Komisaro sodyba tarsi užslaptinta
Pirmasis nepriklausomybės metų Lietuvos transporto policijos tarnybos vyriausiasis komisaras 71 metų Vincas Bagužis su bendraamže žmona šiandien gyvena nedideliame, vietovės pavadinimo nuorodų neturinčiame Rokiškio rajono kaimelyje.
Komisaras iš sostinės į kaimą išsikraustė atitarnavęs dvi kadencijas.
Pirmą kartą važiuojant į svečius rasti Bagužių sodybą sudėtinga. Pandėlio seniūnijai priklausantis Obelių kaimas visą laiką vadinosi Abeliais. Pavadinimas pakeistas prieš kelerius metus,
tačiau informacinių ženklų ir nuorodų kaimo link vedančiuose keliuose nėra. O ir privažiavus Obelius negali žinoti, ar čia papuolei, kaimo pavadinimo taip pat niekur nematyti.
Gerokai paklaidžioję žvyrkeliais skambiname buvusiam komisarui. Gauname nurodymą važiuoti prie Skapiškio miestelio ribos, iš ten jis mus ir pasiima.
Kol pasiekiame buvusio aukšto valstybės pareigūno sodybą, pravažiuojame dar kelis kaimelius be vietovardžių žymenų.
Kaip gyventojus pasiekia greitoji ar gaisrinė? Pačiam V.Bagužiui prieš 5 metus padaryta sudėtinga širdies operacija, medikų gali bet kada prireikti.
„Greitajai iš Pandėlio pasakome orientyrą – netoliese esantį sugriuvusį vėjo malūną, bet jei tamsu, tų griuvėsių nesimato. Kelerius metus kaimai prašo seniūnijos, savivaldybės, seimūnų, kad nors prie pagrindinio kelio pastatytų bent krypties nuorodą į Obelius, bet reikalai nejuda“, – skėsčioja rankomis buvęs komisaras.
Į Sibirą išvežė už saugotą klėtį
Įsukus į kiemą akis paglosto ant tvoros sudžiautos raštuotos molinės puodynės, senutėlė rąstinė klėtelė, apkabinėta senoviniais ūkio padargais, raudonžiedžiai jurginų krūmai ir platūs mediniai suolai pastatų palangėse.
„34 triušiai, 3 šunys, 3 katės, 2 kačiukai ir 12 vištų“, – savo ūkio dydį nusako V.Bagužis.
Gėlėse skendinti sodyba yra O.Bagužienės tėviškė. Senąją klėtelę statė dar prosenelis, o namą – močiutė Ona.
„Žmonės klausia, kam tą baisenybę laikom? O mums ta klėtelė iš visų pastatų gražiausia“, – atšauna O.Bagužienė.
Visai čia pat ir V.Bagužio gimtinė. Sutuoktiniai lankė tą pačią pradinę mokyklą, o gyveno viens nuo kito, kaip seniau sakydavo, tik „per prūdą“.
O.Bagužienė rodo jų kieme, arčiau kelio, stovinčią didžiulę rąstinę klėtį. Buvo trimetė, kai ją statė, ir šį bei tą atsimena. Įstrigęs kvepiančių ir į visas puses lakstančių skiedrų vaizdas, kai meistrai dirbino duris ir klojo grindis.
„Per tą klėtį į Sibirą išvažiavom“, – brangaus šeimai statinio paslaptį atskleidžia O.Bagužienė.
Ėjo 1950 metai, kolūkis gavo pirmą trąšų partiją, tai anuomet prilygo stebuklui. Vertingą krovinį kolūkio pirmininkas liepė supilti į naująją O.Bagužienės tėvų Janinos ir Konstantino Vilkų klėtį. Neprotingai komandai K.Vilkas nepakluso, išvalė didžiulio molinio tvarto dalį ir ten liepė pilti trąšas. Kolūkio pirmininkas įsiuto ir trenkė K.Vilkui per veidą, tas šėrė atgal. Už tai visa Vilkų šeimyna užsitarnavo tremtį.
Kai po 7 metų tremtiniai grįžo, vienoje jų namo pusėje gyveno pirmininkas, o į kitą buvo įkelta kaimo mokykla. Vilkus priglaudė kaimynai. Giminės namus ir žemes Bagužiai atgavo nepriklausomybės metais.
