Pastaruoju metu P.Senūta studijavo doktorantūroje Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, Socialinės ir politinės teorijos katedroje.
Šios katedros vedėjas profesorius Gintautas Mažeikis doktorantą prisiminė kaip itin kūrybingą, turėjusį lakią vaizduotę, ambicingą žmogų, norintį, kad laimė ar meilė iki pabaigos būtų tikra, be jokių dėmelių. Tiesa, būtų pati tikriausia, žinojimas – iki dugno. Kadangi tai niekada nenutikdavo, jis labai išgyveno.
„Į gyvenimą jis žvelgė kaip į daugybę romanų, kuriuos rašydavo kiekvieną akimirką. Visi politiniai įvykiai, laikraščių iškarpos figūravo kaip koks nors galimas romanas“, - sakė G.Mažeikis.
Galbūt 2008-ųjų rugsėjį vykęs V.Normano pokalbis su dainų autoriumi ir atlikėju, televizijos laidų vedėju Marijonu Mikutavičiumi galėjo būti dar vieno romano užuomazga?
Nemėgęs būti paviršutiniškas V. Normanas tada daug klausinėjo M.Mikutavičiaus apie gyvenimo kraštutinumus, apie tai, kas jam pačiam labiausiai rūpėjo. Tai svyravimas tarp logiškai nesuderinamų jausenų: „dabar geriausi mūsų vakarai“ ir „kaip gera būtų ramiai numirti, kol nieko neturi, nieko nepaliksi“, taip pat klausimai kokia yra gyvenimo prasmė, ko vertas pripažinimas, populiarumas.
Prisimindami jautrios prigimties Vilį Normaną, publikuojame jo darytą interviu, kuriame M.Mikutavičius guodėsi, kad tapo snukučiu ant loterijos bilieto.
"Jis jau nebe jaunikis, ir nebe svajonių. Gražiausi jo metai – praeityje. Dabar jis – lyg dabartyje įstrigęs keliautojas laiku, nežinantis, kuria kryptimi judėti. Kaip visada, atviras ir nuoširdus, ironiškas ir pavargęs, abejingas ir – besikraustantis iš proto!", - rašė V.Normanas.
– Ką šiuo metu veiki, Marijonai? (Jis – abejingai, o gal tik norėdamas papokštauti ima pasakoti apie ausies uždegimą, skausmą, irzlumą ir laukimą, kol suveiks „Nimesil“. Galop papasakoja, ką veikė visą dieną).
- Ėjau į darbus, sumokėjau Elektros tinklams ir dujininkams už pusmetį su PVM. Pavalgiau „Keistuose ženkluose“. Nupirkau katinui maisto, nuo kurio jis neva taip baisiai nemėtys vilnų namuose. Nuėjau į Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto paskaitą, kur išklausiau vienos merginos pranešimą apie Marschallo planą.
Nusprendžiau, kad kiekvienas ten esantis studentas žino bent šimtą kartų daugiau už mane. Po to spėjau pažaisti futbolą ir susitikti su moterimi, kuri rūpinasi vaikų namų auklėtiniais. Pakeliui namo nusipirkau vaistų ir sumuštinį su tunu. Reikia parašyti rašinį kurso draugo žurnalui, o jaučiuosi bejėgis. Dar – lėtai kraustausi iš proto.
– Daug dirbi televizijoje, esi nuolatiniame visuomenės akiračio kalėjime, nuolat svyruoji tarp „dabar geriausi mūsų vakarai“ ir „kaip gera būtų ramiai numirti, kol nieko neturi, nieko nepaliksi“. Ar tavo gyvenimas – kraštutinumai, ar visgi – ramus žinomo žmogaus gyvenimas?
– Nei taip, nei kitaip. Bangomis. Kad sekasi, jau seniai negalvoju. Trūksta idėjų. Žanro krizė. Vieną dieną norisi įsidarbinti mėsininku, kitą – badauti prie Seimo rūmų. Bet gi dėl ko? Trūksta idėjų.
– Kažkada sakei, kad iš tiesų esi menininkas, bet kažkodėl juo netapai. Žinoma, reikia išskirti tavo kūrinį „Trys milijonai“. Kaip tai paaiškintum – negali ar nenori?
- Na, nepersistenkime. Esu išklausęs nemažai žmonių, kurie kaltino, kad „Trys milijonai“ yra tiesioginė manipuliacija žmonių patriotiniais jausmais, o greičiausiai jie tiesiog norėjo pasakyti, kad paprasčiausiai lendu liaudžiai į užpakalį.
Tai lyg ir prieštarauja tikro meno sampratai. Net jeigu po šimto metų tai vis dėlto būtų pripažinta vertybe, vis dėlto negalėčiau jos savintis, nes prie dainos dirbo ir grupės „Happyendless“ vaikinai.
