negaliu liautis verkusi. Psichologas nuramino sakydamas: „Kodėl manai, kad jei verksi, būsi negraži arba bloga? Juk moterys verkia.“
Gal man buvo išsivystęs viešumo baimės kompleksas, nes maniau – jei žmonės mane pamatys verkiančią ir atpažins, nežinia ką pamanys.
Taigi mano kelias į laimę prasidėjo per ašaras.
Buvo ne vienas pamokslas su ašaromis, bet aš sau leidau verkti.
Lankydamasi bažnyčioje ir matydama, kaip kai kurie pasauliečiai per mišias garsiai skaito ištraukas iš Šventojo Rašto, pati užsimaniau tai daryti. Kunigas davė sutikimą. Laikui bėgant bažnyčioje susipažinau su daugybe įdomių ir šviesių žmonių. Jie gydė mano sielą būdami šalia.
– Kada jau galėjote nueiti toliau nei iki bažnyčios?
– Žmonės po truputėlį plėtė mano lankymosi lauką. Atsirado bendrų interesų, pramogų. Nuo to slogaus ir tamsaus laikotarpio praėjo aštuoneri ar devyneri metai.
– Ar su vyru ilgai nesiskyrėte dėl vaikų, visuomenės nuomonės, prieraišumo?
– Maniau, kad šeima yra vertybė, ir reikia žmogui, kaip mano vyras patekusiam į bėdą, padėti. Neseniai palaidojau savo buvusį vyrą. Tai buvo talentingas žmogus, bet alkoholio liūnas jį pasiglemžė kaip daug žymių žmonių.
Ilgą laiką maniau, kad meilė gali įveikti viską, bet tai yra netiesa. Dėl meilės negalima savęs aukoti netgi tam, kuris yra brangus.
Aš pastatyčiau paminklą moterims, kurios nesiskiria ir tą sunkią naštą neša ant savo pečių. Jos gelbėja Lietuvą, aukojasi dėl vaikų, šeimos. Tačiau jos naikina save.
Aš taip pat turėjau pasirinkti. Supratau, kad turiu gyventi savo gyvenimą ir padėti dukterims gyventi.
Supratau, kad nebegaliu daugiau aukotis dėl vyro, kuris dėl mūsų nesiaukoja.
Šeima yra sudėtingas mechanizmas, partneriai turi vienas dėl kito stengtis. Galime prikalbėti tūkstančius žodžių, bet jie bus beverčiai, jei nevirs darbais.
Kai artimas žmogus nieko nedaro dėl šeimos, tada reikia apsigręžti ir daryti dėl savęs.
Žinoma, baisu vienam pradėti naują kelią, tačiau svarbiausia savęs nenaikinti mintimis.
Žmogus, netgi būdamas invalidas, daug gali.
– Po skyrybų greit pradėjote galvoti, kad reikėtų susirasti antrąją pusę?
– Buvo toks laikotarpis, kai šiek tiek atsigavau ir pagalvojau, kad reikia kažko ieškoti.
Bet po to supratau, kad pirmiausia reikia rasti pačią save. Vyrų žvilgsnį patraukia netuščios moterys.
– Kaip susipažinote su dabartiniu širdies draugu?
– Netikėtai susitikome ir išsikalbėjome. Buvau skaičiusi viename psichologiniame teste, kad norint atsikratyti baimės reikia pradėti žiūrėti žmonėms į akis gatvėje ir nesijausti kaltai. Man sunkiau, nes žmonės, mane išvydę, pradeda galvoti, kur matė. Ir vyrams kyla baimė užkalbinti žinomą moterį.
– Ar išsiskyrusi neprisiekinėjote daugiau nebesisaistyti vedybiniais saitais?
– Manau, kad nėra žemėje tokios moters ir nėra tokio vyro, kuris norėtų būti vienas. Nebent jis jau yra vienuolis. Arba toks kompleksuotas, kad bijo nudegti, būti atstumtas ir įskaudintas.
Aš nekuriu tolimų planų. Noriu suteikti kuo daugiau džiaugsmo dukterims, anūkams ir vyrui, kurį myliu.
– Brandesnė meilė jus aplankė antroje gyvenimo pusėje.
– Taip, tikrieji atradimai prasidėjo po skyrybų.
– Sulaukusi brandaus amžiaus susidomėjote ir sportu. Kas atviliojo į sporto klubą?
– Sportuoti pradėjau iš liūdesio šeimoje ir nevilties. Perkopusi keturiasdešimt metų buvau labai stora. Svėriau 18 kilogramų daugiau nei dabar. Vesdama laidą sėdėdavau, tad nebuvo matyti mano putlios figūros, be to, drabužius priderindavo.
Kai prieš penkiolika metų nuėjau į sporto klubą, trenerė negalėjo patikėti, kad tiek daug sveriu ir esu labai nerangi. Greitai uždusdavau. Iš pradžių sporto salėje ištverdavau pusvalandį.
Keldavausi penktą valandą ryto, ant vieno peties užsimesdavau sportinį krepšį, ant kito – rankinę ir kosmetinę. Pusę šeštos išeidavau iš namų – nesvarbu, ar lyja, ar sninga. Bet tuomet dažnai galvodavau: „Velnias neša mane į tą galerą.“
Iš pradžių sportuodavau du kartus per savaitę, vėliau – tris kartus. Pirmuosius kūno pokyčius pastebėjau po pusmečio. Tačiau man reikėjo trejų metų, kad pajėgčiau 50 minučių aktyviai sportuoti. Reikėjo kantrybės ir užsispyrimo. Dabar sportuoju pusantros valandos.
Žinoma, reikia galvoti, ką valgai. Aš neatsisakiau mėgstamo maisto, tačiau sumažinau patiekalų porcijas. Pavyzdžiui, jei užsimanau plaktos grietinėlės, suvalgau jos šaukštą ar du, bet ne stiklinę.
Labai mėgstu saldumynus. Jų neatsisakiau, tačiau sumažinau kiekius. Man reikia komforto.
Svarbu nekišti savęs į rėmus. Vieną dieną būnu su mylimu žmogumi, kitą dieną leidžiu su anūkais. Mes mėgstame dūkti. Kartais mano mašinoje jie taip klykia, kad žmonės atsisuka pasižiūrėti, kas nutiko. Vakare prieš miegą dainuoju jiems dainas, rodau improvizuotus vaidinimus, skaitau pasakas.
Kartais jie mane šaukia: „Mama!“ Duktė dėl to labai pyksta. Tada prašau jų mane vadinti Laima.
Bet yra ir tokių dienų, kai noriu būti viena ir pamiegoti.
– Neseniai sugrįžote iš Turkijos. Mėgstate keliauti?
– Tik trejus pastaruosius metus leidžiu sau keliauti – septyniolika metų dirbau be atostogų.
– Ar buities jūsų gyvenime labai daug?
– Aš nesu idealios tvarkos šalininkė. Galiu ramiai vaikščioti po namus, kai kriauklė virtuvėje pilna indų. Pirmiausia namuose galvoju apie poilsį. Buitis man paklūsta.
Dabar yra tas laikotarpis, kai mokausi neskubėti.
Kai pradedi filosofiškai mąstyti, nusiramini. Noriu savyje išlaikyti vidinę ramybę, kuria galėčiau apgaubti savo artimuosius.