Tėvo lova atsidūrė televizijoje
Tik suėjus į trobą tarpduryje išdygsta Bagužių anūkė Austėja Ardzijauskaitė. Mergina pas senelius atvažiavo porai dienų. Ji gyvena Vilniuje, mokosi Kauno technologijos universitete, o dabar ką tik grįžo iš Graikijos. Pagal studentų mainų programą ji pusmetį mokėsi Atėnuose, o už kelių dienų pusei metų išskris į Taivanį.
„Šitas kambarys buvo klasė“, – kviesdama į erdvią namų svetainę aiškina O.Bagužienė.
Šviesiausioje kertėje, po langu, stovi senovinė lova drožinėtais galais, apklota austine lovatiese.
Tai tėvo „pasoginė“ lova. Jų buvo dvi, bet vieną iš O.Bagužienės išprašė Lietuvos televizija.
Autentišką lietuviško kaimo baldą O.Bagužienė pardavė už simbolinę kainą, už tuos pinigus teišėjo nupirkti tik seną sofą.
Kartą žiūrėdama televizorių O.Bagužienė atpažino savąją lovą. Neprisimena, ar ten buvo lietuviškas filmas, ar televizijos spektaklis, bet scena buvo tokia: mirti besiruošianti sena motina guli lovoje ir duoda priesakus sūnums, gale lovos kabo kryžius. Daugiau giminės baldo matyti nebeteko.
O.Bagužienė šypsodamasi pasakoja, kad savo sutuoktiniui Vincui buvo pažadėta nuo gimimo.
Vincas gimė 1943 metų sausio 13 dieną, o ji – po 5 mėnesių, gegužės 1 dieną. Kai naujagimei tebuvo pora savaičių, į Vilkų kiemą atvažiavo Juozas Bagužis, dar tebesidžiaugiantis savo pirmagimiu. Buvo laikas sėti miežius, ūkininkas atvažiavo pas kaimyną valyti grūdų.
„Mano tėvas jam sako: eik, Juozai, marčios pažiūrėti. Užėjo, pažiūrėjo, o po 25 metų ir tikrai tapau marčia“, – pasakojo O.Bagužienė.
„Tuokėmės Vilniuje, šliūbą ėmėme Kavarske, o vaiką krikštijome Pandėly, nes tuo metu jau buvau milicijos leitenantas, reikėjo viską padaryti kuo tyliau“, – apie tolesnius dalykus pasako V.Bagužis.
Sunkiausia buvo surinkti komandą
O.Bagužienė yra diplomuota prekių žinovė, iš pradžių baigusi prekybos technikumą, o vėliau institutą Maskvoje.
Visa V.Bagužio profesinė karjera diplomų ir kitokių apdovanojimų pavidalu kabo ant svetainės sienos. Ten pat įrėminti ir leidimai prieiti prie Lietuvoje viešėjusio popiežiaus, amerikietiškas sertifikatas baigus kovos su tarptautiniu terorizmu mokymus.
Vadovauti Lietuvos transporto policijai V.Bagužis buvo paskirtas 1991 metais, ką tik šaliai atgavus nepriklausomybę.
„Dirbau aviacijoje, aptarnavome Palangos, Kauno, Vilniaus aerouostus, buvau viešosios milicijos viršininko pavaduotojas, kai prasidėjo didieji perversmo įvykiai. Vienas dingo kaip Šimėnas per pučą, kitą išvežė greitoji, per Sausio 13-ąją likau vienas“, – sudėtingą situaciją prisiminė V.Bagužis.
Tuometė transporto milicija nebuvo pavaldi vykdomajam komitetui, tiesioginė jų valdžia sėdėjo Maskvoje, tad prasidėjus Sąjūdžiui darbuotojų netampė vietiniai partiniai organai.
„Man buvo pasakyta: susikurk valdybą, komisariatų etatus. Sunkiausia buvo komplektuoti kadrus, štabo darbuotojai neturėjo tokio pobūdžio įgūdžių“, – pirmąsias veiklos akimirkas užėmus atsakingas pareigas prisiminė V.Bagužis.
Naujai formuojama institucija buvo atsakinga už geležinkelių ir oro bei jūrų uostų saugumą. Valdybą sudarė 6 įvairiose šalies vietose įkurti komisariatai.
