Apie likusius, „bloguosius“, susitinkame pasikalbėti su Lina Šarkaite, VšĮ „Teistų asmenų reintegracijos pradžia“ vadove. Kaip ji pati iššifruoja ilgąjį pavadinimą, įstaigą galima vadinti tiesiog TARP – tai lyg metafora žmogaus, esančio tarp dangaus ir žemės, tarp įkalinimo ir laisvės, tarp kelio iš žalingos subkultūros link reintegracijos.
Nori išgyventi – elkis agresyviai
Socialiniam paribiui priklausantys teisti asmenys dažniausiai vadinami atstumtaisiais. Kaip teigia Lina, taip yra todėl, kad visuomenė bijo to, ko nepažįsta ir nesupranta.
„Praeina ne vieneri metai, nutinka ne vienas incidentas, kol žmogus atsiduria pataisos namuose. Tai lemia socialinės aplinkybės – santykiai šeimoje, gyvenamasis rajonas. Kaliniai sako, ėjau į gatvę, ten sutikau tokius pačius kaip aš. Kaip su manim elgėsi, taip ir aš atsakiau“, - pasakoja apie kalinių patirtis Lina.
Kadangi kelias iki įkalinimo įstaigos yra ilgas, nuteistasis yra pratęs gyventi grubiomis, atšiauriomis sąlygomis, todėl ir įveikti įsišaknijusią subkultūrą yra sunku. Ne kiekvienas turi vienodas starto pozicijas pradėti gyvenimą, ne visiems ir vienodos sąlygos įgyti išsilavinimą.
„Pataisos namuose yra didelė žmonių grupė. Norint išgyventi nusistovėjusios agresijos sąlygomis, kalinys turi elgtis atitinkamai. Šitaip po trejų, penkerių, aštuonerių ar dar daugiau metų bausmės, kalinys atitolsta nuo gyvenimo sąlygų laisvėje, dingsta jo socialiniai įgūdžiai, kuriems susiformuoti, beje, prireikia bent pusmečio“, - apie kalinių patiriamus sunkumus pasakoja Lina, dirbanti socialine darbuotoja.
Trūksta psichologų
Vilniaus pataisos namuose, kovo 1 d. duomenimis, buvo 608 laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, psichologų – vos 3 ar 4. Kaip teigia Lina, darbuotojai užversti dokumentais, asmens knygelių pildymais ir kitais darbais, kliudančiais tiesioginiam bendravimui su nuteistaisiais.
„Norint pateikti prašymą dėl lygtinio paleidimo, reikia gauti psichologo išvadą. Vienas vyras manęs klausia: „Kaip apie mane paruoš charakteristiką, jeigu aš tą psichologę matau antrą kartą: pirmą kartą mačiau, kai atėjau prieš 3 metus, ir dabar paklausė, kaip sekasi?““ - pasakoja Lina, pridurdama, kad teorinė psichologo konsultacijos galimybė yra, bet ja pasinaudoti praktiškai neįmanoma, dėl to yra reikalingi savanoriai.
Moteris retoriškai klausia, kokie tie pataisos namai, jei žmogus nepasitaiso, o padaro po 19 nusikaltimų? Akivaizdu, kad sistema neveikia.
„Ekonominiu požiūriu net ir nenaudinga, kad jis sėdėtų – kalinys nemoka mokesčių. Taip nukenčia valstybė, mokesčių mokėtojai, pats nuteistasis“, - kalba Lina, papildydama, kad pasodinus kalinį problema neišsprendžiama, reikalingas nuolatinis darbas su nuteistuoju.
Nubraukus gyvenimo etapą kalinimo įstaigoje, išėjęs žmogus jaučiasi svetimas aplinkai. Jis būna praradęs darbinius, socialinius įgūdžius, nutrūksta ryšiai su šeima, žmona išsiskiria, numiršta tėvai. Dažnai pasitaiko, kad nuteistasis išeina tiesiog į gatvę – per kalinimo metus giminaičiai, pavyzdžiui, numiršta, kiti susitvarko būsto paveldėjimo dokumentus.
Sunkumai darbinantis
Sėkmės atveju išėjusiam iš laisvės atėmimo vietos ir skubiai įsidarbinus, nuo pat pirmos algos atskaičiuojamos skolos (iki 90 proc. nuteistųjų jų turi). Taip žmogus net nespėja iki galo įsitvirtinti, nes ir iki pirmojo darbo užmokesčio reikia išgyventi, t. y. prasimaitinti, susimokėti už transportą, apsirengti, nusikirpti ir pan., kad žmogus atgautų orumą ir galėtų konkuruoti darbo rinkoje.
Apie 80 proc. išėjusiųjų į laisvę yra menkos savivertės. Lina teigia, kad pusė tų žmonių vengia bendravimo arba apsimeta viską mokančiais – tokiu būdu apsisaugoja nuo aplinkos veiksnių.
