Ne, mano pašnekovas nėra Dievas, nėra angelas, ir net nėra rašytojas fantastas. Bet jis tikrai kažką kuria – mėgina savo žmogiškomis išgalėmis išgydyti turinčius priklausomybių teistus asmenis. Tai – Vilniaus Pataisos namų psichologinės tarnybos specialistas Česlavas Laikovskis.
Nuteistieji vengia pradėti gydymą
Su priklausomybių turinčiais asmenimis Č.Laikovskis dirba jau dvidešimtmetį. Prieš jam ateinant vyravo kraštutinis gydymo būdas: kaliniui duodavo išgerti alkoholio, tuo pačiu tam tikrų vaistų, ir nuo to jį supykindavo. Šitai turėjo vesti prie visiško pasišlykštėjimo alkoholiu. Greta buvo ir terapinis gydymas, kad nuteistasis, pavyzdžiui, neprarastų darbinių įgūdžių (jei tokių turėjo).
Sulig Č.Laikovskio atėjimu požiūris į gydymą pakito. Padedant kitiems kolegom,s buvo sukurtos reabilitacinės grupės prevencijai vykdyti, dirbant su teistaisiais ne tik grupėse, bet ir individualiai. Kursas trunka pusmetį. Programa suskirstyta į etapus, kurių kiekviename nagrinėjamos skirtingos gyvenimo sritys.
„Pavyzdžiui, kalbame apie destrukciją, kurią priklausomybė atneša į gyvenimą, kaip keičiasi santykiai su šeima, pomėgiai, kaip pažeidžiama asmenybė. Patariame, kaip naudojantis programa nesijausti vienišam ar tramdyti pyktį“, - vardija pavyzdžius specialistas.
Č.Laikovskis pasakoja, kad nuteistieji turi ateiti gydytis savanoriškai.
„Bet kam tai šauna į galvą? – retoriškai klausia specialistas. - Visada kliudo skausmai, baimės, kad šeima atstums, bijo vėl prarasti kontrolę ir daryti nusikaltimus.“
Č.Laikovskis atskleidžia, kaip nuteistieji skatinami gydytis.
„Yra svarstyklės: ant vienos lėkštės pusės tai, ką narkotikas ar alkoholis atnešė gero, o realiai gero nieko neatnešė, tik emocijų – drąsos, stiprumo, sukūrė iliuziją, jam patiko poveikis, be to, tada kitaip suvokiamas laikas – eina ne taip greitai arba išsitęsia; ant kitos – kokius nuostolius, skausmus, baimes priklausomybė atnešė. Kalinys pats pamato, kuri lėkštės pusė nusveria.“
Labai svarbu, kad nuteistieji sudalyvautų įžanginėje grupėje, kurioje pristatomos kurso temos, taip pat drąsiai ir tiesmukai pasakoma, kodėl jie vengia ateiti gydytis – šitai anksčiau buvo lyg ir slepiama, o dabar imamasi atvirkštinės taktikos.
Gydo ne simptomus, o mechanizmą
Kol žmogus vartoja, jis sukuria tam tikrą gynybos mechanizmą. Tam, kad išsaugotų savo gyvybę, apgintų savo teises. Lygiai tą patį daro ir vaikai, tik priklausomasis (taip Č.Laikovskis vadina turinčius priklausomybę narkotikams ar alkoholiui) gina alkoholio ar narkotiko poveikį.
Specialistas sako, kad nuteistieji neina gydytis, nes naudojasi tuo mechanizmu, kuris sukuria iliuzinį gyvenimą ir skatina atitolinti žmogų nuo realaus.
„Jo tikrasis „aš“ yra sudvejintas, išbarstytas. Jo puikybė keliasi dirbtiniu būdu, kad nematytų, kaip žemai pats yra kritęs“, - paaiškina Č.Laikovskis.
Jis teigia, kad terapija yra skirta gydyti mechanizmui, o kitos (detoksikacija, metadono programa, psichologiniai kodavimai ir t.t.) tepagydo ligos simptomus ir atstato fizinę sveikatą.