„Ne tik naujintėlaites uniformas išdavė, komisarams išdalijo baltas glaudes, kad pirty nebūtų gėda nusirengti. Po kelerių metų nieko nebeliko, nebėra kuo pareigūnų aprengti. Turėjau prikaupęs nenešiotų tarnybinių baltinių, tai atidaviau Pandėlio įgaliotiniui, nes jiems tokio rūbo niekas nebeduoda, policija dabar varganai aprūpinama. Ne veltui sakoma, jei nemaitinsi savo kariuomenės, maitinsi svetimą“, – dėl kolegų nepriteklių sielojosi V.Bagužis.
Transporto policijos gimtadieniu laikoma 1924 metų sausio 1 diena, kai buvo įkurta geležinkelių policija. Iki tol geležinkeliuose tvarką darė 1918 metais suformuotas karo žandarmerijos dalinys. Šią istorinę medžiagą su iliustracijomis galima rasti Vilniaus geležinkelio stotyje esančiame muziejuje.
V.Bagužis vyriausiuoju transporto policijos komisaru dirbo dvi kadencijas, iki 1999 metų.
Jūroj ir ant bangų, ir gelmėse
„Niekad nemaniau, kad tokį darbą dirbsiu. Svajojau tapti jūrininku, bet mama neleido, o paskui gyvenimas sudėliojo savaip“, – pasakojimą apie profesinius posūkius pradeda V.Bagužis.
Kai mokyklą baigęs ūkininkų vaikas prakalbo apie jūrą, mama užprotestavo, esą ten vieni chuliganai eina. Šeima neprieštaravo, kad vaikinas eitų geležinkelio tarnyboje dirbusio dėdės pėdomis.
Taip V.Bagužis baigė Vilniaus geležinkelių transporto technikumą ir gavo statybos bei eksploatacijos specialisto diplomą. Paskyrimus darbui skirstė po visą Sovietų Sąjungą, bet V.Bagužį penkeriems su puse metų išsiuntė į Estiją, mat jis labai prastai mokėjo rusų kalbą.
„Gyvenau 4 stotelės nuo Talino, bendrabutyje buvo daug blakių ir žiurkių. Visi šneka tik estiškai, nieko nesuprantu, todėl kad ir su diplomu, brigadininko pareigų negavau, paskyrė vyresniuoju darbininku“, – smagų jaunystės laiką prisiminė pašnekovas.
Po pusantrų metų, šiek tiek pramokęs estiškai, lietuvis viršininko išsiprašė atleidžiamas nuo privalomo atidirbimo. Esto pavardę atsimena iki šiol – Taam, tai lietuviškai reiškia ąžuolas.
Grįžęs audė mintį stoti į jūreivystės mokyklą. Į jūrą pateko, bet kitu keliu, ir ne ant bangų suposi, o net 4 metus tūnojo gelmėse. Tokį malonumą „apturėjo“ gavęs šaukimą į privalomą karinę tarnybą ir papuolęs į povandeninių laivų diviziją.
Jūra neatgrasė, grįžęs iš kariuomenės įsidarbino žvejybos traleryje.
„Nusipirkau mašiną, kostiumą, po vedybų dar į vieną reisą išplaukiau, o paskui prisiėjo mest inkarą Vilniuje“, – pasakojo, kaip atsidūrė sostinėje.
Bėgdamas nuo BAM‘o atsidūrė kriminaliniame skyriuje
Jauna šeima jau augino dukrelę. V.Bagužis įsidarbino dyzelinio traukinio mašinisto padėjėju. Buvo tas laikmetis, kai jaunus specialistus iš visos Sovietų Sąjungos rinko Baikalo–Amūro magistralės statybai. Karinis komisariatas į tuos sąrašus įtraukė ir V.Bagužį.
Kuprinė į BAM‘ą jau buvo sukrauta, kai išvykimo išvakarėse atsitiktinai sutiktas pažįstamas patarė, kad norint išsisukti nuo „savanoriškos“ išvykos į Sibiro platybes reikia įsidarbinti milicijoje. Pats buvo taip pasielgęs, dirbo kriminalistu.
„Milicija gero vardo neturėjo, be to, nenorėjau dėvėti uniformos, bet tai vis geriau nei plėšiniai“, –sakė V.Bagužis.
Parašęs prašymą įdarbinti, iš karto išgirdo, kad milicijai nėra tinkamas, žmona tremtinė. Po didelių ginčų visgi buvo priimtas į kriminalinį skyrių.
Iš pradžių buvo kursai, paskui darbas ir 5 metai mokslų aukštojoje mokykloje.