Didele dalimi būtent jų dėka ji skamba taip, kaip skamba.
Patikėk, tame rūsyje – studijoje – mes mažiausiai galvojome apie meną. Tokį principą aš ir norėčiau išgryninti. Mano galva, pasaulyje yra genijų, talentų ir šiaip labai gabių žmonių, tačiau tai savaime nereiškia, kad viskas, ką jie paliečia, virsta auksu. Išliekamąją vertę dažnai sukuria aplinkybės, atsitiktinumai, mada ar aktualumas.
Kai kurie kūrėjai savo sėkmę automatiškai paaiškina savo begaliniais sugebėjimais, patys apkvaista nuo savo, kaip menininko, įvaizdžio, pripranta prie jo ir jį puoselėja, nes geras įvaizdis inertiškoje gerbėjų visuomenėje neša neblogus dividendus.
O man labiau patinka „bičai“, kurie labiau niekina, nei myli tai, ką sukuria, nes jiems svarbiau pats procesas, išraiška, o ne pasekmės.
Taigi, jeigu man kada nors pasisektų kažkurioje srityje sukurti kažką vertinga, aš labiau norėčiau jausti, kad kaip menininkas sukūriau šaunų kūrinį, o ne pats kūrinys staiga kažkurios bendruomenės akyse mane pavertė menininku.
– Retai Lietuvoje atsiranda toks žmogus, kuris mažai kam užkliūtų, darydamas tai, kas jam patinka. Ar jautiesi laimės kūdikiu?
- Aš jau seniai nebedarau vien to, kas man patinka. Tiksliau, norėdamas daryti tai, kas patinka, aš priverstas daryti nemažai kvailų darbų. Daugybė žmonių elgiasi taip pat, nors tikiu, kad kažkur yra išimtys.
Tačiau aš joms nepriklausau. Koncerte reikia sudainuoti dainą, kurios nenori. Televizijoje reikia vesti laidą, kuri neišeina. Ar pagaliau duoti interviu apie moteris, pasididinusias krūtis.
Viešpatie, kodėl aš turėčiau apie tai kalbėti ir ką? Ir vis tiek duodi. Nes nenori pasirodyti „pasikėlęs gnyda“, kokiu, tau atsisakius, aišku tave už akių apšauks broliai spaudininkai. Štai kaip veikia tas pramogų verslas.
– Kažkada, kai maždaug prieš dešimtį metų mačiau tave Lapių studijoje, buvai paprastas vaikinas, pakliuvęs į simuliakrų pasaulį. Bet ir suaugęs likai jame. Kodėl?
- Na, dabar „pagūglinau“, kas gi yra tie simuliakrai, nes, dievaži, pirmą kartą girdžiu šį žodį. Ką gi, televizija duoda daug smagių dalykų: pinigus, kurių reikia; pripažinimą, kuris ypač gerai, kai tu jaunas; pagaliau – tai nuotykis, avantiūra, ar kaip jūs tai pavadinsite.
Tiesą sakant, pradžioje nemaniau, kad aš ten ilgam. Pamenu, kai pradėjau duoti pirmus interviu, sutikta kurso draugė pasidžiaugė:„Matyt dabar tu patenkintas“. Aš atsakiau: „Nė velnio. Dabar laukiu, kada tai baigsis“.
Tiesą sakant, pati televizija tada mums buvo nelabai svarbi. Koks skirtumas, kur pasireikšti. Kolektyvas buvo jaunas, aktyvus. Dirbdavome kaip žvėrys paromis ir lėbaudavome kaip iš fronto paleisti kareiviai. Ir tai tęsėsi palyginti ilgai.
Televizija – platus laukas, tad visada gali atrasti bendraminčių, kurie netgi kontekste, kuris patiems kelia juoką, gali rasti nišų, atrodančių visai patraukliai.
– Tu teigsi grožį net ten, kur jo nėra, todėl nekankinsiu nihilistiniais klausimais. Sakyk, nors kartą atvirai: ar keistumeisi su kuo nors gyvenimu, ar vis dėlto, pasiliktum prie savojo?
- Žinoma. Aš mielai apsikeisčiau su Holivudo Michaelu Douglasu vien tam, kad senatvėje vienoje lovoje miegočiau su Catherine Zeta-Jons. Dar galėčiau gyvenimais keistis su pandomis.
Tu guli ir bambukus atrajoji, o vaikučiai katučių ploja, turistai prie gardo fotografuojasi. Va, kur gyvenimas. Bet mes visada juk taip, kaip dainavo Kidas Rockas: „With a wife and kids at home with a job some where on some assembly line I wish I had that life – I bet you wish you had mine“.
