Keishai tai buvo ne pirmas kartas, kai ji susiruošė gyventi užsienyje, tačiau Lietuvoje pastebėjo išskirtinį susidomėjimą ja dėl tamsios odos spalvos, rašo "Lietuvos ryto" šeštadienio žurnalas "Gyvenimo būdas".
„Kai tik atvykau, buvo nesmagu, kad žmonės į mane spokso, lyg siekdami užfiksuoti kiekvieną mano kūno detalę. Kartais save pagaunu, kad atsakau tuo pačiu“, – prisipažino jamaikietė.
Tik Mykolo Romerio (MRU) universitete prie jos jau visi įprato. „Universitete aplinkiniai man leidžia jaustis visaverčiu, normaliu žmogumi.
Manyje mato asmenybę, o ne odos spalvą“, – džiaugėsi Keisha, pasinėrusi į jau antrąsias magistro studijas. Ji baigė elektroninio verslo vadybos studijas, o dabar mokosi socialinių technologijų valdymo.
Egzotiška moteris Lietuvą ir atrado ieškodama universiteto, kuriame norėtų studijuoti.
Pirmą kartą čia svetimšalė atvyko 2012-ųjų liepą, ir Vilnius jai pasirodė saugus, švarus miestas.
O svarbiausia – miestas be streso, kaip tik toks, kokiame ji troško gyventi vienui viena, be šeimos. Todėl į Vilnių ji sugrįžo tų pačių metų spalį.
Jamaikoje inžinerijos studijas baigusi Keisha pagal specialybę dirbo danų kompanijoje, kur susipažino su europietiška kultūra. Vėliau inžinierė išvyko į Afganistaną vykdyti dar vieno danų kompanijos projekto.
„Ten buvau apsupta daugybės įvairių kultūrų žmonių. Galima sakyti, išėjau tam tikrą pakantumo mokyklą“, – kalbėjo moteris. Po Afganistano ji patraukė į Zambiją. Šią išvyką ji vadina Afrikos nuotykiu.
„Afganistane buvome skatinami kokybiškai ir greitai atlikti darbą. Zambijoje viskas buvo atvirkščiai – žmonės labiau atsipalaidavę, niekas neskuba, daug laiko praleidžia kalbėdamiesi ne tik apie darbą, todėl projektai trunka kur kas ilgiau“, – pasakojo Keisha.
Zambijoje jai teko dalyvauti ir vestuvėse. Tąkart ji suprato, kad šeima Afrikoje – tai lyg projektas: „Tuokdamasis žinai, kad nuo šiol turėsi visokeriopą paramą, įskaitant ir finansinę. Taip pat parodai, kad myli ne tik antrąją pusę, bet ir visą jos šeimą. Dėl to nenuostabu, kad ten skyrybų yra labai mažai.“
Keisha pajuokavo, kad žmonės ten labai ramūs, o gyvūnai yra laukiniai – tik taip Afrikoje palaikoma tobula pusiausvyra.
Lietuvoje Keisha gyvena jau trečius metus. Per tą laiką ją aplankė vos vienas šeimos narys – pusbrolis. „Kiekvienas turi savo įsipareigojimų. Be to, nuo Jamaikos iki Lietuvos yra tolimas kelias, todėl pusbrolį pavadinome šeimos ambasadoriumi, – šmaikštavo moteris. – O ambasadorius buvo patenkintas tuo, ką pamatė.“
Savo tėvų jamaikietė nematė jau ketverius metus ir pripažįsta, kad tai nėra lengva: „Jaučiuosi prarandanti dalelę savęs. Sunkiais momentais pagalvoju, kaip žmonės gali nevertinti šeimos, juk ji svarbi kiekvienam bet kokiu aspektu: teikia paramą, primena, kas esi.“
Moteris planuoja po kelių mėnesių su šeima susitikti Didžiojoje Britanijoje – pusiaukelėje tarp abiejų šalių.
Remdamasi gyvenimo svetur patirtimi Keisha tikino, kad ne kiekvienas sugebėtų rinktis tokį kelią, kokį pasirinko ji: „Kai išvyksti į užsienį, šeima tampa tuo, kas suteikia stiprybės visose situacijose. Labai svarbu neprarasti ryšio, jausti savo artimuosius viduje.“
Keisha turi du brolius, kurių vienas gyvena JAV, o kitas – Jamaikoje. Dar dvi seserys taip pat likusios gimtinėje. „Mano tėvai išsiskyrę, tad nors ir esame labai vieningi, nesame artimi“, – prisipažino ji.
Į tėvų skyrybas Keisha stengiasi pažvelgti filosofiškai: „Jamaikoje šeimos yra didelės ir man tai labai patinka. Mūsų šeimos atveju tai labai šaunu, nes yra daugiau skirtingų namų, kur galime visi susiburti.“
Ištikus bėdai Jamaikoje pirmiausia kreipiamasi į šeimos narį. Jei prašytum pagalbos iš draugo, jis kreivai pažiūrėtų ir pasiteirautų, ar esi tokia nevykėlė, kad net šeima atstūmė?
