Didžiasalio gyvenvietėje Ignalinos rajone klesti nedarbas. Namai užkaltais langais tarsi vaiduokliai pasitinka atvykėlius. Uždarius visos gyvenvietės maitintoja buvusią plytų gamyklą, daug žmonių išvyko iš Didžiasalio.
„Čia nėra taip baisu, kaip pasakojama“, – patikino Edmundas ir Danutė Pernavai, pravėrę trijų kambarių buto duris.
Šiame tvarkingai įrengtame bute augo dabartinis šalies policijos vadovas 38 metų L.Pernavas ir jo jaunesnysis brolis Marius.
Didžiasalyje Linas pradėjo pareigūno karjerą, susipažino su būsimąja žmona ir sukūrė šeimą.
Karjera – nuo apačios
Tėvai didžiuojasi, kad abu sūnūs pasirinko pareigūno karjerą. Nors Marius dabar nėra policininkas, jo darbas ir toliau susijęs su apsauga – vyras dirba uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje.
„Linas labiau linkęs prie sporto, judresnis, o Marius domisi technika“, – palygino tėvai.
L.Pernavas anksti apsivilko policininko uniformą.
Po pirmųjų studijų metų Policijos akademijoje jam pritrūko visai nedaug, kad būtų perkeltas į antrą kursą.
Tais laikais studentai, kuriems neužtekdavo balų pereiti į aukštesnį kursą, turėjo metus dirbti ir tik vėliau tęsti mokslus.
„Linas tada sielvartavo, kad buvo priverstas nutraukti studijas. Bet dabar jis džiaugiasi, kad karjerą pradėjo nuo žemiausios grandies ir žino, kaip viskas vyksta“, – pasakojo D.Pernavienė.
Du sūnus užauginusi 60 metų moteris dirba vaikų globos namuose, o jos 64 metų vyras, buvęs vairuotojas, jau pensininkas.
Abu jie džiaugiasi, kad marčios – Lino žmona Jūratė bei Mariaus sutuoktinė Onutė taip pat dirba policijoje.
Namais rūpinasi žmona
L.Pernavo bendraamžė žmona Jūratė – Ignalinos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė.
Po abitūros egzaminų ji nedvejodama pasirinko studijas Vilniaus aukštesniojoje pedagogikos mokykloje, o vėliau – tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete. Dirbti policijoje moteris pradėjo 1999 metais.
„Kai man pasiūlė darbą policijoje, gyvenome Didžiasalyje, o Linas dirbo Ignalinoje. Pamaniau – kodėl gi ne? Juk ir vyrą dažniau matysiu, ir užsiimsiu mėgstama veikla su vaikais bei paaugliais“, – pasakojo J.Pernavienė.
Netrukus sutuoktiniai su pirmagimiu Ryčiu iš Didžiasalio persikėlė į Ignaliną – iš pradžių įsigijo butą, o vėliau – namą.
Dabar šiame name J.Pernavienė daugiausia laiko praleidžia su sūnumis: 18-mečiu Ryčiu, 14 metų Svajūnu ir 9-erių Jogaila.
Pastaruosius 9 mėnesius, kai vadovavo Kauno policijai, L.Pernavas namo grįždavo tik savaitgaliais.
„Iš Vilniaus Linas taip pat kasdien neprivažinės, – kalbėjo J.Pernavienė. – Bet mes jau pripratome prie tokio gyvenimo ir nesiskundžiame.
Aš esu savarankiška – daug ką galiu pati pasidaryti. O jei ko nors negaliu, pavyzdžiui, varžto įsukti, tada pasikviečiu meistrą. Į viską reikia žiūrėti paprasčiau.“
Kraustytis paskui vyrą į sostinę žmona galėtų. Tačiau vaikams būtų sunkoka.
„Kiekvienas žmogus pokyčius priima skirtingai. Daugiausia streso būtų abiturientui Ryčiui. O jaunesniesiems irgi būtų nelengva, kad ir kaip jie pasiilgsta tėvo“, – svarstė Jūratė.
Belsdavosi ir naktį
Linas ir Jūratė susipažino dar Didžiasalio mokykloje. Klasėje buvo aštuonios mergaitės ir vienintelis berniukas Linas.
„Iki mokyklos baigimo su Linu buvome tik klasės draugai“, – teigė Jūratė.
Per Paskutinio skambučio šventę bendraklasiai susirinko vienoje sodyboje. Tėvų nurodymu Jūratė anksti susiruošė eiti namo, o draugai užsimojo ją palydėti.
Po to vakaro Jūratė ir Linas pradėjo bendrauti daugiau – per abitūros egzaminus vaikinas nuveždavo ją į mokyklą.
Po pustrečių metų pora susituokė, jiems gimė sūnus Rytis.