„Neseniai jaunas vyras išėjo po ilgos bausmės, ir sako, aš visiškai nemoku bendrauti, bijau kalbėti telefonu, bijau žmonių. Paprašė, kad palydėčiau į darbo biržą, nes nežino, ką nuėjus sakyti,“ - pasakoja vieną iš daugelio tokių istorijų Lina.
Bendraujant su darbdaviu tiesiogiai, kartais tenka tarpininkauti, pabūti teistojo užnugariu. Moteris norėtų, kad daugiau darbdavių atkreiptų dėmesį į teistojo motyvaciją, norą dirbti, o ne kvalifikaciją, kurios dažnas jų neturi.
Kita vertus, Lina pamini ir sėkmingą atvejį: „Šauniai bendradarbiavome su statybų organizacijos vadovu, kuris pats buvo susidūręs su teisėsauga. Jis kėlė esminius reikalavimus – motyvacija, noras dirbti ir, kad būtų be žalingų įpročių. Pagarba tokiam žmogui“.
Teistumą turintys asmenys dažniausiai pretenduoja į žemesnės kvalifikacijos darbus: mūrininkai, šaltkalviai, staliai, dailidės ir t.t.
40 proc. nuteistųjų yra iki 30 m. – darbo jėga, kurią tereikia motyvuoti. Todėl nenuostabu, kad žmonės baigia profesines mokyklas, kolegijas, kai kurie įgyja bent vidurinį išsilavinimą.
Dirbti neapsimoka
Teistumą turinčių asmenų gyvenimas yra apipintas stereotipais – esą jie visi narkomanai, apgavikai. Aišku, negalima teigti, kad jie neturi priklausomybių. Lina subtiliai pašmaikštauja, kad niekas ir nesako, jog jie įkalinti už gėlių auginimą. Tiesiog stengiasi paskatinti visuomenę keisti požiūrį ir iškart neatstumti žmogaus, nes gyvenimas išėjus iš kalinimo įstaigos ir taip sunkus.
Vienkartinės socialinės išmokos, kuri Vilniuje dabar siekia 130 lt, išėjusysis laukia apie pusantro, du mėnesius.
„Neseniai buvo paleistas vienas jaunas vaikinas. Sakau jam eik, dirbk, o jis man atsako, kad neturi kada – yra penkios vietos, kuriose jis gauna pavalgyti, ir jas visas turi apeiti“, - pasakoja Lina apie balansuojančius ties išlikimo riba.
Moteris pasakojo ne vieną istoriją, kuomet žmonėms dirbti tiesiog neapsimoka. Šeimos gauna valstybės socialines išmokas, taip pat kompensacijas už šildymą. Jeigu, tarkime, vyras eitų dirbti, gautų minimalų atlyginimą, visa tai nusibrauktų, ir pinigų liktų dar mažiau.
„Kai žmogus išdėsto tokią situaciją ir dar priduria, kad verčiau nueis pas kaimyną padirbės, tuo pačiu gaus nemokamai pavalgyti, nereikės susimokėti už transportavimą, nebelieka žodžių, kaip tokį žmogų motyvuoti“, - kalbėjo moteris.
Pasiteiravau, ar Lina galėtų papasakoti istorijas žmonių, kurias pavadintų pasisekusiomis. Ji atsakė, kad kiekvieno laimėjimas yra labai individualus.
„Jeigu žmogus eina į priekį, tai jau yra laimėjimas. Vieniems tai baigti mokslai ir sėkmingas įsidarbinimas, kitiems – pripažinta klaida, padovanota gėlių puokštė po 30 m. pertraukos“, - pasakoja Lina ir priduria, kad kiekvienam būna juodų dienų, bet išmokti gyventi reikia.
Motyvuojanti vaikino istorija
Dirbdama su teistais asmenimis, Lina prieš maždaug 6-erius metus pradėjo bendradarbiauti su projektu pagalbadaiktais.lt. Kaip sako moteris, pasiūla atitiko paklausą. Lina papasakojo vieną vykusį stokojančio ir dovanojančiųjų atvejį.
„Grįžęs po įkalinimo vienas vaikinas rado visiškai apleistą ir gerokai išdegusį jam kadaise priklausiusį būstą. Bute buvo vien plikos, juodos, apdegę sienos ir kyšantys iš sienų laidai. Nors jis greitai įsidarbino, tačiau prisikaupusi komunalinių mokesčių suma jam neleido rūpintis namais – reikėjo suskubti padengti skolas. Pats jis buvo nagingas ir po truputėlį tvarkėsi, tačiau buvo labai reikalinga reali pagalba.“
Per minėtą svetainę žmonės padovanojo dalį reikalingų statybinių įrankių ir medžiagų, kriauklę, patalynę, rankšluosčių, virtuvės įrankių, indų. Pats savo rankomis jis susimontavo lovą, staliuką ir kėdę. Su kiekvienu dovanojimu vaikinas labai džiaugėsi ir stebėjosi žmonių gerumu ir dosnumu. Jis niekaip negalėjo patikėti, kad žmonės tiesiog ima ir padovanoja visai gerus, dar tinkamus naudoti daiktus.
