Nurungė net 90 varžovių
„Neduok Dieve, pasakyčiau kam nors, kad aš ir mano dukra Beata dirbame melžėjomis. Visi tuoj puls klausti, argi negalėjome kokio geresnio darbo susirasti“, – apgailestauja 43 metų kupiškietė R.Sabaliauskienė.
Šįmet ji yra pripažinta viena geriausių melžėjų Lietuvoje – vykusiame konkurse nuskynė pirmos vietos laurus. Kupiškietė nurungė 90 dalyvių.
Kad tiek pasiektų, reikėjo ir sukauptos beveik trisdešimties metų patirties, ir dar papildomos stažuotės su specialiste.
„Atrodo, kas gi čia tokio pamelžti karvę, ir dar su aparatais? Bet patikėkite, aš visko vis dar mokausi ir tiems mokslams dar galo nematyti“, – šypsosi darbininkė.
Jau daug metų moteris išgyvena iš melžėjos algos ir jai keista, kai kiti važiuoja į užsienį.
„Juk galima ir čia laisvai išgyventi, vaikus užauginti, tik reikia dirbti. Tačiau man atrodo, kad mes tiesiog pripratę daugiau aimanuoti nei dirbti“, – šypsosi ji.
Pradžia – nuo ašarų pakalnių
Melžėjos darbo R.Sabaliauskienė ragavo jau nuo 16 metų. Molėtų rajone ji vis skubėdavo mamai į pagalbą, kai ta eidavo dirbti į kolūkio fermą. Vėliau kolūkyje ir ji buvo įdarbinta, tik darbas buvo ne fermoje, o valgykloje. Tuomet mergaitė su pavydu žvelgdavo į mamą – jos darbas atrodė daug smagesnis. Ir visai nesmirdėdavo fermose, kaip kitiems atrodydavo.
Mergina savo pasiekė – jai leido prižiūrėti telyčias. Tačiau tada ir ne vieną ašarą nubraukė. Telyčios jaunos, energingos, daug spardosi, tad paauglė tik ir skaičiuodavo mėlynes sau ant šonų.
Kai su jos pagalba karvė atsivesdavo veršiuką, džiaugsmas merginai liedavosi per kraštus – tekdavo ir laimės ašarą nubraukti.
Rasa vienintelė iš savo dešimties brolių ir seserų pasirinko gyvenimą kaime, o ne mieste.
Skubina karvučių laikrodis
Dabar R.Sabaliauskienė jau šeštus metus dirba Adelės Adamonienės ūkyje Kupiškio rajone, Aukštupėnų kaime.
Moters rytas išaušta anksti, nes prieš darbą ji dar turi savam tvarte dvi karvutes rankomis pamelžti. 5.30 valandą ryto ji jau važiuoja į ūkį.
Per dieną melžėja sukaria pirmyn atgal iš Kinderių kaimo 60 kilometrų, nes ūkyje karves melžti reikia iš ryto ir po pietų.
Melžėjos darbas apskaičiuotas sekundžių tikslumu.
„Negaliu vėluoti, nes manęs laukiančių 190 karvių biologinis laikrodis tiksi sekundžių tikslumu“, – aiškino R.Sabaliauskienė.
Pienas ūkyje kliokia tonomis, nes iš vienos gerai šeriamos karvės, melžėjos skaičiavimais, galima gauti daugiausiai 40 litrų per dieną.
Darbdavė samdė mokytoją
Dalyvauti geriausių melžėjų konkurse R.Sabaliauskienei pasiūlė jos darbdavė A.Adamonienė.
„Man net minčių nebūtų buvę“, – purtėsi melžėja.
Prieš dvejus metus konkurse dalyvavo ir tame pačiame ūkyje dirbanti jos vyriausioji dukra, tik dabar rungtis su mama ji negalėjo, nes išėjo motinystės atostogų.
Dalyvavimas tokiame konkurse – tai įrodymas, kad ūkininkė ją vertina. Prieš prasidedant varžytuvėms reikėjo nemažai pasikartoti bei išmokti ir teorijos, ir praktikos. Savo geriausiai melžėjai ūkininkė nepagailėjo ir mokytoją nusamdyti.
Gulinčiąją vis paglostydavo
Konkurse reikėjo ne tik parodyti savo sugebėjimus melžti, bet ir išmanyti karvių fiziologiją, nuspėti jų nuotaiką. R.Sabaliauskienė žino, kaip tai svarbu, savų karvių ji ne tik nuotaikas nuspėja, bet ir kiekvienos charakterį žino.
„Aišku, ne per dieną viskas išmokstama, reikia metų. Dabar jau žinau, kurią karvutę reikia pakalbinti, o su kuria geriau apsieiti be žodžių, prie kurios geriau nešūkauti. Jos labai protingos, gali ir įsižeisti, užpykti ir pieno neatleisti, jeigu ne tokiu tonu pabendrausi, vardu nepašauksi“, – patirtimi dalijasi melžėja.
Ūkyje yra nemažai ir užsienio veislių karvių, tačiau šios jau kitokios – piktesnės. „Lietuviškos karvės meilesnės“, – nusišypso kupiškietė.
Kiekviena karvė prie jos jau pripratusi, o štai į svetimus iškart sureaguoja.
„Kaip žmogus pripranta prie gyvulio, taip ir šis pripranta prie žmogaus“, – sako R.Sabaliauskienė.
Tačiau pripratimas turi savo kainą. Niekada negalima pamiršti, kad egzistuoja skerdykla.
Melžėja tvirtina visada išlaikanti šaltus nervus. Nors akivaizdu, kad tai jai nėra paprasta: mūsų lankymosi dieną ant žemės gulėjo karvė, kurią moteris vis praeidama paglostydavo, pakalbindavo. „Šiai karvei – išvarža, ant kojų ji jau nebeatsistos. Tad jos likimas jau nulemtas“, – paaiškino.
Namuose – gyvūnų prieglauda
Grįžusi namo po darbo R.Sabaliauskienė skuba pas savo tris kiaules, 8 jaučius ir dvi karves. Be to, ją pasitinka kieme amsintys šeši šunys. Kiek turi kačių, moteris neatsakė, tik mąsliai nusišypsojo.
„Esu vienintelė tokia kaime, kuri taip apsikrovusi augintiniais. Tačiau jeigu dar rasčiau žmonių išmestų keturkojų, tai ir tuos pasiimčiau“, – sakė geraširdė kupiškietė.
Ji žino, kad kaimo žmonės tokį jos globėjiškumą pajuokia.
Naujai namus atradusius augintinius prižiūri ir R.Sabaliauskienės vyras Sigutis, ir kartu gyvenanti 20 metų dukra Greta. Vyriausioji dukra Beata gyvena Kupiškyje, ten pas ją įsikūrė ir miesto mokykloje besimokanti jauniausioji 18-metė dukra Jovita.