„O mechanizmas? – klausia specialistas. – Tas mechanizmas naikina visą žmogų!“
Specialistas sako, kad per tą laiką, kol žmogus vartoja, jam sužadinamos tik labai stiprios emocijos, tokios kaip agresija. Dėl to jis pamiršta, kad yra tokie paprasti dalykai kaip teatras, muzika, pasivaikščiojimas susikibus už rankų su žmona, vaikais.
Sugrąžinti paslėptas, užslopintas emocijas ir yra specialistų darbas.
Artimieji skatina gerti
Gyvendamas Pataisos namuose pagal griežtas taisykles, nuteistasis keičiasi. Jis turi daugiau laiko vien tik sau, gali pergalvoti savo veiksmus. Dėl to kartą per tris mėnesius yra organizuojami šeimų susitikimai – tam, kad namiškiai susipažintų su besitaisančiu žmogumi.
„Bet kokia permaina atneša abipusį stresą. Namiškiai moka elgtis tik su žmogumi, kuris vartoja, o to naujojo jie nepažįsta. Todėl reikia rūpintis abiem pusėmis, reikia šviesti, kas yra priklausomybė, kaip atpažinti, kada žmogus keičiasi, supažindinti, koks jis turėtų grįžti ir kokio jo veikiausiai tikisi ir laukia namuose“, - sako specialistas.
Anksčiau naudota šantažo technika nebepasiteisina: „Myli mane? Tuomet daryk taip!“
Kai žmogus nevartoja, elgiasi kitaip, netgi nesuprantamai. Tokiu atveju namiškiai ginasi ir nori, kad teistasis elgtųsi kaip anksčiau, nes suprasdavo tik tą ankstesnįjį. Tai veda prie netikėto posūkio – artimieji patys paskatina žmogų išgerti ir patys save stato į pavojų.
„Kai kurie šeimos nariai sako geriau jis vartotų, geriau gertų, dabar toks žvėris tapo, siaubingai pavydus. Tačiau save mylintis žmogus tokių savybių neturės“, - kalba Č.Laikovskis, pridurdamas, kad vartojantys asmenys yra užsidarę, vieniši, todėl reikia gydyti ne ligą, o žmogų, t.y. padėti jam nuginkluoti mechanizmus, kurie jį paverčia kitu žmogumi.
Pasiteiravau specialisto, ar artimieji noriai apsilanko minėtuose susitikimuose ir sulaukiau netikėto atsakymo: „Dauguma neateina – laiko, kad tai ne jų problema.“
Vyras sako, kad namiškiai į pakvietimą dažniausiai sureaguoja atsakydami „ačiū, galbūt atvyksiu kitą kartą, dabar tam neturiu laiko, dirbu“. Specialistas apgailestauja, kad žmonės negeba disponuoti savo laiku, bet tie, kas atvyksta, ir patys ima keistis, mat praturtina savo žinias.
Žingsniai link susitaikymo
Specialistas pasakoja, kad Pataisos namuose yra nusistovėjusių tradicijų.
„Per šventes nuteistieji kartu su šeimos nariais lipdo angelus iš miltų bei druskos tešlos. Kažkas prilipdo sparnus, kažkas sijoną. Džiugu žiūrėti, kaip jie vienas kitam padeda, kaip rūpinasi – tai yra pirmieji žingsniai link susitaikymo, supratimo“, - su šypsena sako Č.Laikovskis.
Vyras pamini atvejį, kuomet kartu su nuteistu vyru lipdžiusi angeliukus moteris tuo savanoriškai užsiėmė ir namuose. Specialistas džiaugiasi, kad susitikimų metu atsiskleidžia talentai.
Pavasarį jie turi kitą tradiciją – daro pūkuotus kamuoliukus iš siūlų, kurie simbolizuoja meilę. Specialistas pasakoja, kad tie kamuoliukai kabinami ant kaklo, rišami vienas šalia kito, sakant gražius žodžius, vėliau patraukus siūlą, visi kamuoliukai susieina į vieną.
