Viena tokių – ketvirtakursė istorijos studentė Silvija Stankevičiūtė. Mergina beveik dvejus metus yra Lietuvos Gamtos Mokslų Olimpiadų Asociacijos (LGMOA) projekto „Ne imti, bet duoti“ savanorė. Šia iniciatyva Vilniaus universiteto bei kitų aukštųjų mokyklų studentai padeda vaikų globos namuose augantiems vaikams mokytis bei organizuoja švietėjiškus renginius.
Prisidėti prie pažangos bent kruopele
„Nuo 10-os klasės mokiau vaikus groti gitara. Kai iš Kėdainių atvažiavau studijuoti į Vilnių, man buvo šokas, kaip leisiu laiką be vaikų. Tuomet pastebėjau projekto skelbimą, užpildžiau anketą ir prisijungiau prie komandos“, - pasakoja mergina.
Pati Silvija dabar turi du mokinius – septintoką ir devintokę.
„Aplankau juos du kartus per savaitę. Kiekvienam skiriu po valandą ar dvi per dieną, kurias išnaudojame mokymuisi. Kadangi berniukas yra lenkų kilmės, padedu mokytis lietuvių kalbos. Dar jis lanko muzikos mokyklą, tad prižiūriu, kad pagrotų, padainuotų. Merginai padedu mokytis istorijos, geografijos“, - pasakoja Silvija, abu mokinius įvardindama savo vaikais.
Mergina džiaugiasi, kad jų pažymiai gerėja. Kuklindamasi ji nenori prisiimti visų laurų, bet sako tikinti, kad bent kruopele prisideda prie jų pažangos.
Mergina mano, kad bent artimiausius metus ji dar tikrai savanoriaus, nes kol kas niekur nedirba. O ir baigusi mokslus, jei tik liks Lietuvoje, tikrai mėgins surasti tam laiko.
„Užsiimu ne viena veikla, tai jei kažko atsisakysiu, tą laiką paskirsiu darbui, tuomet suspėsiu užsiimti ir su vaikais“, - teigia Silvija.
Vaikai atsidėkoja Be minėtos iniciatyvos Silvija dar savanoriauja SOS vaikų kaimo draugijoje. Tačiau ten ji tiesiogiai su vaikais neužsiima, o yra atsakinga už rinkodarą, viešuosius ryšius – tai galima traktuoti kaip praktiką Silvijos ateities mokslams magistrantūros studijose.
Taip pat jai tekę savanoriauti festivaliuose.
„Tai irgi įdomi patirtis, bet man labiau patinka mokomasis darbas. Tokia savanoriavimo rūšis atitinka mano interesus, nes anksčiau norėjau studijuoti pedagogiką ir esu pasidomėjusi ne vienu metodu, kaip dirbti su vaikais“, - sako ji.
Mergina labai myli vaikus, myli darbą su jais ir džiaugiasi, kad projektas paneigė daug stereotipų.
„Visi girdim, kad iš vaikų namų auklėtinio nieko gero nesitikėk. Bent jau grupė, su kuria dirbu aš, – nuostabi. Kai ateini ir gauni nuo vaiko laišką, kad randi laiko pas jį ateiti, tai pagalvoji: Dieve, kiek laiko aš praleidžiu veltui“, - sako Silvija, į kiekvieną vaiką žiūrinti kaip į lygų sau.
Tik savanoriaujant ateina tikrasis supratimas
VšĮ „Vita Digna“ savanoriaujanti Grytė Balsytė atsakinga už bendravimą su vaikais, sergančiais onkologinėmis ligomis, taip pat jų tėvais.
„Bendravimas yra mūsų prioritetas. Vaikams yra rengiami grupiniai meniniai tiesioginės terapijos užsiėmimai, prie kurių gali prisijungti ir tėvai“, - teigia mergina.
Dažniausiai su vaikais ir tėvais yra bendraujama atskirai. Kadangi su vaikais, kurių amžius svyruoja nuo 2 m. iki paauglių, nėra aptarinėjamos ligos detalės, emociškai stiprios temos.
Dar viena Grytės kaip savanorių koordinatorės atsakomybė – mokymų rengimas ir šviečiamoji veikla.
Mergina pasakoja prisijungusi prie komandos 2012 m., kuomet jos draugė savanorė užsiminė apie mokymus.
„Kai pradėjau savanoriauti, tai buvo tiesiog veikla, noras padėti kitiems, save realizuoti. Paskui atsiranda naujos idėjos, ateina tikrasis supratimas“, - kalba Grytė suprasdama, kad kaskart ne tik duoda sergantiems, bet ir pati iš jų pasimoko.