Keisha ilgisi ne šiaip šeimos, o pokalbių su artimaisiais. Mat Jamaikoje žmonės kur kas laisviau bendrauja, daug pokštauja ir dažnai tauškia niekus: „Jeigu būčiau Jamaikoje, turbūt mano kaimynai ateitų pas mane, įsitaisytų ant sofos ir kartu žiūrėtume televizorių.“
Moterį stebina lietuvių santūrumas. „Aš turiu daug draugų iš universiteto, bet tai žmonės, su kuriais susitinku. Jie nėra tikrieji draugai, nes ta draugystė apsiriboja puodeliu kavos“, – apgailestavo moteris.
Kai Keisha gyveno studentų bendrabutyje, kur ją visi pažinojo, jautė draugišką atmosferą, turėjo draugų. Bet baigę studijas jie išsikėlė, ir ryšys nutrūko.
„Dabar gyvenu viena bute ir gyvenimas čia kitoks. Išsikėliau, norėdama pasitikrinti, ar bus taip pat kaip bendrabutyje, bet turbūt tikėjausi per daug“, – moteris pastebėjo, kad dabar kaimynystėje ją supa jaunos šeimos, su kuriomis prasilenkdama tik apsikeičia šypsenomis.
Jamaikietė norėtų turėti daugiau draugų ir dėl to, kad galėtų pabendrauti lietuviškai. „Dabar galiu kai ką suprasti, kai ką pasakyti, nes žinau daug lietuviškų žodžių, bet tariu juos netaisyklingai“, – prisipažino ji.
Jamaikoje moterys turi kur kas daugiau draugų vyrų. Lietuvoje Keisha tikėjosi to paties, bet suprato, kad reikia būti atsargiai, nes daugelis siunčiamą draugiškumo žinutę gali suprasti kiek kitaip.
Išraiškingų bruožų tamsiaodė neslėpė esanti vieniša, nors svajoja turėti širdies draugą. Ypač įdomu būtų draugauti su lietuviu, o to ji dar nepatyrė: „Manau, lietuviams vyrams įdomu su manimi pasikalbėti. Bet tik tiek. Nieko daugiau.“
Tiesa, ji nesvajoja iš vyrų gauti gėlių. Kai kalbėdamosi su Keisha žingsniuojame per Vilniaus senamiestį, jamaikietė pamato močiutes, pardavinėjančias gėles, ir susidomi, ką mūsų šalyje reiškia jas dovanoti.
„Kai kas nors pasiseka, žmonės Lietuvoje man dovanoja gėlių. Iš pradžių to niekaip nesupratau.
Mat Jamaikoje merginos jų negauna ir iš vaikinų. Vienintelė galimybė, kad kas nors gėlių atneš į laidotuves“, – pašmaikštavo Keisha.
Jamaikoje žmonės yra kur kas linksmesni, turi humoro jausmą ir yra pratę kiekvienam duoti pravardes. Jei moteris apkūni, bus vadinama storule, ir niekas dėl to nesipiktins.
Keishos pravardė, išvertus ją į lietuvių kalbą, skamba „ta vienintelė Keisha“. Jamaikoje jos vardas labai populiarus ir tai, kad pridedama „ta vienintelė“, nepabrėžia jos išskirtinumo, o turi pašiepiančią reikšmę.
Pravardę nebūtinai duoda draugai – kartais tai gali sugalvoti ir tėvai. „Tai neatsiejama jamaikiečių savybė. Net pildant CV darbdavys prašo nurodyti ne tik vardą ir pavardę, bet ir atskirame laukelyje įrašyti pravardę“, – kvatojosi jamaikietė.
Tik į darbą jamaikiečiai žvelgia labiau kaip į socialinio gyvenimo terpę, o ne kaip į pajamų šaltinį.
„Darbas nebūtinai turi būti gerai mokamas ar žavingas, socialiniai įgūdžiai yra svarbiau už viską.
Aš net ketinu čia kurti savo verslą, kuriame viskas būtų susiję su Jamaika ir Karibų jūros regionu: nuo kavos iki suvenyrų ar net drabužių.
Galėtų dirbti ne vien lietuviai, bet ir užsieniečiai.
Būčiau lyg tiltas tarp Lietuvos ir jums menkai pažįstamo mano krašto“, – svetimšalė dėstė optimistines verslo idėjas.
Tačiau Lietuva veikiausiai nėra paskutinė jos stotelė. Keisha galvoja ir apie kitas Baltijos šalis, nes visas regionas, jos akimis, kiek uždaras.
„Jeigu ne Latvija ar Estija, tuomet galbūt tai bus Švedija ar Danija, kur turiu daug draugų.
Jie mane tikrai palaikytų po verslo pradžiamokslio Lietuvoje“, – sakė jamaikietė.
Kai ateina ruduo, ji namuose mokosi apsiklojusi keliomis antklodėmis ir jau seniai įsijungusi šildytuvą. Jamaikoje taip nėra, Bet Lietuvoje Keishai vis tiek patinka.
Ypač matyti keturis metų laikus. Prieš kelias dienas eidama gatve ji matė jungtuves, o svečiai ir jaunieji mėtėsi nukritusiais medžių lapais – toks vaizdas jamaikietei pasirodė labai mielas.
Moteris juokėsi, kad kiekvienam lietuviui vertėtų pagyventi Jamaikoje tam, kad pradėtų vertinti žiemos grožį. „Mes turime Kalėdų tradicijas, bet tai – komercinė šventė, o Lietuvoje Kalėdas tiesiog jauti visa savo esybe!“