Iš pradžių jauna šeima glaudėsi pas L.Pernavo tėvus. Vėliau tame pačiame daugiabutyje įsigijo butą. Linas jau dirbo Didžiasalio policijos nuovadoje.
„Mūsų buto durys neužsidarydavo 24 valandas per parą – vyrui tekdavo spręsti šeiminius ir kitokius ginčus, pavyzdžiui, kas nors svetimą striukę apsivilkęs išėjo. Žmonės nebijojo ateiti pasiskųsti“, – pasakojo L.Pernavienė.
Laisvalaikį leidžia kartu
Policininku L.Pernavas norėjo būti dar mokydamasis paskutinėje klasėje.
„Darbas Linui labai svarbus. Dirbdamas Zarasuose, o vėliau Utenoje namo jis neretai grįždavo apie vidurnaktį.
Bet aš niekada nepriekaištavau vyrui, kad dirba per daug. Tiktai paprašydavau: jei pavyks parvykti laiku, grįžk tada, kai vaikai jau miega. Kitaip berniukai užsikardavo tėvui ant kaklo ir sunku būdavo juos suguldyti“, – pasakojo J.Pernavienė.
Kaskart sulaukęs siūlymo keisti darbo vietą – iš Ignalinos keldamasis į Zarasus, vėliau – į Uteną, Kauną ir Vilnių, L.Pernavas klausdavo žmonos: „Ar mane išleisi?“
Jūratė nekliudė jam siekti karjeros: „Linas turėjo tikslų, planų. Mes turime padėti vienas kitam.“
Kai L.Pernavas ėmė vadovauti Kauno policijai, sutuoktiniai pasimatydavo tik savaitgaliais.
Kiekvieną sekmadienį išlydėdama vyrą į Kauną žmona išlygindavo marškinius ir paruošdavo maisto visai savaitei.
Nors penkias dienas per savaitę L.Pernavas būna ne namie, šeima atsigriebia per atostogas – poilsiauja tik visi kartu.
Taip pat būriu vyksta ir į policijos renginius, iškylas gamtoje, teatrus ir koncertus.
Kad ir koks užsiėmęs būna, tėvas skiria laiko sūnums, jų pomėgiams – išmokė juos važiuoti dviračiu, plaukti.
„Aš plaukti nemoku iki šiol“, – nusijuokė J.Pernavienė.
Moteris taip pat turi daug veiklos – kartą per savaitę dainuoja etnografiniame ansamblyje, su policijos komanda dalyvauja protų mūšiuose, yra Tarptautinės policijos asociacijos Ignalinos poskyrio pirmininkė.
Viršininko durys – atviros
Linas kiekvieną darbą stengiasi atlikti kuo geriau.
Tai pabrėžė ir jo žmona, ir buvę kolegos Utenoje bei Kaune.
Vadovauti Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui L.Pernavas pradėjo 2008-ųjų lapkritį.
„Tada mūsų komisariatas visoje šalyje pagarsėjo kaip nebijantis naujovių“, – teigė komisariato viršininko pavaduotojas 32 metų uteniškis Vaidotas Žilys.
Šis komisariatas pirmasis Lietuvoje įsteigė etatus vadinamiesiems prevencijos pareigūnams.
Jie turėjo bendrauti su visuomene ir stengtis užkirsti kelią nusikalstamumui.
Eksperimentas pasiteisino, tad tokie pareigūnai jau dirba visoje šalyje.
„Linas sugebėjo motyvuoti darbuotojus, kad jie ne tik neimtų siūlomo kyšio, bet ir praneštų apie tokius bandymus. Kitos apskritys pagal šį rodiklį iki šiol mus vejasi“, – tvirtino V.Žilys.
Utenoje L.Pernavas lengvai rasdavo bendrą kalbą su pavaldiniais – su patruliais, tyrėjais, padalinių viršininkais.
„Atrodė, kad visos problemos pas mus sprendžiasi lengvai“, – tikino V.Žilys.
Komisariato darbuotojai pas vadovą galėdavo užsukti iš anksto apie tai nepranešę.
Gatvėje sutikęs patrulį, komisaras nepraeidavo pro šalį, o paklausdavo, kaip sekasi.
Jei ko prireikdavo jam pačiam, L.Pernavas prašydavo pagelbėti, o ne kreipdavosi į juos įsakmiu tonu.
Jis dalyvaudavo visuose komisariato renginiuose, o kai jo patalpose vyko remontai, jais taip pat rūpinosi.
Apsistojo bendrabutyje
Šį vasarį L.Pernavas buvo paskirtas vadovauti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Mieste, kur daug teisėsaugos pareigūnų tarpusavyje susiję įvairiais ryšiais, mažai kam žinomo žmogaus skyrimas į aukštas pareigas buvo netikėtas.