– Kokia didžiausia vertybė tavo gyvenime?
– Drąsa ir laisvė. Viena negali būti be kitos. Algiui Greitai kažkada labai gražiai išsprūdo per repeticijas Žirmūnuose. Maždaug: „Mes turime per daug tolerancijos visokiems melagiams, prisitaikėliams ir debilams, bet per daug nepakantumo žmonėms, kurie kažką daro, turi savo pozicijas ir drąsos jas ginti“.
Tas šmikis drąsesnis už mane keleriopai, bet aš stengiuosi. Net jeigu kartais ir dedu į krūmus, tai siekiamybė lieka ta pati – išlikti pakankamai drąsiu ir laisvu, kad pasielgčiau pagal įsitikinimus net tose situacijose, kuriose žinau, kad mane gniuždys, smaugs ir tuo mėgausis.
– Žinau, kad atsakyti ironiškai, nes taip mes visi slepiame savo trapumą, bet: kokia yra tavo gyvenimo prasmė?
– Va šito tai aš nežinau. Tai pagrindinis kankinantis klausimas. Kartais jį keliu kvailiodamas, kartais labai rimtai. Jį esu pateikęs tikriausiai visiems savo pažįstamiems ir, jei bučiau kruopštesnis, galėčiau išleisti atsakymų variantų knygą.
Sakysim, kad išsisukinėjimai, jog prasmę kiekvienas suvokiame skirtingai ir individualiai, negalioja. Mums kur kas įdomiau apibendrinantys, visai žmonijai tinkantys atsakymai.
Taigi iš tokių išskirčiau tris, man priimtiniausius, nors ir ne mano išmąstytus. Dauguma šeimos žmonių sakė, kad gyvenimo prasmė yra palikimas.
Tai sakydami jie dažniausiai turėjo galvoje vaikus, ir matydamas, kaip jie, džiaugdamiesi savo atžalomis, pamiršta save, aš labai jais tikiu.
Kitą prasmės variantą pateikė draugas verslininkas. „Gyvenimo prasmė – ekspansija“, – pasakė jis. Sutikčiau. Nuo pat kūdikystės mus pradeda rengti tam, kad išgyventume ir plėstume savo erdvę. Tai mes ir darome visuomenėje, kurioje didžiausios pagarbos susilaukia didžiausi savo srities ekspansininkai.
Nesvarbu ar kalbame apie teatrą, ar apie „VP Market“.
Na, o trečias variantas priklauso vienam iš gabiausių, o kartu ir tingiausių draugų. „Gyvenimo prasmė yra gyventi taip, kad panašūs klausimai niekada nekiltų“. Štai kiek aš sugebėjau išpešti iš savo prasmingų studijų.
– Ar laikai save dulke dulkėta?
– Žinoma. „Dulke buvai, dulke ir virsi“. Kas gali būti poetiškiau. Laikinumas – bet kurio saviveiklinio prasmės ieškotojo koziris.
– Kai kurie lietuviai, žiauriai tau pavydėdami, džiaugiasi, kad neturi šeimos, neaugini vaikų ir nesi toks nevykėlis, kaip jie. Kokie troškimai, kokios svajonės vis dar daužo tavo širdį ir vis dar verčia ją pripažinti: geriau bet koks gyvenimas, nei joks?
– Na, niekas nėra nevykėlis, todėl, kad sukūrė šeimą ar jos nesukūrė. Mane erzina bet kokios klišės.
Tiek sukurtos tetų ir mamų galvose, kad gero gyvenimo modelis tai grandinė: „šeima – namas – sodyba – automobilis“, tiek plevėsų skiedalai, kad tikro vyro gyvenimas – tai „karjera – bobos – baliai – „mersas“. Aš linkęs manyti, kad ne mes renkamės gyvenimą, o gyvenimas – mus. Įmetė kaip širšę į kisielių ir iriesi prie to krašto, kuris arčiau.
Gal tolimesniame daug geriau, bet kas jau dabar tave sustabdys. Išsiropšti lauk ir neatsistebi, kodėl atsidūrei būtent čia. Gūžteli pečiais, pasakai, kad toks likimas, ir nueini tolyn, nesigręžiodamas atgal.
– Ar kažkada, kai pardavinėjai nelegalius ženkliukus, galvojai, kad viskas pasisuks taip, jog pats tapsi ženkliuku?
– Dar blogiau – aš tapau snukučiu ant loterijos bilieto. Kai stoviu prie kasos, stengiuosi juos apsukti kita puse, nes jausmas tikrai kvailas. Kita vertus, manęs niekada neuždės ant pašto ženklo. Tokiems ten ne vieta.