Kriminalistikoje V.Bagužis perėjo visus laiptus, nuo eilinio iki ypatingų bylų inspektoriaus, kriminalinės paieškos skyriaus viršininko.
Kriminalisto ir operatyvinio darbuotojo patirtis vėliau labai padėjo dirbant transporto milicijoje, dar vėliau – policijoje, kai reikėjo kovoti su nusikalstamumu aviacijoje, geležinkeliuose ir jūrų transporte.
Penkiametė parodė, kur paslėptas šampanas
Per ilgus darbo metus būta visokiausių nuotykių. Juoką kelia kriminalistų vadovėliniu pavyzdžiu buvęs atvejis, kaip čigonė ginklą slėpė.
Kriminalistai gavo pranešimą, kad pavogtas pistoletas. Atėjo pas čigonus daryti kratos. Čigonė išsiprašė į lauką savo reikalo. Tupi kieme ir stena, o kriminalistas jos vis tiek iš akių nepaleidžia. Kai pamatė, kas vyksta, spyrė čigonei į minkštąją, toji nusirito šalin ir paaiškėjo gudrybė: čigonė iš sijono klosčių išsitraukė pistoletą, padėjo jį ant žemės ir apkakojo, tikėdamasi šitaip ginklą paslėpti.
V.Bagužis prisimena dar kitą, graudžiai komišką, įvykį. Buvo išplėšta parduotuvė, pavogta daug šampano. Pareigūnai krečia įtariamojo namus ir nieko neranda. Tuo metu iš kiemo grįžta penkiametė vyriškio dukra. Ji klausia, ko dėdės ieško. Pasakius, kad šampano, mažylė teiraujasi, o kas tas šampanas? Ar tos blizgančios „bonkės“? Ir pasidžiaugia, kad žino, kur jos, tereikia atitraukti stalą, po juo yra rūsys.
„Matėsi, kad tėvas vaiką sudraskytų, jei galėtų“, – pasakojo V.Bagužis.
Geležinkelyje klestėjo stambios vagystės
Vienu metu jaunų nusikaltėlių gauja grobė kilimus iš Lentvario kilimų fabriko. Į įmonę nereikėjo nė kojos kelti, vagys išplėšdavo kilimų prikrautą vagoną, o buvusią plombą užspausdavo akmeniu. Toks žygis jiems pavyko kelis kartus.
Po paskutinio apiplėšimo kilimų nespėjo realizuoti, gavo šaukimus į karinę tarnybą, tai visą savo grobį užkasė Kaune, Paneriuose. Pareigūnai vieną prie vagysčių prisidėjusį veikėją sučiupo po beveik dvejų metų, tik tas nežinojo, kur kilimai paslėpti. Jo bendrus iš kariuomenės pas tėvus atlydėjo su karine palyda. Teko parodyti, kur grobis. Kai kilimus atkasė, jie buvo jau smarkiai apipuvę.
„Vietoje pelno gavo kalėjimą“, – kuo baigėsi kauniečių žygiai, pasakojo V.Bagužis.
V.Bagužis prisimena apsukriai organizuotas milžiniško masto vagystes geležinkeliuose. Grobstymus organizuodavo patys darbuotojai. Kai bėgiais keliauja kroviniai, tam tikruose punktuose būna vykdomos techninės ir komercinės apžiūros. Technikai tikrina vagonų ratus, stabdžių kolonėles ir kitus dalykus, susijusius su transporto būkle, o komercinės apžiūros metu tikrinama, ar nepažeistos durys, plombos. Tarnybos susibičiuliauja, vieni atidaro duris, išvagia krovinį ir rašo aktą, kad durys pažeistos, kiti kaip niekur nieko užplombuoja.
„Vladivostoke išvagia, o Vilniuje aptinkam. Paskui reikia dirbti analitinį darbą, turime nustatyti, kur vagonai stovėjo, kur sąstatą performavo“, – ankstesnius rūpesčius prisiminė buvęs komisaras.
Iš popiežiaus gavo dovanų
Maloniausiu darbu einant aukštas pareigas V.Bagužis vadina įpareigojimą rūpintis Lietuvoje viešėjusio popiežiaus saugumu.
Asmeniškai su popiežiumi jam teko bendrauti Kauno oro uoste. V.Bagužis iš popiežiaus gavo dovanų rožinį.
„Aš esu tikintis žmogus, man tai svarbu“, – sako jis.