Tapęs Kauno policijos vadovu atvykėlis apsistojo miesto pašonėje, Mastaičių gyvenvietėje, įsikūrusios Lietuvos policijos mokyklos bendrabutyje.
„Nesu iš tų žmonių, kuriems reikia išskirtinių sąlygų. Kita vertus, ten tik grįždavau nakvoti. Dieną skirdavau darbui, po darbo eidavau sportuoti“, – pasakojo L.Pernavas.
Darbe – iki vidurnakčio
Tuomečius L.Pernavo pavaldinius Kaune nustebino ir sporto salėse išpuoselėtas jo kūnas, ir dideli reikalavimai sau.
Pavaldiniai pajuokaudavo, kad viršininkas prisiima begalę darbų – net ir tų, kuriuos galėtų patikėti kitiems.
Rytą į darbą atėję padalinių vadovai neretai rasdavo L.Pernavo elektroninius laiškus, išsiųstus vidurnaktį ar dar vėliau.
Tuometis Kauno apskrities policijos viršininkas retai skirdavosi su nešiojamuoju kompiuteriu.
Dalijosi ir savo rūpesčiais
L.Pernavas ir Kaune greitai pelnė pavaldinių simpatijas.
„Mano gyvenimo principas – pirmiausia reikia būti žmogumi, o ne viršininku. Kas yra viršininkas? Tik gyvenimo etapas, kartais – trumpas. Kita vertus, viršininkas esi tik darbe, o išeini į gatvę ir tampi eiliniu“, – samprotavo naujasis šalies policijos vadovas.
Neretai į jo kabinetą Kaune užsukdavo ir buities rūpesčių slegiami pareigūnai. Kelis kartus teko kalbėtis su paskolą būstui ketinančiais imti, tačiau jos grąžinimo galimybėmis abejojančiais policininkais.
Jie vadovo klausė, ar ateityje atlyginimas gali didėti.
„Patariau, bet daugiau padėti nepavyko. Juk dažnai žmogui užtenka, kad kas nors su juo nuoširdžiai pašnekėtų. Temų būta įvairiausių – nuo laidotuvių iki paskolų“, – atskleidė pašnekovas.
Sportą mėgo nuo vaikystės
Kaune jau anksčiau sklido kalbos, kad L.Pernavas tame mieste ilgai neužsibus. Esą jam ruošiamas postas Policijos departamente.
„Neklausau gandų ir į juos nereaguoju. Juk kai pradėjau dirbti Kaune, niekas negalėjo nujausti, kad po metų būsiu paskirtas policijos generaliniu komisaru“, – aiškino pašnekovas.
Nors pradėjus eiti naujas pareigas L.Pernavą užgriuvo darbai, pomėgio sportuoti jis neketina atsisakyti.
Ir Utenoje, ir Kaune pareigūnas dažnai per pietų pertrauką prakaitą liedavo sporto salėse.
Kolegų pakviestas drauge papietauti jis dažniausiai nusijuokęs atsakydavo, kad pietaus prie treniruoklių.
Sportą Linas pamėgo nuo mažens. Iš pradžių mankštindavosi plytų gamyklos salėje, vėliau daugiabučio rūsio grindis išklojo kilimine danga, sienas apklijavo plakatais, o tėvas jam sukonstravo specialų suolą.
Jau trejus metus L.Pernavas kilnoja svarmenis.
„Anksčiau žaisdavau krepšinį ir futbolą, o dabar vienas traukiu į sporto salę. Savo darbus stengiuosi susiplanuoti taip, kad per savaitę bent keturis kartus liktų laiko pasportuoti“, – pasakojo pareigūnas, kaskart svarmenis kilnojantis apie valandą.
Karjerą pradėjo nuo paprasto policininko
L.Pernavas baigė Lietuvos teisės universitetą, Vilniaus universitete įgijo teisės magistro laipsnį.
Tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo 1995 m. – Ignalinos r. policijos komisariate dirbo savivaldybių policijos policininku.
1996 m. vasarį paskirtas Ignalinos r. policijos komisariato Savivaldybių policijos prevencijos tarnybos jaunesniuoju inspektoriumi, o 1996 m. balandį – Didžiasalio policijos nuovados Prevencijos tarnybos apylinkės jaunesniuoju inspektoriumi.
1999 m. kovą paskirtas Ignalinos r. policijos komisariato kelių policijos vyresniuoju inspektoriumi, o spalį – viešosios policijos komisaru inspektoriumi, komisaro pavaduotoju. 2003 m. gruodį, pakeitus pareigų pavadinimą, ėjo Ignalinos r. policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigas.
2005 m. birželį paskirtas Zarasų rajono policijos komisariato viršininku.
2008 m. lapkritį tapo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku.
2014 m. vasarį pradėjo dirbti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku.
Nuo 2014 m. lapkričio 11 d. – Lietuvos policijos generalinis komisaras.