„Taip dalijamasi meile – kiekvienam jos sugrįžta vis daugiau sulig kamuoliuko padidėjimu“, - paaiškina Č.Laikovskis.
Dar labai svarbu parodyti gerų pavyzdžių, t.y. jau pasitaisiusių žmonių. Specialistas pasakoja, kad pats vyksta pas žmones, pažabojusius savo priklausomybę, juos filmuoja, kviečia atvykti į susitikimus. Tokie atvejai yra dar efektingesni, jei teistasis mato pasitaisiusį kadaise buvusį kolegą. „Turim pavyzdžių ne tik Lietuvoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, kur jie įkūrė anoniminių alkoholikų, buvusių narkomanų grupes. Negana to, kad patys sveiksta, dar ir kitiems padeda“, - su šypsena sako Č.Laikovskis.
Gyvenimas iliuzijoje
Į priklausomybę, kaip teigia Pataisos namų atstovas, nereikia žiūrėti vien tik kaip į vartojimą. Jei žmogus dalyvavo programoje, tačiau vėl prasikalto, nėra prasmės kartoti tą patį.
„Jie sako, patekau į kalėjimą, 3 metus nevartojau ir bėdos nebuvo. O patekę į laisvę taip vartoja, kad net laukia, kol jį vėl pasodins“, - kalba apie teistuosius specialistas, pabrėždamas, kad nuteistieji įkalinimą įvardija žodžiu „uždarė“, bet išties tikslingiau sakyti, kad čia jie „papuola“ – pasak specialisto, tai terminas, kurį sukuria anksčiau minėtas mechanizmas lyg atsaką skausmui, kuris slegia kalinį už jo padarytą nusikaltimą.
Č.Laikovskis pasakoja, kodėl žmogus vis grįžta į Pataisos namus: „Kai buvau komandiruotėje viename centre Rusijoje, ten kalbėjo, kad žmogus bedarydamas nusikaltimus turėtų taip ištobulėti, jog jo niekas nepagautų niekada gyvenime. Tačiau nusikaltėliai palieka akivaizdžius, grubius pėdsakus. Kodėl? Viena iš teorijų – žmogus iš prigimties geras. Jis nori gero darbo, gero automobilio, geros žmonos. Blogo nenori nė vienas. Tad tam, kad liktų geras net ir padaręs daug nusikaltimų, užtai turi atlikti bausmę. Dėl to visa tai pasąmonėje suprasdamas palieka pėdsakus ir pats save kaip pavojingą asmenį atriboja nuo visuomenės“.
Pataisos namų specialistui ši teorija atrodo reali, kadangi jis pats tiesiogiai bendrauja su teistaisiais ir mato jų pastangas.
Č.Laikovskis neneigia, kad kaliniai daug meluoja, puošia savo istorijas, kol patys ima tikėti sukurtu pasakojimu. Galop žmogus nebeatskiria, kur yra realus gyvenimas, o kur – sukurta iliuzija.
„Pavartojus prisiminimai atrodo geri, teigiami. Išsiblaivęs žmogus jaučiasi melagiu, nešančiu iš namų daiktus. Priklausomasis geba būti lyg trečiuoju – stebėtoju iš šono. Jis supina iliuzijų ir tikrąjį pasaulį į vieną ir gyvena dvigubą, išbarstytą gyvenimą“, - paaiškina vyras.
Tokioje situacijoje žmogus nebegali priimti sprendimų. Jis lyg ir geras, bet tuo pačiu blogas, tampa sunku pasirinkti, kur jam tikrai būti. Tik priklausomybę turintis žmogus taip blaškosi, visi kiti pasirenka kurį vieną gyvenimą.
Pagrindinis Pataisos namų specialisto Č.Laikovskio darbas – sužadinti norą pamatyti tiesą, kad ir kokia ji bebūtų ir padėti joje surasti džiugių dalykų.
Darbuotojai „privalo“, o kalinys – „turi teisę“
Labai svarbu, kad dieną, kuomet kalinys išleidžiamas iš Pataisos namų, jį kas nors pasitiktų, nes nuo pirmų žingsnių priklausys jo tolimesnis gyvenimas.