Mažais žingsniai nueita toli
Mergina pasakoja ir anksčiau užsiėmusi savanoriška pagalba kitiems, bet tai buvo daugiau pavieniai atvejai, o dabar ji užsiima kryptinga ir nuoseklia veikla.
„Malonu stebėti procesą, kai vaikai mus ima atpažinti. Kai atsigręži metus ar du atgal, matai, kiek daug nueita mažyčiais žingsneliais mėginant įtraukti tiek vaikus, tiek tėvus“, - sako Grytė.
Šiuo metu bent kelias valandas per savaitę skirianti susitikimams mergina teigia, kad sergančių vaikų ji neišskiria kaip kitokių. Vienintelis skirtumas, kad su jais bendrauja kiek atsargiau. Taip pat mažieji ligoniukai yra fiziškai silpnesni, dėl to jie nėra tokie judrūs kaip būdinga mažiems vaikams.
Merginai tokia savanorystės sritis yra artima ir viena tokių, kur tikrai reikalingas nuoširdus emocinis palaikymas.
Grytė teigia, kad nors jos pasirinkta savanoriavimo sritis yra emociškai paveiki, bet ne visada pokalbiai būna vien liūdni. Vienokiu ar kitokiu atveju ji stengiasi neparsinešti išgyvenimų namo.
Gimė būti savanore
Socialinė darbuotoja Gabija Nesovaitė, dirbanti savanoriškais pagrindais Vilniaus Pataisos namuose teigia, kad tai jai yra savirealizacija, prasmingas davimas ir nuolatinis gavimas.
„Nuo mokyklos laikų savanoriavau vaikų, senelių namuose, psichosocialinės reabilitacijos centre ir pan. Turbūt visada buvau ta optimistiška, tikinti, kad visi žmonės geri ir silpniesiems reikia padėti, asmenybė“, - sako Gabija pridurdama, kad savanore ji ne tapo, o gimė.
Mergina sako nuo mažens mėgusi ginti tuos, kurių niekas negina, globoti tuos, kurie neturi, kas juos mylėtų.
„Nuolat gaunu pastabų, kad geriau jau dirbčiau su vaikais ar seneliais. Bet ten, už grotų, juk ir sėdi nemylėti arba nebemylimi vaikai. Pikti, nes žaizdoti. Didžioji dalis jauni, darbingo amžiaus asmenys. Visi jie kada nors sugrįš ir taps mūsų kaimynais. Mano tikslas – mažinti jų „nurašymą“, kuris mūsų visuomenėje giliai įsišaknijęs“, - teigia Gabija.
Į socialinės rizikos gretas papuolančių asmenų skaičius kasmet didėja, todėl pravartu atsižvelgti į socialinę politiką, vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų „auginimą“, jų darbuotojus ir pan. Gabija įsitikinusi, kad dėmesio skirti reikia visoms socialiai pažeidžiamoms grupėms.
„Mano „atstovaujamos“ grupės nariai per gyvenimą dažniausiai yra turėję ir kitų etikečių – vaikai iš vaikų namų, benamiai, bedarbiai, priklausomybės ligomis sergantys asmenys. Kai tas pats asmuo vienu ar kitu gyvenimo momentu priskiriamas kelioms kategorijoms, pasidaro aišku, kad viena asmenų grupė, kuriai reikia skirti daugiausiai dėmesio, egzistuoti negali“, - sako Gabija.
Į doros kelią prievarta nenuvesi
Pataisos namuose mergina turi individualius atvejo vadybos ir grupinius socialinių įgūdžių užsiėmimus.
Kiekvienais metais prieš Kalėdas su laisvės atėmimo bausmes atliekančiais vyrais ji gamina rankų darbo dovanėles, kurias prieš šventes po visą Lietuvą išvežioja giminaičiams ar artimiesiems.
Dar ji organizuoja svečių paskaitas „TARP'as pokalbiui“, kurių metu asmenys iš įvairių visuomenės (socialinės, kultūrinės, politinės, meno, muzikos, finansų, ekologijos ir pan.) sričių skaito paskaitas, veda diskusijas, darbo grupes ir t. t.
Ar įmanoma teistą asmenį atvesti į doros kelią? Gabija sako, kad doros kelią žmogui galima padėti surasti – jokiu būdu nevesti ten jo prievarta.
„Pati į bažnyčią nevaikštau, žinau begales keiksmažodžių ir mėgstu vaikščiot ne per perėją. Kalbant apie teisto asmens reintegraciją, kolegė šiandien priminė pagrindinę socialinio darbuotojo taisyklę, išreikštą anekdoto forma: kiek socialinių darbuotojų reikia, kad įsuktų elektros lemputę? Atsakymas: vieno. Svarbiausia, kad lemputė norėtų būti įsukta“, - pabaigai sako Gabija.