Lina sako, kad net ir dabar susitikę jie kalbasi ir džiaugiasi. Vaikinas moteriai pasakojo, kad kartais atsigulęs į lovą, prieš miegą, prisimena tuos sunkius laikus, kai išėjęs visiškai nieko neturėjo, vien krūvą skolų ir juodas sienas. O dabar pasidžiaugia ir visiems jam padėjusiems mintimis padėkoja bei nuoširdžiai palinki sveikatos.
„Teisti žmonės yra lygiai tokie patys kaip ir eiliniai sutinkami gatvėje“, - pokalbio pabaigoje sakė Lina.
Priemonė mažinti nusikalstamumui
Geros valios vyras, vienas iš odos dizaino studijos „Impossibilis“ įkūrėjų Vilius Jurgauskas nuteistiesiems labdarą renka ne pirmą kartą. Jis sako tai pradėjęs daryti visai atsitiktinai ir tikslinės grupės niekada specialiai nesirinkęs.
„Draugė įsidarbino socialine darbuotoja Vilniaus pataisos namuose. Pasiteiravo, ar neturėčiau drabužių, kuriuos norėčiau padovanoti išeinantiems belaisviams“, - pamena pradžią Vilius.
Kadangi pats jis sako neturintis gausaus garderobo, dovanoja net ne savo daiktus, o tuos, kuriuos pavyksta surinkti iš draugų ir pažįstamų.
Vilius tiki, kad ši, nors ir menka pagalba, padės išėjusiems į laisvę žmonėms pasijusti kiek tvirčiau stovinčiais ant žemės ir pajudėti šviesesnio rytojaus link. O visuomenei padės neskubėti vertinti ir teisti. Šias jėgas pastaroji verčiau išnaudotų darbo pokalbyje su tvarkingai atrodančiu, ambicingu, savo šanso ieškančiu žmogumi.
Pasiteiravau, ar Vilius turėjo išankstinę nuomonę apie teistus asmenis, ar kada patikėjo stereotipais.
„Žinau tik vieną, kad tai – gyvenimo užgrūdinti, toli gražu laimingų žvaigždžių neišlepinti asmenys. Visa jų padaryta žala netiesiogiai atspindi kažkada jų pačių patirtus išgyvenimus“, - teigia jis.
Vilius sako, kad stereotipai neatsiranda iš niekur. Dalis nuteistųjų iš tikrųjų vėl ir vėl prasikalsta vedini blogų savo gyvenimo įpročių. Todėl tolerantiška, pilietiška ir, svarbiausia, neabejinga visuomenė, padėdama buvusiems nuteistiesiems integruotis į teisėtą ir kokybišką gyvenimą, pasak Viliaus, yra užtikrinta priemonė, galinti sumažinti nusikalstamumo lygį šalyje.
Iki šiol daiktus jis perduoda tik per tarpininkus, bet, jei kada tektų susitikti su nuteistaisiais asmeniškai, jis tikrai nemano, kad susipažinimas būtų kažkuo neįprastas.
„Leidžiu sau manyti, kad bendravimas su šiais žmonėmis būtų daug atviresnis ir paprastesnis nei su Lietuvos „vadybininkais“, - sako jis.
Stengiasi, kad apsaugotų Žemę
Kalbėdamas apie surinktus daiktus, Vilius vengia tai įvardinti kaip dovanojimą.
„Tai tiesiog gera valia, kurios dažniausiai užtenka pasiteiraujant aplinkinių, ar namie dar nelūžta spintų lentynos. Esu prieš besaikį vartojimą, tai, matyt, dar viena priežastis, kodėl renku labdarą“, - teigia vyras, pridurdamas, kad jam skaudu matyti, kai žmonės meta lauk puikiai funkcionuojančius, geros kokybės daiktus be jokios minties, tiesiog iš savo tuštumo, kurį tikriausiai neseniai papildė naujais „žaisliukais“.
Kaip teigia Vilius, jo įvardinti „žaisliukai“ žvilga, žavi ir leidžia mums pasijausti pamalonintais, išreikšti save. Ir viskas būtų gerai, jei tik žmogus pasivargintų ir pagalvotų, kam senąjį džiaugsmą perleisti.
„Skaudu ne dėl daikto, o per mūsų užgaidas, tuštybes ir tingumą nuolatos kenčiančios planetos – Žemės. Kiek jos „syvų“ buvo išnaudota ir kiek „brudo“ išmesta. Mažiausiai ką galime padaryti – tai gerbti planetą, kurioje ilgai ir laimingai gyvename“, - rėžia Vilius.