„Stebuklingi laipteliai, kardinaliai keičiantys mąstymą“, - taip Č.Laikovskis įvardija laiptus, vedančius iš Pataisos namų į laisvę.
Kad ir kaip teistasis yra pasiryžęs keisti savo gyvenimą, išėjęs į laisvę pasižada lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus, bet jei išeina vienas, senas gyvenimo būdas nuveda visai kitu keliu – tiesiai ten, iš kur sugrįžtama į Pataisos namus.
„Būna, kad juos pasitinka sveikstantys alkoholikai ar narkomanai, kad jau patį pirmą vakarą jie patektų į anoniminių alkoholikų grupę ir neužmirštų nueito kelio“, - sako vyras.
Specialistas sako, kad Pataisos namuose gyvenantys žmonės nieko nevertina, mano, kad darbuotojai „privalo“ (t.y. ne dirba savo darbą, bet būtent privalo), jais rūpintis, duoti to, ko jie pageidauja. Tuo tarpu kaliniai „turi teisę“.
Č.Laikovskis pasakoja, kad čia gyvenantys nevertina net labdaros – galvoja, kaip iš to išlošti, perparduoti, mainyti, gauti pelno, nors tarp dalyvaujančių reabilitacinėje grupėje yra tradicija – su kuo atėjai, taip ir išeini.
„Yra šeimos narių, kurie siunčia kaliniams pinigus. Kai kuriems – ir po 800 litų per mėnesį. Ir siunčia tiems, kurie pardavė butus, automobilius, o uždirbtus pinigus suvartodavo. Čia, viduje, tai vadinama „šildymu“. Jeigu tave „šildo“, visai nesvarbu kas, oho koks esi gerbiamas!“ – teigia vyras ir retoriškai klausia, argi tai pagalba?
Specialistui apmaudu, kad jie rengia bado akcijas. Jis pasakoja ne kartą ir pats su teistaisiais valgęs jiems duodamą maistą ir taip įsitikinęs, kad jis kokybiškas, ne veltui reguliariai tikrinamas.
„Bet ne, tėvai vis tiek siunčia rūkytas dešras“, - sako jis.
Kaliniai siekia eiti lengviausiu keliu
Artimųjų parama primena gyvenimą laisvėje, galima sakyti, palengvina bausmės atlikimą.
„Žinote, laisvas žmogus gali tarp keturių sienų jaustis laisvu, vaikščioti, – sako specialistas, – o gali ir laisvėje būti priklausomas.“
Č.Laikovskio nuomone, pagalba iš išorės daro kaliniams meškos paslaugą.
„Meilė meile, bet ji turi būti tikra, ne atpirkimas“, - sako jis, turėdamas omenyje tėvų auklėjimo klaidas, kurios galimai ir tapo tokio kalinių elgesio priežastimi.
„Dabar gyvenu su anūke ir suprantu, kad ji yra didžiausias turtas, iš jos galiu visos gyvenimo išminties pasisemti. Išmintingi vaikai dabar“, - sako Č.Laikovskis.
Tuo tarpu kaliniai, jo manymu, yra praradę atsakomybės pojūtį.
„Neseniai vieną kalinį pervedėm į kitą būrį už agresyvų fizinį ir psichologinį elgesį prieš kitus, t.y. neatitinkantį blaivėjimo. Jis visą savaitę įkalbinėjo, kad paliktume jį ten, kur yra. Tik dabar jis suprato, kad reikia elgtis kitaip. Žinau, kad jis elgsis kitaip, kitu atveju su juo nekalbėčiau. Bet jis padarė ir turi būti atsakingas, turi nukentėti, atsakyti už savo elgesį. Tik tada mes patikėsim, kad nori keistis“, - pasakoja atvejį Pataisos namų atstovas.
Pokalbio pabaigai vyras pabrėžia, kad už visa ką svarbiausias yra dvasinis žmogaus pasaulis: „Kuo mažiau žmogus vertins materialųjį, tuo labiau augs gerumas ir meilė vienas kitam. Jei nepakeisim šitų žmonių, pakeisim save“.
